Atsparumas antibiotikams – viena didžiausių XXI a. pasaulinių grėsmių sveikatai, bet tai toli gražu nėra mūsų dienų fenomenas. Iš tiesų, atsparumas pasireiškia ne tik dėl antibiotikų vartojimo, bet ir dėl paties žmogaus. Apie tai liudija neseniai mokslininkų atrastos antibiotikams atsparios bakterijų padermės požeminėje oloje, kuri buvo izoliuota nuo paviršiaus daugiau nei keturis milijonus metų.
Daugiau nei prieš pusę amžiaus atrasti antibiotikai labai greitai buvo paskelbti šiuolaikinės medicinos stebuklu. Kartu su vakcinomis jie bene labiausiai padėjo išvengti mirčių XX a. Bet dabar, po ištisus dešimtmečius trukusio klinikinio šių vaistinių preparatų vartojimo, bakterijos tampa jiems atsparios.
Nuolat perdozuodami ir netinkamai vartodami antibiotikus sukūrėme puikias sąlygas atsparioms padermėms įveikti mažiau atsparius giminaičius ir greitai plisti. Pasaulio sveikatos organizacija atkreipė dėmesį į Pasaulinės antibiotikų savaitės keliamą problemą, ragindama žmones apriboti antibiotikų vartojimą, kad vėl neatsidurtume pasaulyje, kuriame nesunkios infekcijos vėl bus mirtinos. Tačiau vakcinos, kita svarbi medicininė intervencinė priemonė, naudojama bakterinėms ligoms kontroliuoti, nepraranda savo efektyvumo. Kodėl?
Didžiosios Britanijos karališkosios bendrijos paskelbtoje apžvalgoje teigiama, kad tai paaiškinti galėtų du esminiai antibiotikų ir vakcinų skirtumai.
Pirmasis yra laikas: antibiotikai paprastai vartojami, kai bakterinė infekcija jau prasidėjusi ir bakterijų pakankamai daug, kad sukeltų ligą. Bakterijoms dauginantis kopijuojama jų DNR, ir dėl galimų šio proceso klaidų gali išsivystyti kitokios bakterijos.
Tai reiškia, kad iki to laiko, kai pacientas pradeda vartoti antibiotikus, bakterijų jau yra pakankamai daug ir įvairių, kad atsirastų antibiotikams atsparių padermių. Atspari antibiotikams padermė turi daugiau galimybių tarpti šioje aplinkoje, nes antibiotikai nužudo kitų, neatsparių, konkuruojančių padermių bakterijas. Šios išvados pagrįstos tyrimais, rodančiais, kad kuo didesnė mikrobų populiacija gydymo metu, tuo didesnė tikimybė, kad išsivystys atsparios vaistams bakterijos.
Su skiepais yra priešingai: skiepijama prieš susergant. Jų vaidmuo yra paruošti imuninę sistemą kovoti su visomis būsimomis infekcijomis, kad jas būtų galima valdyti, kol bakterijoms nesusidarė galimybių daugintis.
Antras skirtumas – rafinuotas vakcinų organizmo apsaugos nuo bakterinės infekcijos poveikis. Antibiotikų poveikis dažnai tikslingai nukreiptas prieš vieną specifinį bakterijų baltymą arba mechanizmą. Kai kuriais atvejais pakanka vienos mutacijos, kad pakistų antibiotikų poveikis, kad vaistas neatpažintų savo objekto ir bakterijos taptų atsparios. Su vakcinomis yra priešingai: kai kurios jų sudaro prielaidas imuninei sistemai patirti daugelio bakterijų baltymų poveikį. Tai skatina įvairių antikūnų gamybą. Su bakterine infekcija jie kovoja įvairiais frontais. Galimybė, kad bakterijos įgis atsparumą įvairių rūšių antikūnams labai menka.
Skiepijimas gali padėti kovoti su antibiotikų perdozavimu, nes jis užkerta kelią infekcijoms, kurios, jei žmogus nebūtų paskiepytas, turėtų būti gydomos antibiotikais. Skiepai padeda sumažinti ir atsparių padermių plitimą. Skiepai taip pat yra svarbi apsauga nuo ligų, kurių jau nebegalima gydyti antibiotikais.
Manoma, kad nuo vaistams atsparių infekcijų miršta daugiau kaip 700 000 žmonių per metus. Kai kurie skaičiavimai rodo, kad iki 2050 m. šis skaičius gali padidėti iki 10 milijonų. O tai reiškia, kad infekcijos nužudys daugiau žmonių nei vėžys. Atsižvelgiant į didesnį jų atsparumą antibiotikams, tolesnės investicijos į vakcinų kūrimą turės lemiamos reikšmės tam, koks bus mūsų atsakas į šią didėjančią pasaulinę grėsmę sveikatai.
