Dar kartą apie laisves, automatus ir melą…,- taip portale 15min.lt Konstitucinio Teismo (KT) atstovė spaudai Giedrė Maksimaitytė sureagavo į dvasininkų ir pasauliečių pastabas komentuojant ydingą KT 2017 m. liepos 4 d. nutarimą „dėl Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Paskelbus minėta KT nutarimą vieni komentatoriai teigė, kad „KT yra itin jautri politinei konjunktūrai institucija ir jau darosi įprasta, kad KT priimdama nutarimus teisę pritempinėja prie politikos”.
Kitų nuomone, pagal tokį KT išaiškinimą Seimui priėmus įstatymą, „sužeistieji nebegalės gauti ligonių patepimo mirties patale, nuodėmių atleidimo pavojaus gyvybei akivaizdoje ar su kunigu palaidoti žuvusius. Nes, užuot teikęs religinius patarnavimus, jų klebonas arba su šautuvu vykdo kovinius vadų įsakymus, arba nuo ryto iki vakaro tarnauja alternatyviojoje karo tarnyboje“.
Mėgindama atremti plūstančius kaltinimus Konstituciniam Teismui jo atstovė pareiškė, kad diskusijose elgiamasi negarbingai, ieškant pigių populistinių antraščių apie „dvasininkus su automatais“ ir sąmoningai (ar ne) neva iškraipant Konstitucinio Teismo nutarimo turinį. KT atstovė įsitikinusi, kad visuomenė neteisingai suprato minėto nutarimo esmę. Mat dėl sąžinės, religinių ar kitokių įsitikinimų kiekvienas pilietis gali rinktis alternatyviąją tarnybą, o valstybė privalo jam tokią galimybę sudaryti. Be to karo ar alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba gali būti atidėta asmenims individualiu pagrindu dėl svarbių priežasčių, įskaitant jų vykdomą veiklą ar užimamas pareigas.
Pranešimą G. Maksimaitytė užbaigia nesileisdama į apeliacijas: „kaip bebūtų, Konstitucija yra ir bus piliečių lygybės, o ne privilegijų aktas ir pagal jos 139 straipsnį kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę ir pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo“.
Štai kaip pakomentavo G.Maksimaitytės pareiškimą teisininkas Vygantas Malinauskas:
Ši reakcija rodo, kad Konstitucinis teismas girdi visuomenės nepasitenkinimą. Ir tai yra gerai. Tačiau Konstitucinis teismas vis dar negali (nenori) savo atstovės viešiesiems ryšiams asmenyje suprasti trijų dalykų:
1. Dvasininkų atleidimo nuo karinės tarnybos klausimas nėra laisvės atsisakyti atlikti karinę tarnybą dėl sąžinės ar religinių įsitikinimų klausimas, bet tikinčiųjų piliečių (kuriems yra būtini dvasininko patarnavimai) Konstitucijos 26 str. garantuojamos laisvės laisvai praktikuoti savo tikėjimą klausimas.
2. Pasakymas, kad „alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba gali būti atidėta asmenims individualiu pagrindu dėl svarbių priežasčių, įskaitant jų vykdomą veiklą ar užimamas pareigas” rodo, kad KT požiūriu įstatymų leidėjas turi diskreciją leisti ar neleisti tikintiesiems pasinaudoti konstitucine teise į laisvą religijos praktikavimą (jei gali atidėti, tuo pačiu reiškia, kad gali ir neatidėti). Tačiau tai iš principo nėra suderinama su pačia konstitucinių teisių samprata. Konstitucinės teisės nėra tai, ką įstatymų leidėjas gali suteikti ar atimti savo nuožiūra.
3. Šalia karo tarnybos, piliečių dvasinio ir moralinio tvirtumo palaikymas yra ne mažiau svarbus ginant valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Ir karo tarnyba nėra vienintelis būdas, kuriuo gali būti realizuojama konstitucinė piliečių, įskaitant dvasininkus, pareiga ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.
Veidaknygė
