Šių metų gegužės 15–16 dienomis Lietuvos kultūros tyrimų institute vyko jau šeštoji nacionalinė konferencija „Antikos ir Viduramžių tyrimai“. Joje pateikta daugiau kaip dvi dešimtys skirtingas filosofijos, teologijos, istorijos sritis apimančių pranešimų. Juos skaitė profesorius daktaras Naglis Kardelis, profesorė daktarė Tatjana Aleknienė, kunigas, filosofijos mokslų daktaras Gintaras Sungaila, istorikas Tomas Baranauskas, teologijos mokslų daktaras Giedrius Saulytis.
Kaip kilo mintis organizuoti šią konferenciją? Koks išskirtinis jos bruožas? Ir galiausiai kodėl Antika ir Viduramžiai? Šiais ir kitais klausimais kalbiname vieną iš šios konferencijos steigėjų – humanitarinių mokslų daktarą, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnįjį mokslo tyrėją DARIŲ ALEKNĄ.
/…/
Kitas dalykas – kodėl konferencija ir kodėl tokia? Jau seniai buvo matyti, kad mokslinio bendravimo trūkumas Lietuvos moksle yra viena svarbiausių problemų. Ypač po to, kai liberalai įvykdė universitetinių studijų krepšelizaciją, Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų institucijos iš kolegų virto aršiais konkurentais. Vienu metu Vilniaus universitetas buvo išleidęs potvarkį, draudžiantį jo mokslininkams dalyvauti mokslo renginiuose, jei tarp jų organizatorių nėra VU. Nežinau, ar šis potvarkis tebegalioja, veikiausiai taip. Tad norėjome kiek leidžia jėgos bent jau savo srityje pasipriešinti tokiai skaidymo ir izoliavimo tradicijai bei tendencijai. Todėl ir 2019 metais, ir šiandien į Antikos ir Viduramžių tyrimų konferencijas kviečiame šioje srityje dirbančius mokslininkus bei doktorantus iš visų Lietuvos universitetų ir tyrimų institutų.
/…/
Vis dėlto kodėl Antika ir Viduramžiai? Net ir šiandien akademinėje terpėje netrūksta diskurso, kad Antika ir Viduramžiai – išaugtos vaikystės etapas, tai tik iš pagarbos tradicijai reikia palikti kaip dėstomą dalyką universitete.
Man neteko girdėti tokio svarstymo apie Antiką ir Viduramžius, bet jis manęs nenustebintų ir puikiai atitiktų įžvalgesnių stebėtojų mintis. Puikiame Aldouso Huxley romane apie mūsų laikus „Puikus naujas pasaulis“ draudžiamos visos knygos, parašytos anksčiau nei prieš penkiasdešimt metų. Manau, šiandien daug kas mielai uždraustų šį jo 1932 m. išleistą romaną.
Daug kuo būtų galima aiškinti humanitarinės akademinės bendruomenės norą pamiršti Antiką ir Viduramžius. Tai būtų didelio ir ilgo svarstymo tema. Trumpai būtų galima pasakyti, kad gyvename laikais, kai dauguma žmonių mano, jog jų tėvai ir seneliai buvo kvailesni ir primityvesni nei jie patys. Tai ne pirmas toks laikotarpis ilgoje Vakarų kultūros istorijoje.
Visą straipsnį skaitykite Bernardinai.lt
Po to, kai Autistas sugriovė vieno seno universiteto reputaciją, jaunasis Rimvydėlis jos taip ir nebeatkūrė. Gaila, kitados buvo visai neblogas universitetas.