KIEKVIENAS AMŽIUS TURI SAVO TAMSĄ IR SAVO ŽIBURIUS

Tapo įprasta, kad Lietuvoje apdovanojami ordinais ir medaliais tariami Lietuvos patriotai, kurių vardų sovietmečiu niekas nėra girdėjęs ar netgi tie, kurie persekiojo ir naikino Lietuvos partizanus, dalyvavo sovietinių represinių struktūrų veikloje (buvęs Utenos KGB skyriaus viršininkas Marijonas Misiukonis, Kazimiera Prunskienė ir kt.).

Šiandien įvairiais būdais mėginama ištrinti iš žmonių atminties faktą, kad pokariu, nuslopinus partizaninį judėjimą, vienintelė Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei ištikima liko Lietuvos katalikų Bažnyčia. Jai teko patirti iki tol negirdėto masto persekiojimus. Pokariu neskaitant koplyčių, buvo uždarytos 64 bažnyčios. Maldos namai buvo verčiami nusikaltėlių kalėjimais ir prekių sandėliais. Įstatymais ir instrukcijomis kunigams buvo draudžiama lankyti parapijiečius, katechizuoti jų vaikus. Šiems reikalavimams nepaklusę kunigai būdavo nušalinami  nuo pareigų arba įkalinami.

Buvo uždarytos ir Vilniaus, Vilkaviškio bei Telšių kunigų seminarijos – visoje Sovietų Sąjungoje veikė tik Kauno ir Rygos kunigų seminarijos. Nors kasmet mirdavo dešimtys kunigų, į  seminariją klierikais valdžia leisdavo priimti tik po 4 ar 5 kandidatus.

Pasak vyskupo Jono Borutos, „Sunkios kunigų egzistavimo sąlygos, nedidelis leidžiamų priimti auklėtinių skaičius, įžūlus jų verbavimas KGB informatoriais, šantažas, – visa tai buvo tie laiko ženklai, kurie vertė ieškoti, kaip gali būti apginta Bažnyčios ir tikinčiųjų teisė parengti kunigystės tarnystei, Bažnyčiai ir tikėjimui ištikimus kunigus“. Anot vyskupo, buvo rasti du būdai, kaip įveikti tokia padėtį: “pirmas – varžymų ir šantažo išviešinimas; šiuo tikslu buvo sumanyta ir leidžiama “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika”. Antras būdas: slaptas kunigų rengimas – pogrindinės kunigų seminarijos sukūrimas“.

Pogrindinė kunigų seminarija neturėjo konkrečios savo vietos ir neturėjo rektoriaus. Jo funkcijas atliko vienuolijos provincijolas, vyskupui rekomenduodavęs parengtą klieriką šventimams. Klierikai joje studijavo savarankiškai. Seminaristai savaitgalius praleisdavo pas kunigus, kurie buvo atsakingi už jų dvasinį formavimą, arba įsidarbindavo parapijų bažnyčiose. Viena tokių vietų buvo Kabelių parapija (Varėnos raj.).

Anot šio krašto tyrinėtojos Danutės Valentukevičienės, klierikai studijavo pagal Kauno kunigų seminarijos programą ir pagal šios seminarijos vadovėlius, vadinamus skriptus. Seminarijos dėstytojai tik konsultuodavo, paaiškindavo nesuprantamus dalykus ir egzaminuodavo. Teologijos kursą greičiausiai buvo galima baigti per 3 metus, bet kartais mokslas trukdavo ir 10 metų.

Š.m. lapkričio 1 dieną Kebelių bažnyčios šventoriuje buvo surengta granitinės paminklinės lentos, skirtos pogrindžio kunigų seminarijai įamžinti, pašventinimo ceremonija. Ją Kabelių parapijai padovanojo Lietuvos žmogaus teisių asociacija, kurios ilgamečiu garbės pirmininku buvo Kabelių bažnyčios kunigo ir pogrindinės kunigų seminarijos dėstytojo Karolio Garucko bendražygis Lietuvos Helsinkio grupės steigėjas disidentas Viktoras Petkus.

Kalbą paminklinės lentos pašventinimo ceremonijos metu pasakė šios asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas:

Gerbiamas klebone, brangūs parapijiečiai ir svečiai,

Istoriją savo gyvenimu kuria žmonės. Tačiau istoriją rašo taip pat žmonės. Galima siekti gražaus pasakojimo apie kraštą, aprašyti jo istoriją, bet dažnai būna, kad nėra apie ką rašyti.

Kabelių istorija kitokia. Nūnai ruduo, ramybės metas. Ir parapijoje, klebono Raimundo žodžiais tariant, gyvena tik apie 200 žmonių. Tačiau šioje vietoje kadaise virė gyvenimas. Ir ne bet koks, o gyvenimas, apie kurį turėtų žinoti visa Lietuva. Deja, apie tai šiuo metu vis mažiau rašoma.

Pokariu, kai sovietų valdžia pradėjo persekioti Katalikų Bažnyčią, šioje apleistoje Kabelių klebonijoje slapčia buvo rengiami ir šventinami kunigai. Kabelių bažnyčia ir klebonija buvo pogrindinės kunigų seminarijos dalis. Klierikai studijavo savarankiškai. Kadangi bažnyčios tarnautojus akylai stebėjo saugumas ir milicija, seminaristai paprastai savaitgalius praleisdavo pas kunigus. Kai kurie jų atvykdavo į Kabelius.

Prieš 7 dešimtmečius Kabelių bažnyčioje dirbo Karolis Garuckas. Labai apsišvietęs kunigas. Tas pats, kuris kartu su žinomu disidentu Viktoru Petkumi ir kitais bendraminčiais 1976 metais įsteigė Lietuvos Helsinkio grupę. Prieškariu jis studijavo filosofiją Vokietijoje, jėzuitų vienuolyne prie Miuncheno, išėjo teologijos studijas Olandijos jėzuitų mokykloje. O pradėjus veikti pogrindžio kunigų seminarijai tapo šios seminarijos dėstytoju.

Kabelių klebonija žymi dar ir tuo, kad prieš 7 dešimtmečius čia gyveno būsimasis Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius. Kai jo artimas bičiulis kunigas Karolis Garuckas dėstė pogrindžio kunigų seminarijoje, vyskupas tremtinys J. Steponavičius teikdavo kunigystės šventinimus šios seminarijos klierikams.

Kabeliuose gyveno ir Karolio Garucko mokinys kunigas Jonas Lauriūnas. Šis kunigas iš prancūzų, vokiečių, anglų ir lenkų kalbų į lietuvių kalbą išvertė daugybę religinių, teologinių veikalų ir buvo žinomas kaip geriausias pamokslininkas. Jis taip pat buvo pogrindžio kunigų seminarijos dėstytojas.

Pas kunigą J.Lauriūną lankydavosi fizikas Jonas Boruta, kuris vėliau tapo kunigu ir vyskupu. Čia lankydavosi kunigas Vytautas Merkys, kunigas jėzuitas, filologijos daktaras Kazimieras Ambrasas, taip pat kunigas, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. Kabeliuose zakristijonavo kunigas Aušvydas Belickas.

Taigi prieš kelis dešimtmečius Kabeliai buvo inteligentų, vienuolių ir jaunimo susibūrimo centras. Jis gyvavo apie 19 metų. Apie tokį pogrindinį klierikų rengimo kunigystei centrą ilgai niekas nežinojo. Tada tam buvo rimta priežastis. Tačiau ir dabar apie tai kalbama puse lūpų, rašoma nedrąsiai, lyg baiminantis prabėgusių metų, tarsi gėdijantis savo ypatingai istoriškai ryškios ir reikšmingos praeities.

Istoriją rašo žmonės. Šiandien gerbiamo klebono ir bendraminčių pastangomis bažnyčios šventoriuje pastatyta granitinė atminimo lenta. Manau, jog tai Kabelių istorijos prisikėlimo pradžia. Yra vilties, kad nuo jos prasidės Kabelių atgimimas, ir nuo šiol vis plačiau bus skelbiama Kabelių bažnyčios ir parapijos istorija, bus plačiau rašoma apie Kabelius.

Šioje granitinėje lentoje raidėmis įrašyti Kunigo Jono Lauriūno žodžiai:

„KIEKVIENAS AMŽIUS TURI SAVO TAMSĄ IR SAVO ŽIBURIUS“.

Neabejoju, kad ir mūsų amžius turi savo žiburius. Šie žiburiai yra mūsų širdyse, mūsų tikėjime į Visagalį. Teprikelia šioje lentoje įrašyti kunigo Jono Lauriūno žodžiai mūsų kilniausius jausmus savam kraštui. Tegu pažadina jie mumyse norą atiduoti bent po mažytę atminimo duoklę čia gyvenusiems šviesuoliams, kurie kėlė žmones tikėjimui į gražesnį gyvenimą, tikėjimui į mūsų vaikų ir Lietuvos šviesią ateitį.

Šio tikėjimo čia persmelkta bažnyčia, klebonija ir netgi šitie medžiai šventoriuje. Tebūna jo persmelktas visas šviesus Kabelių kraštas.

Įrašas granitinėje lentoje:

„KIEKVIENAS AMŽIUS TURI SAVO TAMSĄ IR SAVO ŽIBURIUS J. LAURIŪNAS.

SOVIETMEČIU, BAŽNYČIAI PATIRIANT SUVARŽYMUS, KABELIŲ PARAPIJA BUVO SVARBUS KATALIKŲ TIKĖJIMĄ SAUGOJĘS IR PUOSELĖJĘS CENTRAS.

1952-1958 M. ČIA KLEBONAVO TEOLOGAS, TIKINČIŲJŲ TEISIŲ GYNĖJAS IR VIENAS IŠ LIETUVOS HELSINKIO GRUPĖS STEIGĖJŲ KUN. KAROLIS GARUCKAS SJ. JO VADOVAUJAMAS KUN. JULIJONAS STEPONAVIČIUS 1956 M. ČIA ATLIKO REKOLEKCIJAS PRIEŠ ĮŠVENTINIMĄ Į VYSKUPUS.

1964–1983 M. KABELIŲ KLEBONAS KUN. JONAS LAURIŪNAS SJ KUNIGYSTEI RUOŠĖ POGRINDŽIO KUNIGŲ SEMINARIJOS KLIERIKUS. TALKINANT INTELIGENTAMS IR PARAPIJIEČIAMS, JIS RINKO ŽINIAS „LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKAI“, RAŠĖ, VERTĖ IR PLATINO RELIGINĘ LITERATŪRĄ, VEDĖ REKOLEKCIJAS.“

Astos Žūkaitės ir archyvo nuotraukos