Anicetas Jonutis
Spalio 4 d. Vilniuje surengtas „Žygis už gyvybę“ iš pirmo žvilgsnio atrodė kilnus ir reikalingas renginys*, skirtas ginti gyvybės kultūrą ir sustabdyti abortų finansavimą valstybės lėšomis. Tačiau jo organizavime ir įgyvendinime išryškėjo klaidos, kurios atskleidė esminę Lietuvos šeimų judėjimo problemą – baimę kalbėti politiškai ir konfrontuoti su ideologiniu valdžios angažuotumu.
Veikimas be konfrontacijos
Rengdamos žygį šeimų organizacijos iš anksto deklaravo vengsiančios konfrontacijos su kitokiomis pažiūromis į prigimtinę šeimą ir žmogaus gyvybę. Tokia nuostata turėjo parodyti, kad renginys* yra ne politinė akcija, o „taikus dialogas“. Tačiau realybė rodo, kad šioje kovoje vienos pusės taika nieko nereiškia, nes oponentai patys konfrontacijos neketina atsisakyti.
Jiems, priešingai nei renginio organizatoriams, konfrontacija yra komforto zona. Opozicinės konservatorių frakcijos atstovas Seimo Žmogaus teisių komitete Matas Maldeikis, reaguodamas į buvusios LVI vadovės Kristinos Zamarytės-Sekavičienės paskyrimą teisingumo viceministre, piktinosi, kad kairės pakraipos koalicijoje į valdžią skiriami kraštutinių dešiniųjų pažiūrų žmonės. Politikas retoriškai klausė:
Gali kas nors man paaiškinti, kokius rinkimus laimėjo ir kokiu būdu valdžią šalyje gauna kraštutinės dešinės personos?
Anot M. Maldeikio, valdžia turėtų būti patikėta tik toms jėgoms, kurios ją pasiekia per rinkimus, o ne per „kabinetinius susitarimus“. Jis taip pat suabejojo, kada visuomenė suteikė mandatą Sveikatos teisės institutui ar Laisvos visuomenės institutui nustatinėti mūsų teisės klausimus.
Jam antrino ir Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė, teigdama, kad naujoji viceministrė ne kartą viešai pasisakė prieš moterų teisę apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo ir platino nepagrįstas baimes apie Stambulo konvenciją bei tariamus genderizmus. Pasak jos, būtent tokie pasisakymai prisideda prie to, kad ir toliau vargstame su epideminio lygio smurtu artimoje aplinkoje.
Juškaitė pranešė derinanti susitikimą su premjere Inga Ruginiene ir tos pačios lyties šeimų atstovais, kad šie išgirstų, kaip planuojama užtikrinti jų teises, kai Teisingumo ministeriją, anot jos, perėmė kraštutiniais religiniais įsitikinimais besivadovaujančios politikės.
Įdomiausia, kad net ir konservatorių atstovai nepatenkinti. Seimo narė Agnė Bilotaitė, vadovaujanti laikinajai Moterų grupei, pareiškė nerimaujanti, ar naujoji Teisingumo ministerijos vadovybė skirs pakankamai dėmesio smurto prieš moteris problematikai. Ji teigė pasigedusi ankstesnės ministerijos įsitraukimo į darbo grupę, rengiančią teisės aktus dėl seksualinio smurto, ir abejoja, ar naujoji komanda turės politinės valios tęsti šią veiklą.
Oponentai – tarsi gatvės chuliganas
Visa ši viešų reakcijų banga atskleidžia, kad „dialogo“ iliuzija, kuria raminosi „Žygio už gyvybę“ organizatoriai, tėra vienpusė. Kol viena pusė stengiasi išvengti konflikto, kita jį sąmoningai kursto. Šiame ideologiniame lauke oponentai elgiasi tarsi gatvės chuliganas, kuris visiškai nepaiso, kad praeivis nenori kivirčo. Jam kaip tik reikia konflikto, nes konfliktas jį maitina ir suteikia matomumo, energijos bei politinės galios.
Todėl vengti konfrontacijos, reiškia leisti oponentui diktuoti žaidimo taisykles be jokio pasipriešinimo.
Latvijos šeimų gynėjai šią taisyklę suprato – jie nebėga nuo konflikto, o drąsiai stoja į idėjinį mūšį, nes žino, kad tik drąsus pasipriešinimas gali išsaugoti prigimtinės šeimos orumą ir tautos gyvybingumą.
Šiurkščiausia klaida
Pirmoji „Žygio“ klaida buvo netiksliai suformuluotas tikslas. Kaip teigia Nacionalinio susivienijimo lyderis prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas, abortų finansavimą galima įteisinti paprastu sveikatos apsaugos ministro įsakymu, todėl pastangos stabdyti Reprodukcinės sveikatos įstatymo priėmimą savaime negali būti veiksmingos. Žygis buvo depolitizuotas – vengta aiškių politinių reikalavimų valdžiai, todėl renginys* virto moraline deklaracija be konkrečių poveikio priemonių.
Kita klaida – dėmesys buvo sutelktas į abortų temą, bet nutylėta pagrindinė priežastis, iš kurios kyla „mirties kultūra“ – genderizmo ideologija. Organizatoriai nesiryžo įvardyti, kad ši ideologija sistemingai griauna prigimtinės šeimos sampratą, formuoja destruktyvią demografinę politiką ir užvaldo švietimo turinį. Nebuvo siūloma strategija, kaip apriboti Konstitucinio Teismo vaidmenį genderinės pertvarkos įteisinime, nors būtent šis teismas faktiškai panaikino prigimtinės šeimos apsaugos likučius.
Dar vienas praleistas veiksmas – referendumas dėl šeimos sampratos. Tik prigimtinės šeimos apibrėžimas Konstitucijoje galėtų suteikti realų pagrindą pasipriešinimui ideologinei inžinerijai, tačiau apie tai „Žygio“ metu nekalbėta. Dalis šeimų organizacijų išliko priklausomos nuo valstybės lėšų, o ši priklausomybė pavertė jas atsargiomis, linkusiomis į savicenzūrą ir vengiančiomis konfrontacijos su valdžia.
Nors visuomenėje plačiai kalbama apie „Gyvenimo įgūdžių programos“ keliamus pavojus, „Žygio“ metu nebuvo mobilizuoti tėvai, mokytojai ir bendruomenės realiam pasipriešinimui. Taip žygis tapo emocine iškrova „garui“ išleisti, bet nepadarė realaus politinio spaudimo. Renginys taip pat neįvardijo ir viršnacionalinio Europos Sąjungos spaudimo, kuris yra pagrindinis ideologinės inžinerijos šaltinis. Tokiu būdu buvo praleista galimybė parodyti problemos šaknis, o skirtis tarp žodžių ir veiksmų liko neįveikta.
Ir gal pati šiurkščiausia klaida – baimė konfrontuoti su valdžia. Žygio organizatoriai, siekdami taikos nuožmioje ideologinėje kovoje su genderizmo ideologija, pasirinko tylėjimo kelią. Tačiau tai tiesiausias kelias į pralaimėjimą.
Latvijos visuomenė drąsesnė
Tuo metu Latvijoje vyksta priešingas procesas. Šį spalį Latvijos parlamentas vėl ėmė svarstyti klausimą dėl šalies pasitraukimo iš Stambulo konvencijos. Tai padaryta po partijos „Latvija pirmajā vietā“ (LPV) pasiūlymo ir netikėto Žaliųjų ir valstiečių sąjungos balsavimo. Konvencijos tema vėl tapo politinės darbotvarkės centru.
Latvijos politikai ir visuomeninės organizacijos šį klausimą nagrinėja ne abstrakčiai, o vertybiškai. LPV deputatas Mārcis Jencītis viešai pareiškė, kad Stambulo konvencijos esmė nėra kova su smurtu, o bandymas įteisinti socialinės lyties ideologiją švietimo sistemoje. „Tai reiškia atimti iš tėvų teisę auklėti vaikus pagal tradicines pažiūras“, – sako jis. Kitas LPV politikas Sandris Točs primena, kad smurtas prieš moteris nėra tradicinės šeimos dalis – todėl Stambulo konvencija beprasmė, o jos tikslas – perrašyti vertybių sistemą.
Latvijoje aktyviai veikia ir nevyriausybinis sektorius. „Asociacija Šeima“ kreipėsi į parlamentą, ragindama palaikyti pasitraukimą iš konvencijos. Ji pateikė aiškius argumentus: konvencija ignoruoja smurtą prieš vyrus ir berniukus, nesprendžia tikrųjų smurto priežasčių – alkoholizmo, narkomanijos, pornografijos – ir kenkia švietimui, įvesdama berniukams psichologiškai žalingas „lyčių lygybės“ programas. Organizacija pabrėžė, kad smurtą būtina mažinti realiomis socialinėmis priemonėmis, o ne ideologiniais dokumentais.
Svarbus vaidmuo tenka ir Latvijos bažnyčioms. Baptistų sąjungos vyskupas Kaspars Šterns priminė, kad krikščionys nėra prieš smurto mažinimą, tačiau tam nereikia ideologijos, kuri kovoja su pačia šeimos samprata. Ši pozicija aiški, drąsi ir argumentuota – be baimės būti apkaltintam „nepakantumu“.
Latvių pamokos
Iš latvių pavyzdžio Lietuvos šeimų organizacijos gali išmokti keturių esminių dalykų. Pirmiausia – aiškumo, kalbėti tiesiai, kas kelia grėsmę šeimai ir vaikų auklėjimui, o ne slėptis po bendromis deklaracijomis apie vertybes.
Antra – koordinacijos: vienyti Bažnyčią, visuomenines organizacijas ir politines jėgas į vieningą frontą, o ne veikti pavieniui.
Trečia – argumentų: remtis faktais ir mokslu, parodyti, kad tradicinė šeima pati savaime yra veiksmingiausia smurto prevencijos forma.
Ketvirta – drąsos: nebebijoti būti matomiems ir viešai ginti tiesą, nes tik matomas pasipriešinimas formuoja politinę jėgą. Tačiau tai turi būti ne paviršutinis matomumas, matuojamas gražiais lozungais, koncertais ar kultūrinėmis šventėmis, bet tikras politinis matomumas – gebėjimas būti išgirstiems viešojoje erdvėje, gebėjimas įtakoti sprendimų priėmėjus, formuoti politinę darbotvarkę ir mesti atvirą iššūkį valdžios palaikomai genderistinei ideologijai.
Latviai šiandien rodo, kad įmanoma priešintis ideologinei invazijai oriai, argumentuotai ir demokratiškai. Tuo tarpu Lietuvoje einama tylos, prisitaikymo ar „neutralios“ kultūrinės veiklos keliu. „Žygis už gyvybę“ atskleidė, kad be politinės valios ir aiškios veiklos programos net ir kilniausi siekiai taps bevaisiai.
Jeigu Lietuvos šeimų organizacijos nori, kad jų kova būtų ne simbolinė, bet reali, jos turi perimti iš latvių svarbiausią pamoką – suvokti, kad šeimos ir gyvybės gynimas šiandien yra politinės kovos klausimas. Jis nebus išspręstas nei švietėjiškais renginiais, nei tariamais, dažnai apsimestiniais „dialogais“. Jis sprendžiamas tik tada, kai visuomenė drįsta pasakyti tiesą ir pradeda veikti kartu.
Tik tokiu keliu galima apginti tai, kas mums yra brangiausia – gyvybę, šeimą, vaikus ir Tautos ateitį.
Autorius yra Nacionalinio susivienijimo rėmėjas
