Klesti, nes yra žmonės mėginantys rizikuoti

Kad neišvažiuotų, o išvažiavę – grįžtų

Poilsiautojų aptarnavimas ir vietinio turizmo vystymas – tikra panacėja, gelbstinti latvių pajūrio regiono gyventojus nuo nedarbo ir vis labiau užkertanti kelią žmonių išvykimui svetur. Supratę, kad tik savo pačių iniciatyva ir pastangomis galės išgelbėti atokiau nuo didžiųjų miestų esančias vietoves nuo „emigracinio nukraujavimo“, mūsų kaimynai visais įmanomais būdais suskato rūpintis darbo vietų kūrimu provincijose. „Nepriklausomybės pradžioje senosios darbinės struktūros suiro, daug kas užsidarė, bet juk nesėdėsi rankas sudėjęs ir laukdamas malonių iš dangaus. Rankos yra, galva yra, be to, dar ir įvairūs fondai į pagalbą versliam žmogui ateina… Reikia tik atidžiau į supančią aplinką pažvelgti – ir kūrybingos mintys netruks ateiti“, – svečiuodamiesi Latvijoje, šiuos žodžius girdėjome nuolat. O netrukus mes, grupelė žurnalistų iš Lietuvos, savo akimis išvydome, kaip mūsų kaimynai sugeba pasinaudoti verslo ir amatų vystymui kaimiškose vietovėse skiriama parama.

Imkime kad ir Rucavos seniūniją – visai netoli nuo sienos su Lietuva esantį kraštą.
2003-aisiais latvių gamtos mylėtojai čia nusprendė įkurti Papės gamtos parką, per keliolika metų spėjusį tapti tikra turizmo traukos vietove. Ir, žinoma, įdarbinusį nemaža skaičių vietos gyventojų: juk parko priežiūra reikalauja darbo rankų.

Vietiniai dabar tikrai turi būti dėkingi tam entuziastui, kuriam pirmajam šovė į galvą mintis Papės ežero rytiniame krante apgyvendinti laukinius arklius ir taurus. Pasigrožėti tokiomis gyvūnų rūšimis, į kurias panašios šiose žemėse ganėsi prieš kelis šimtus metų, norinčiųjų nestinga: per šiltąjį sezoną jų skaičiuojama tūkstančiais, ir jų paliekami pinigai gerokai papildo vietinį biudžetą… Tiesa, ne visi atvykusieji aptvaro gyventojus išvysta iš arčiau: kartais jie būna toli nuklydę, juk ganosi laisvai, 400 hektarų plote. Mums šia prasme pasisekė: gyvuliai buvo čia pat… Tingiai rupšnodami žolę, ganėsi ir nedideli pilkos spalvos arkliukai, o kitoje pusėje ramiai atrajojo ilgaragių taurų banda.

Latvijai atgavus nepriklausomybę, Papės krašte, kurio didelę teritoriją užima gamtininkų saugomos vertingos pelkės, žemės ūkis tapo ne toks intensyvus, nemažai gamtos plotų liko dirvonuoti ir ėmė sparčiai apaugti krūmokšniais. Padėtį kaip tik ir išgelbėjo minėtieji laukiniai arkliai bei taurai: ganydamiesi jie suformavo atitinkamą landšaftą, neleido pievoms apaugti brūzgynais, patręšė dirvą, išpureno žemę. Tai jų dėka buvo užtikrintos biologinės sąlygos, reikalingos kitų augalų ir gyvūnų rūšių išlikimui…

Papės gamtos parkas dar garsus tuo, kad čia esama unikalaus lagūninio ežero, aplink kurį nutiestas specialus takas turistams. Tarp šio ežero ir jūros driekiasi garsus paukščių migracijos kelias, čia veikia sparnuočių žiedavimo stotis, o parko teritorijoje esantys žvejų kaimai yra išsaugoję senąsias savo struktūras bei turtingą kultūrinį – istorinį paveldą. Aplankėme tradicinę tipinę pajūrio žvejų sodybą „Vitolnieki“, kurioje dabar įrengtas muziejus. Senų medžių apsupty stovi gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir apylinkėse rastos tūkstančio metų senumo ąžuolinės valtys – luotai. Būtent tokiomis latvių senoliai plaukiodavo ežeruose ir žvejodavo…

Rucava yra vieta, kviečianti atsigręžti į praeitį – į dainas, į amatus, į maisto ruošimo paslaptis. Tokie dalykai visada domina atvykėlius – ir rucaviškiai šiuo domėjimusi pasinaudoja. Visi, čia atvažiuojantieji, būtinai apsilanko etnografiniame name „Zvanitaji“.

XIX a. pab. pastatytas tipinis tų vietovių gyventojų trobesys be galo tiko pažintiniams tikslams, taigi veiklūs vietos gyventojai sumanė jame įsteigti savotišką lankytojų centrą. Kur dar kitur išvysi anų laikų buitį: senovinę duonkepę krosnį, nedažytas medines grindis, natūralias netinkuotas sienas, tipinius praeities baldus ir buitinius įrankius. Čia visko būta: ekspoziciją tereikėjo tik papildyti Rucavos apylinkių tautiniais rūbais, mezginiais bei kitais amatininkų dirbiniais. Ir, žinoma, dar reikėjo sukurti kultūrinę-pažintinę programą, kad svečiai išgirstų, kaip praeityje žmonių gyventa, kokios dainos dainuotos ir kokių tradicijų laikytasi. Dabar lankytojų net eilės laukia, iš anksto užsirašyti reikia, kad čia patektum ir galėtum praleisti laiką ne tik bendraudamas su svetingais šio namo šeimininkais, besiklausydamas jų porinimų, bet dar ir mėgaudamasis tradiciniais rucaviškių skanėstais: tikra rugine duona, baltuoju sviestu su bulvėmis, bulviniais paplotėliais, specialiais pyragaičiais – žogaraušiais…

Savąją darbo vietą susikūrė ir vietinis muzikantas Janis Pukis – įsisteigė muzikos instrumentų muziejų ir ramiai sau priiminėja svečius, kiekvienam dovanodamas gerą nuotaiką. Na, ir kaip nebūsi gero ūpo, išgirdęs jį išvinguriuojant melodijas visu 90-čia muzikos instrumentų, čia eksponuojamų. Apie kiekvieną iš jų Janis Pukis taip įdomiai pasakoja lankytojams! Apskritai Rucava – muzikalus kraštas. Rucaviškiai gali pasigirti vietos liuteronų bažnyčioje esančiais garsaus Liepojos meistro Jekabo Jaugiešo 1936 m. pastatytais labai įspūdingais vargonais. Iš visų apylinkių čionai važiuoja jaunimas tuoktis – mat visi įsitikinę, jog šioje XIX a. šventovėje davę santuokos priesaiką jaunieji niekada neišsiskirs. O ir pati ceremonija vyksta tikrai iškilmingoje aplinkoje – tarp įdomiausių bažnyčią puošiančių meno kūrinių.

Atvykėliams rucaviškiai būtinai dar pataria aplankyti vietinį Muižos kalną, ant kurio jie augina rūpestingai prižiūrimą dendrologinį sodą, taip pat nueiti prie Šventojo šaltinio, srovenančio netoli buvusio Rucavos dvaro, o trokštantiems pasimėgauti nepaprasta ramybe – pasivaikščioti šešių kilometrų ilgio pėsčiųjų taku per Dunikos raistą. Mediniai laipteliai vinguriuoja per visą pelkę iki pusantro šimto metų amžiaus Luknos skroblyno. Na, o jei atsidursite pagal senas rucaviškių tradicijas švenčiamoje vasaros saulėgrįžos šventėje, teks iššokti senuosius šokius ir išdainuoti Rucavos krašto dainas.

„Kiekvienąsyk, važiuodama į pajūrį pro Rucavos gyvenvietę, pamatau joje šį tą nauja, – pasakė kolegė, mėgstanti atostogauti kaimyninės šalies pajūryje. – Štai pernai dar nebuvo šios kavinės, o dabar, žiūrėk, kiek lankytojų“…

Užsukę į naujai atidarytą užeigą, nustebome: juk tai tikras liaudies dirbinių muziejus! Etnografiniais motyvais išpuošta aplinka, aplink – vien mezginiai, nėriniai, suvenyrai. Viskas, kaip paaiškėjo, padaryta vietos gyventojų rankomis, o eksponuojamus vietos amatininkų dirbinius čia gali ir įsigyti. Pasitikusi kavinės šeimininkė sakėsi duodanti darbo ne vienam vietos rucaviškiui. Visų pirma, maistui gaminti produktus tiekia vietos ūkininkai, vietinės šeimininkės talkina ruošiant maistą, o ketvirtadieniais tradiciškai prie parduotuvės suvažiuoja apylinkių ūkininkai su savo pagaminta produkcija. Pieno ir mėsos gaminiai, duona ir pyragai, daržovės ir vaisiai – prie jūros vykstantys poilsiautojai itin mėgsta čia apsipirkti. Ypač lietuvaičiai, vis dažniau pasirenkantys poilsiui kaimyninę šalį…

Mūsų tėvynainius traukia visas Latvijos pajūris. Ir neretai traukia kur kas labiau negu žmonių perpildyta Palanga ar Nida. Pirmiausia todėl, kad čia nepalyginamai laisviau. Neveltui juk tiek daug lietuvių čia yra įsigiję poilsiavietes ar nuomoja gyvenamąjį plotą iš vietinių. Kaimyninėje šalyje nemaža parduodamų sklypų ar pastatų, o skelbimuose išvysi ir lietuviškų užrašų. Vietiniai stengiasi padaryti viską, kad tik atvykstantiems žmonėms pas juos patiktų. Kiekvienas vasarvietės šeimininkas siekia savaip patraukti poilsiautojus: vienur – didžiausios aikštelės vaikų žaidimams, kitur – skaniausia rūkyta žuvis, dar kitur – plačiausia vandens sporto pramogų pasiūla. Turėti savus „vasarotojus“ – didelė poilsio organizatorių svajonė, juk jie neretai gelbsti net tokią netikusią oro atžvilgiu vasarą, kokia buvo šiemet…

Išdidūs, nes turi kuo pasididžiuoti

Tačiau, žinoma, intensyviausia vystymosi (ir naujų darbo vietų kūrimo prasme) Latvijos Kuržemės krašte yra Liepoja. Kai kas liepojiškius laiko kupinais arogancijos, norinčiais prisiskirti sau tai, kas yra moderniausia, ir visur siekiančiais pirmauti. Tačiau tam esama rimto pagrindo. Kuris gi kitas Latvijos miestas dar nesenoje praeityje turėjo savo – miesto – piniginį vienetą? Kuris dar kitas šios šalies miestas, be Rygos, dar gali pasididžiuoti tuo, kad jam buvo suteikta garbė tapti valstybės sostine, įkurdinti šalies valdymo organus ir užtikrinti valstybės egzistavimą? Nors tik pusmečiui, dar tik kuriantis valstybei, tačiau vis dėlto…

Liepojoje galima pamatyti daugybę išskirtinių dalykų – vienintelių ne tik Latvijoje bei Baltijos šalyse, bet ir visoje Europoje bei pasaulyje.

Tačiau svarbiausia – kad emigracija svetur ją vis mažiau paliečia.

„Atrodo, negrįžtamai į praeitį nuėjo tie laikai, kai šiame pajūrio mieste viena po kitos užsidarinėjo įmonės, ypač susijusios su sunkiąja pramone, o netekę darbo žmonės kėlė sparnus svetur… Gamyba atsigauna, modernizuojama anksčiau čia buvusi tokia populiari industrijos šaka, kaip metalo gamyba, vystosi statyba ir kitos „sunkiosios“ sritys. O svarbiausia – vis dažniau tėvynėn ima grįžti svetur laimės pabandę ieškoti žmonės. Jau ne vienas pargrįžėlis randa normaliai apmokamą darbo vietą ar ima kurti savą verslą. Ir dar krinta į akis tai, kad mūsų mieste vis labiau ieško galimybių apsigyventi rygiečiai ir kitų didelių Latvijos miestų gyventojai, – sako Sintija Pusaudzė, Liepojos informacinio centro direktorė. – Liepojoje ypač patogu gyventi šeimoms su vaikais. Čia be galo daug įvairios sportinės-meninės- kultūrinės veiklos mažiesiems, tokios bazės užsiėmimams retai kur esama…“

Kurdami naujas darbo vietas, liepojiečiai pirmiausia stengiasi išnaudoti jau turimus išteklius. Savo gydomaisiais gamtos resursais šis miestas garsėjo jau nuo seno, tad teliko tik dar labiau išplėsti jų ratą. Dabar įvairių tipų gydyklose ir SPA siūloma gausybė organizmą stiprinančių procedūrų, skirtingų rūšių masažų, gydomųjų vonių, purvo aplikacijų ir kt. Paplūdimyje specialus kompleksas įrengtas žmonėms su regos ir judėjimo negalia. Jiems pritaikytos atitinkamos rūbinės, dušai, tualetai, maudymosi vežimėliai, signaliniai garsiniai plūdurai ir maudymosi apyrankės. Liepoja – labai draugiškas miestas ir dviratininkams: čia pilna dviračių nuomos punktų, patogių, tik dviratininkams skirtų takų, kuriami nauji dviračių maršrutai.

Aktyvus poilsis Liepojoje ir jos apylinkėse itin mėgstamas ir propaguojamas, juk su tuo susijusi žmonių sveikata. Prieš metus duris atvėręs atrakcionų parkas „Liepojos Tarzanas“ turi ilgiausią Baltijos valstybėse trasą, o uždaras elektrokartingų paviljonas kaip magnetas traukia ne tik jaunimą, bet ir ištisas šeimas su vaikais. Jau nekalbant apie tai, kokią gausybę sporto ir sveikatingumo pramogų yra sutelkęs Liepojos olimpinis centras. Lankytojus jis dar žavi ir tuo, kad jo erdvės naudojamos ir intensyviai kultūrinei veiklai.

Lankydamasis šiame mieste, pajunti įkvėpimą nuo daug ko. Nuo geros muzikos (Liepoja laikoma Latvijos muzikos sostine), nuo stilingos architektūros (žavių senojo jugendo stiliaus pastatų ir modernių dabarties statinių), nuo išpuoselėtų parkų ir gėlynų. Ir dar nuo daugybės širdžiai mielų dalykų – balčiausio pajūrio smėlio, jaukių kavinukių, meniškų skulptūrų ir fontanų… Neveltui vis daugiau lietuvių atranda šį kaimyninį miestą ir tuo labai džiaugiasi. Poilsiautojai iš Lietuvos pagal gausą užima pirmąją vietą. Liepojiečiai juokauja, kad paplūdimyje vasarą jie pasijunta esą Lietuvoje.

Naujos darbo vietos – net buvusiame kalėjime

Prisimenant lankymąsi Liepojoje, visą laiką šauna į galvą mintis apie privačią žmonių iniciatyvą sukurti ką nors patrauklaus, įsimenančio, tokio, kuo žavėtųsi ne tik savi, bet ir svečiai. Tokiu iniciatoriumi kaip tik ir yra Janis Rakis, Liepojoje vadinamas žmogumi – legenda. Kiekvienas, bent kiek pabendravęs su šia iškilia asmenybe, niekada neužmirš jo vedamos ekskursijos po Liepojos karinį uostą (latvių vadinamą Karosta) – didžiausią Pabaltijo karinę – istorinę teritoriją, užimančią trečdalį Liepojos miesto teritorijos. Tai – Liepojos dalis, bet tuo pačiu ir atskiras pasaulis.

Stulbinanti ir unikali vieta ne tik Latvijoje, bet ir pasaulio istorijoje bei jo architektūriniame pavelde. Pastatytas XIX – XX amžių sandūroje kaip Rusijos imperijos karinė bazė, šis uostas buvo autonominė apgyvendinta zona, turėjusi savo atskirą infrastruktūrą. Sovietiniais laikais tai buvo uždara teritorija, į kurią patekti negalėjo net liepojiškiai. Dabar, Latvijos nepriklausomybės metais, ši teritorija prieinama visiems, ir po ją vedžiojamos ekskursijos.

Itin pasiseka tiems, kuriems gidu po Karostą būna Janis Rakis. Profesionalus kariškis, tarnavęs tiek sovietinėje, tiek nepriklausomos Latvijos kariuomenėje, išėjęs į atsargą, aprodo smalsuoliams viską – išlikusius karinius pastatus, karinius įtvirtinimus, fortus ir molą, buvusį sportinį maniežą, šv. Nikolajaus cerkvę, technikos paminklą – „pasisukantį“ Kalpoko tiltą… Na, ir, žinoma, lankytojų labiausiai mėgstamą objektą – Karostos kalėjimą.
Šis kalėjimas XX a. pradžioje tarnavo kaip caro armijos matrosų ir puskarininkių, pažeidusių karinę discipliną, bausmės vieta. Sovietiniais laikais čia irgi buvo kalinami prasikaltę kariškiai…

Netekusį savo paskirties pastatą Janis Rakis dar su trimis savo bičiuliais sumanė paversti turistų traukos objektu. Pirmiausia vyrai čia įrengė Karostos lankytojų centrą ir nusprendė leisti lankytojams savo akimis pažvelgti, kokiomis sąlygomis gyveno „perauklėjamieji“ prasižengėliai. Viskas čia autentiška – niūrios ankštos kameros, karceriai, viršininko kabinetas su visa plejada kompartijos vadų portretų.

Pastebėję, kad lankytojų srautas ėmė sparčiai gausėti, vyrai sugalvojo čia įrengti…viešbutį. Ir ką jūs galvojate – aštrių pojūčių mėgėjų praleisti naktį kalėjimo kamerose nestinga. Karostos kalėjimas netgi pripažintas labiausiai stulbinančiu viešbučiu ir iškiliausiu turizmo objektu Europoje… Nuo gegužės iki spalio toks turistų antplūdis, kad ekskursijos čia rengiamos kas valandą, nuo ryto iki vakaro. Štai jums ir darbo vietos – ir gidams, ir „kalėjimo maistu“ atvykėlius vaišinantiems virtuvės darbuotojams, ir suvenyrų pardavėjams, ir apsaugininkams… Turistinis objektas klestėte klesti. Visa tai – tik dėka to, kad atsirado žmonės, pabandę surizikuoti ir pasiūlyti visuomenei šį tą įdomaus.

Kostas Jankus

Ritos Pilipavičiūtės nuotr.

SRTF remiama programa