VI. Naujoji pozicija. Dar didesni smūgiai po rinkimų teko pozicinei Tėvynės sąjungai, vadinančiai save konservatoriais. Našta buvo aiškiai ne pagal pečius. Per vienerius metus bene trys mutacijų atakos. Dabar jau sulaukėme omikrono bei trijų jo tęsinių.
Apgailėtina žmonių savisauga. Vakcinų vengimas. Be to, prie epideminės gyvenimo krizės jungėsi daug kitų gilių krizių: šeimos, klimato atšilimo, hibridinio karo atakų, energetiniai iššūkių, demografijos. O jas komplikavo nesibaigiantys instituciniai konfliktai, vaikiški nesutarimai partijos viduje.
Net pati I. Šimonytė sąžiningai prisipažino: „Jeigu manęs paklaustų, kuo norėčiau būti, norėčiau būti Pepė Ilgakojinė – tai turbūt daug ką apie mane pasako. Tai toks gyvenimas, kuris man labai patiktų: turėti arklį verandoje, savo vietą medyje, miegoti kojomis ant pagalvės ir visaip kaip smagiai leisti laiką.“
Galėjo būti įdomi menininkė. O dabar jos politinė laikysena buvo gana nepastovi, konjunktūriška, fragmentiška. Per vienerius metus ji pademonstravo gana ryškų nenusistovėjusio charakterio pavyzdį.
Nors naujoji valdžios koalicija atrodė apgailėtinai nesusitupėjusi, ambicijų ir arogancijos buvo gana daug. Ją rodė ir ryžtingos Premjerės varžybos su prezidentūra dėl atstovavimo Briuselyje, ir vengimas tartis su politiniais partneriais, ir gana įsakmus tonas, ir atsiribojimas nuo pilietinės visuomenės.
Į jas savo naujametiniame sveikinime atkreipė dėmesį net ir A. Kubilius: „Esame drąsūs, esame stiprūs, esame pasitikintys savimi“. Likimas lėmė, kad prie valstybės vairo teko su savo pirmtaku susikeisti ne tik politiniais vaidmenimis, bet ir nuostatomis. Kaip prieš metus valstiečių ir žaliųjų Premjeras, taip dabar pati I. Šimonytė ėmė kaltinti opozicijoje atsidūrusį S. Skvernelį, kad nesulaukia iš jo paramos itin sunkioje vyriausybės kovoje prieš pandemiją. Tam buvo pagrindo. Jai dažnai nepavykdavo nuslėpti savo bejėgiškumo, o kartais ir ašarų.
Tačiau taip pat kaip ir Skvernelis ji stojo mūru už susikompromitavusius ministrus, kad nereikėtų atsistatydinti, nors iš anksto buvo pažadėjusi pati tą padaryti. Dėl susiklosčiusių aplinkybių jai stebėtinai lengvai pavyko įtikinti konservatorius, kad jos liberalios („libertarinės“) pažiūros niekuo nesiskiria nuo konservatorių pažiūrų. Ir tai suteikė galimybę jų vardu įgyvendinti savo politiką. Bet kai iškilo reikalas griežtinti karantiną, įdiegti galimybių pasą ir įgyvendinti vakcinavimo programą, ir iš tų pažadų neliko nieko.
Bene pirmoji ji prabilo apie prievartinį skiepijimą. Išnyko net koketavimas parlamentine demokratija bei kalbos apie pasitikėjimą visuomenės sąmoningumu.
