Lidija Veličkaitė
2025.09.20. Palikime vergo naktį vergams – išlaisvinkime Sporto rūmus!
Nacionalinis susivienijimas (NS) rugpjūčio 23 d. pakvietė Lietuvos žmones prie Vilniaus kultūros ir sporto rūmų su šūkiu „Išsaugoti Sporto rūmus Lietuvai“ ir kartu paminėti Baltijos kelio 36-ąsias metines, tuo pagerbiant istoriją, kuri vyko šiuose rūmuose ir tautos apsisprendimą siekti laisvės.
Renginį vedęs NS Vilniaus skyriaus pirmininkas Gaudentas Aukštikalnis pradėjo poeto Justino Marcinkevičiaus tezėmis: „Baltijos kelias vis labiau tampa istorija. Vis labiau grimzta prisiminimuose. Tačiau jo reikšmė nemažėja, o auga. Kelias aktualėja. Man atrodo, kad šiandien daug žmonių su nostalgija prisimena šį renginį, ilgisi santarvės ir solidarumo dvasios, kuri tomis dienomis pleveno virš Lietuvos.
Ne sykį esu prisipažinęs, kad Baltijos kelią laikau aukščiausiu, didžiausiu savo pilietiniu ir poetiniu patyrimu, išgyvenimu, kurio nepajėgiu ir nenoriu užmiršti.
Iš tikrųjų Baltijos kelias daug prisidėjo formuojant moralinį tautos charakterį, ryškinant pagrindines dvasines vertybes; sąžiningumą, drąsą, pasiryžimą atkurti tiesą ir teisingumą, ginti ir puoselėti savo nacionalinį tapatumą: istoriją, kalbą, kultūrą…
Baltijos kelią laikau nacionaliniu kūriniu. Jį sukūrė tauta. Jo negalime pakartoti, todėl nevalia jo užmiršti, kaip nevalia užmiršti kalbos ir liaudies dainų.“ Po šių žodžių renginio vedėjas pakvietė visus susirinkusius sugiedoti valstybės himną.
Žmogus miršta dvasiškai, kai neturi, ką perduoti vaikams
Renginyje kalbėjo NS pirmininkas prof. dr. Vytautas Radžvilas, pabrėždamas, kad svarbiausia šiame gyvenime perduoti žinią ateinančioms kartoms. „Žmogus miršta dvasiškai, kai neturi, ką perduoti vaikams. Tauta miršta dvasiškai, kai neturi, ką pasakyti ir perduoti savo ainiams. Šiandien mes esame pasiruošę prisiminti pažadą, kuris skambėjo po čia pat esančių rūmų skliautais: „Vergams palikime vergo naktį klaikią.“
Į šituos rūmus susirinkęs Sąjūdžio suvažiavimas buvo pirmasis po daugybės vergovės dešimtmečių laisvų žmonių sambūris. Laisvas žmogus nuo vergo skiriasi tuo, kad tai, ką jis galvoja, ko jis nori, išdrįsta pasakyti viešai. Šituose rūmuose susirinko žmonės, kurie apsisprendė laisvei“, – kalbėjo profesorius.
Jis teigė, kad šituose rūmuose ir gimė Baltijos kelio dvasia. „Šiandien gyvename Lietuvoje, kuri yra praradusi visus didžiuosius Sąjūdžio iškovojimus. Šiandien mes esame tauta, kurios žmonės jau nebegali jaustis savo šalies šeimininkais… Mes vėl tampame bailių ir prisitaikėlių tauta“, – tęsė profesorius.
Jis pabrėžė, kaip iš mūsų gyvenimo viešųjų erdvių sparčiai traukiasi gimtoji lietuvių kalba, mūsų istoriją rašo svetimi, nurodinėdami, kas yra mūsų didvyriai ir niekdariai, kam turime teisę statyti paminklus, o kam nevalia. Tad, jei visa tai tęsis, profesorius prognozuoja, kad po dešimties metų pokyčiai Lietuvoje gali tapti negrįžtami. (Visa kalba atspausdinta atskirai).
Jei nebūtų prisikėlimo per meną, nebūtų ir 1990 metų revoliucijos.
Savo prisiminimais pasidalinti pakviestas pirmasis Lietuvos kultūros kongreso garbės pirmininkas prof. Krescencijus Stoškus pasidžiaugė susirinkusiais prie Vilniaus kultūros ir sporto rūmų žmonėmis, kurie NS pakviesti atvyko paminėti Baltijos kelio, kurį Lietuvos Vyriausybė ir Seimas jau užmiršo.
Profesorius paminėjo, kad išvakarėse vyko nesėkmingos diskusijos dėl Vyriausybės sudarymo, tiesiog supriešinęs gimtąją Lietuvą ir nustūmęs visus paminėjimus į šalį. Nors atsinaujinęs Lietuvos radijas ir televizija beveik visą Kultūros laidą paskyrė ne tik Baltijos keliui, bet ir to kelio įvairioms asociacijoms, gal išgirdęs apie NS rengiamą paminėjimą.
Kalbėtojas priminė pirmąjį Kultūros kongresą, vykusį 1990 m. gegužės 19 d. šiuose rūmuose, kurį aukštai vertino šio judėjimo įkvėpėjas Romualdas Ozolas. pavadinęs jį suvienijančiu kongresu. Nes jis sujungė įvairias kultūros sritis, daugybę įvairiausių siūlymų ir projektų, pageidavimų ir lūkesčių. Šiam kongresui, vadovaujant Kultūros ministerijai ir daugybei iniciatorių, buvo ruoštasi ištisus metus, kad išsakytų visa, kas gulėjo žmonėms ant širdies.
Pasidžiaugė, kad šis Kultūros kongreso projektas iki šiol nenumiręs, jis vėl keliasi ir norėtų gyventi. Dar R. Ozolo ir J. Marcinkevičius buvo minima: „Mūsų kultūroje niekada nebuvo nei tolyginio augimo, nei tolyginio nuosmukio. Yra bangavimas.“ Tad šio pirmojo kongreso labai gera pradžia buvo padaryta, pagerbiant kultūrą, ieškant jos politikos strategijos, kuri iki šiol nesukurta, nes iki šios dienos mes dar nežinome, kas yra kultūra.
Bet visi žino, kad kažkas gera. Kultūros kongresui ir rūpėjo, tai kas gali rūpėti kiekvienam žmogui, norint, kad būtų geriau. Tačiau viskas nepriklauso tik nuo mūsų, daugybė jėgų yra. Šiandien visi žino, kad tos jėgos dabar yra visame pasaulyje pasiskirsčiusios ir nežinia dar kas kurią jėgą įveiks.
Didžiausias konfliktas yra tarp demokratijos ir totalitarizmo. Sunkus išbandymas demokratijos. Labai lengva totalitaristams, jie turi jėgos ir tik jėgą moka naudoti. O demokratui reikia derėtis, tartis, mokytis susikalbėti. Bandymas susikalbėti tampa mums strateginiu uždaviniu. Jei iki šiol bandėme sukti vairą, kaip mums išlaisvinti mintis, bet visas išlaisvinimas – dar daugiau laisvės atsiranda.
Laisvės niekada nebūna per daug ir visi nori ją užimti, bet kai individualiai veikia, tai iš visų laisvių pasidaro chaosas, taip sakant, mišrainė. Taip, kad daug kur reikia sukti vairą atgal, kuris atveda tiktai į skeldėjimą, irimą, dūlėjimą. Tai nelengvas sunkusis kelias, kurį reikės įveikti. Rūpesčių turime daug, nors visi norėtume, kad tos vienybės būtų daugiau. Nes tik veikdami kartu mes galime įveikti visus sunkumus, kuriuos prieš tai kalbėjusieji buvo įvardiję: po vieną gresia išsivaikščiojimas.
Paskelbtas šūkis žinomo poeto Ričardo Mikutavičiaus „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ – mes turime padaryti viską, ne tik dėl to, kad žmonės neemigruotų ir ieškotų geresnio kąsnio, bet, kad pagalvotų, jog jie palikę savo kraštą. Dalis išvažiavusiųjų nedaro garbės Lietuvai, užsiima prekyba žmonėmis, narkotikų platinimu. Ką daryti su tais žmonėmis, kaip sugrąžinti jų sveiką protą, sąžinę, ištikimybę savo tautai, savo gimtinei.
Mums reikalingas patriotizmas, kurio jau niekas seniai nemoko, kadangi 35 metus gyvename veikdami, kad greičiau, pagal K. Markso principą, išnyktų ir šeimos, ir tautos. Anksčiau grėsė proletarizacija, dabar gresia unifikacija, kuri vadinasi multikultūralizmas (kultūrų mišrainė). Mokykimės brėžti griežtas ribas tarp taip ir ne, tarp gėrio ir blogio, tarp nusikaltimų, išdavysčių ir atsakomybės. Tos ribos labai slidžios. Jos labai pereina viena į kitą. Reikalingos raudonosios linijos kultūrai, kad galėtume atskirti gėrį nuo blogio.
Šiandien jos taip išsitrynusios, kad visi lengvai susitaria dėl kiekvieno liberalizacijos akto, bet labai sunkiai susitaria dėl bendro intereso. Mokykloje dabar yra mokinio laisvę propaguojančios taisyklės, bet nėra atsakomybės taisyklių. Nėra patriotinio auklėjimo. Yra kosmopolitinis auklėjimas, globalizacijos auklėjimas. O, tai yra išnykimo klausimas.
Mums reikia gyvybės klausimą spręsti. Tegul būna šūkis: „Lietuva, už savo išlikimą!“ Ar verta mums burtis, jei negalime grįžti namo su įsipareigojimu – kiekvieną dieną kovoti už kiekvieną žmogų, kad jis neišnyktų, bet ateitų čia, su mumis. Bet jie neateina, kadangi politikai jiems tokios rekomendacijos neduoda.
Dar vyksta persilaužimo etapas, jis šiandien įvardintas kaip nuosmukio etapas, reikia, kad jis prisikeltų. Teisingai J. Marcinkevičius sakė: „Ilgus metus sovietmečiu mes kentėme visi, bet buvo žmonės, kurie priešinosi ir tas priešinimasis iš politinio pavergimo per meną pereina į pasipriešinimą.
Mene atsirado pasipriešinimas, kuris pastebimas labai akivaizdžiai politikoje. Mene sunku pastebėti, kur yra taip, kur ne. Ir visi žmonės tokioje kūrybos formoje suranda tai, kas juos vienija, kas juos bendrina.“ Lietuva priešinosi partizaniniu judėjimu, jisai žlugo, jį pakeitė meno pasipriešinimas. Jei nebūtų prisikėlimo per meną, nebūtų ir 1990 metų revoliucijos. Tie, kurie išliko kaip žmonės, tie sutvėrė Persitvarkymo sąjūdį. Išlikusieji tai padarė, o ne pražuvusieji, nepardavusieji, neapgavusieji Lietuvos.
Už kapinių perkėlimą Caro valdžia žydų bendruomenei skyrė išmoką
NS valdybos narė Alina Laučienė, kuri šiandien teisiama už straipsnį, kuriame rašoma, kad atvykę užsieniečiai gerbtų mūsų lietuvišką žodį, mokydamiesi lietuvių kalbos, supažindino su kai kurių įvykių datomis, remdamasi muzikologo ir restauratoriaus Rimanto Gučo tekstu, paskelbtu 2023 m. „Kultūros barai“, Nr. 7–8. Jame pažymima, kad iniciatyvų, siūlymų, atgaivinimo projektų, kaip Vilniaus kultūros ir sporto rūmus sutvarkyti buvo daug, bet netrūko ir trukdymų.
Rūmų tvarkymą komplikavo tai, kad nuo 16-to iki 18-to amžiaus šioje Šnipiškių vietoje buvo žydų kapinės. 19-to amžiaus pradžioje šioje vietoje Rusijos caro valdžia ėmė statyti tvirtovę. Žydai už atimtą žemę gavo kompensaciją. Lietuvos ir tarptautinė žydų bendruomenė nereiškė jokio susirūpinimo. 1830 m. ir buvo paskirtas atitinkamas plotas Užupyje, dabartinėje Olandų gatvėje, palaikams perkelti.
Už jų perkėlimą Caro valdžia žydų bendruomenei skyrė išmoką ir Šnipiškių kapinės buvo uždarytos. Paskutiniai paminklai iš buvusių kapinių buvo nukelti 1955 m. Buvusių kapinių vietoje 1971 m. iškilo didingi Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Dėl ypatingos istorinės reikšmės, unikalios architektūros ir konstrukcijos šie rūmai buvo pripažinti išskirtinai vertingais, todėl 2006 m., nelaukiant nustatyto 50-ties metų termino, šie rūmai buvo įtraukti į kultūros paveldo registrą.
Nuo Viduramžių visuose senuose miestuose esama buvusių nenaudojamų kapinių, ar tik jų vietų. Plečiantis miestams, kapinės būdavo iškeliamos, ar net apleidžiamos. Vilnius nėra išimtis: ant liuteronų kapų kaulų pastatyti Santuokų rūmai, ant žydų kapinių Olandų g. pastatyti Laidojimo namai, reformatų kapinės Pylimo gatvėje jau gana seniai virto skveru. Žydų bendruomenės gyvenimo istorija Lietuvoje yra gerbiama ir saugoma.
Vilniuje įsikūrę keturi žydų muziejai, atidaryta Holokausto ekspozicija, veikia Litvakų kultūros ir meno centras, pastatyti keli paminklai, pažymėtos getų vietos. Prie senųjų kapinių Olandų g. iš antkapinių paminklų sukurtas improvizuotas memorialinis ansamblis. Valstybės lėšomis restauruota keletas sinagogų, dar kitos restauruojamos, daugėja atminties vietų, paminklais pagerbiami iškilūs litvakai.
Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra įspūdingas, prabangus, erdvus ir žiūrovams patogus statinys, nors šiuo metu rūmai uždaryti. Jų paskirtis negali būti keičiama, juo labiau jis nugriautas. Šie rūmai buvo pastatyti už Tautos pinigus, tad į jos pageidavimus būtina atsižvelgti. Dabar kažkodėl rūmai aptverti gabionu, tad klausimas, kas davė tokį įsakymą ir nuo ko jie saugomi? Rūmai turi priklausyti Tautai ir niekam kitam.
Ši vieta yra istorinė, kaip Lietuvos atgimimo akcentas
Žurnalistas Vilius Kavaliauskas: „Šiandien pirmiausia reikia šnekėti apie Baltijos kelią. Jis savotiškai tapęs lakmuso popierėliu. Dabar netgi politikai pradeda savo karjerą nuo to, aiškindami, kurioje vietoje Baltijos kelyje jie stovėjo. Ir dažnai meluoja, nes dažnai keičiasi ta lokacija, kur jie buvo.“ Pats žurnalistas Baltijos kelyje nedalyvavo, nes nebuvo Lietuvoje. Bet dalyvavo jo tėvai, ir dabar, tvarkydamas jų archyvą, randa daug nuotraukų, iš kurių sprendžia, kad didžiausias jų gyvenimo įvykis buvo Baltijos kelias.
Tai buvo gražus romantiškas įvykis mūsų istorijoje, pastebėtas pasaulyje. Žiūrėdamas į žmones, žurnalistas sako, kad prie Sporto rūmų susirinko daugiausia tie, kas stovėjo Baltijos kelyje. „Nuo 1988 m. iki 1991 m. mes gyvenome vienu įkvėpimu. Dar gyvenome iki 2004 m., kažkokias idėjas rutuliojome, bet po to, kai įstojome į Europos Sąjungą, visos mūsų idėjos pasibaigė ir mes maudėmės toje pačioje savo baloje.
Mes neišugdėme savo jaunimo“, – kalbėjo žurnalistas. Jis pabrėžė, kad Baltijos kelio politikai netgi bijosi, nes politiką nori daryti tik jie vieni, be žmonių. Todėl ir neveikia referendumo įstatymas, žmonės negali pasakyti savo nuomonės. Netgi apklausų niekas nerengia, netiria, ką galvoja žmonės. Bijomasi, kad dauguma galvoja kitaip, negu politikai.
Grįždamas prie temos apie Sporto rūmus, žurnalistas sakosi jiems atidavęs aštuonerius savo gyvenimo metus, nes jam vis teko būti atsakingam už žydų bendruomenės problemas. Dabar, laukęs naujų rinkimų, tikėdamasis, kad kažkas pasikeis, deja taip neįvyko (dėl šių rūmų ateities).
Bet, ne taip seniai, kaip stebuklas, Vyriausybė priėmė nutarimą, kad grįžtame prie seno rūmų paskirties varianto, naikinamas kažkoks keistas buvusios premjerės Ingridos Šimonytės nutarimas, kuri paskutinę savo darbo dieną padaro protokolinį išrašą iš Ministrų pasitarimo, kuris nieko nereiškia juridiškai, jis net nenumeruotas, lyg tai priimtas pietų metu.
Dar buvusio premjero S. Skvernelio buvo priimtas Vyriausybės nutarimas dėl Sporto rūmų, apie tai, kad juos reikia atstatyti, ir numatyta vieta – 300 kvadratinių metrų žydų kapinių memorialui. Iš viso šie rūmai turi 14 tūkstančių kvadratinių metrų ir čia vietos visiems užteks. Žurnalistas pamini netoliese stovinčius savo draugus žydus, kurie sveikina šį paskutinį Vyriausybės nutarimą, nes išsprendžia visus nesutarimus, nesupriešina vienų su kitais.
Tačiau, pamini, kad šį procesą reikia labai stebėti, kaip Sportų rūmų pastatą prikeltume gyvenimui. Ir šiame pastate galėtų vykti įvairūs renginiai. 2027 m. Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai ir čia galėtų vykti visi pirmininkavimo renginiai. Pastatui atstatyti reikalingi 40–50 mln. eurų. Dėl pirmininkavimo ES Tarybai bus skiriami Lietuvai pinigai, tad jie pasitarnautų šio pastato išgelbėjimui. Šis pastatas, kaip teigė žurnalistas, yra labai mums svarbus, nes ši vieta yra istorinė, kaip Lietuvos atgimimo akcentas.
Žydai, turėjo labai daug nuopuolių, bet jie atsilaikė, tad to paties linki ir Lietuvai
Žydų kultūros paveldo kelio asociacijos Lietuvoje pirmininkas Daumantas Levas Todesas pacitavo Pauliaus Galaunės, tarpukario paveldosaugos guru, žodžius: „Nėra lietuvių liaudies meno, yra Lietuvos liaudies menas.“ Pažymėjo, kad daug tautų gyvena Lietuvoje, tad visi šią Lietuvą kuria. Ir, kai mato lietuvį, supranta, kaip piliečio sąvoką, ne kaip tautybę, visi yra įvairių tautų lietuviai, įvairių tikėjimų lietuviai ir lietuvis yra piliečio sąvoka, kurią taikė senovės romėnai ir tikisi, kurie kalba „Pakelk galvą, lietuvi“ kalba apie piliečius, o ne apie tautinės Lietuvos gyventojų pagrindinę dalį.
Pirmininkas pažymėjo, kad Baltijos kelias buvo labai svarbus Lietuvai žingsnis, kuris parodė, kad valstybės žmonės, kurie buvo engiami daugiau kaip 50 metų, gali apsijungti nebijodami represijų.
Pasidžiaugė, kad Lietuvos žydai buvo vienintelė tautinė bendrija, kuri dalyvavo Baltijos kelyje, nes buvo gerai organizuoti. Jie 1989 m. Vilniuje atkūrė Lietuvos žydų sporto klubą „Makabi“, kuris pirmą kartą Lietuvos istorijoje tais pačiais metais su trispalve dalyvavo XII pasaulinėje Makabiadoje ir Baltijos kelyje stovėjo su išsaugota „Makabi“ vėliava.
Kalbėdamas apie Lietuvos ateitį, pirmininkas pareiškė: „Kalbėkime apie Lietuvos piliečių ateitį, o ne apie lietuvių ateitį.“ Dar pridėjo, kad kai kalbama apie nuopuolius, apie bangas, žydai, turėjo labai daug nuopuolių, bet jie atsilaikė, tad to paties linki ir Lietuvai.
Po visų kalbų renginio vedėjas perskaitė Baltijos kelio minėjimo prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų dalyvių rezoliuciją – kreipimąsi „Palikime vergo naktį vergams – išlaisvinkime Sporto rūmus,“ aišku, skirtą ne valdžiai, kuri vis tiek neskaito organizacijų rašytų raštų, bet Lietuvos piliečiams. Tegul ši rezoliucija pasirodo įvairiuose tinklalapiuose ir spausdintuose laikraščiuose.
***********
Baltijos kelio minėjimo prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų dalyvių
REZOLIUCIJA-KREIPIMASIS
Vilnius
2025 m. rugpjūčio 23 d.
PALIKIME VERGO NAKTĮ VERGAMS – IŠLAISVINKIME SPORTO RŪMUS
Sporto rūmai Vilniuje – tai vieta, kur prieš beveik keturis dešimtmečius aidėjo Tautos atgimimo žingsniai. Tai viena reikšmingiausių XX a. Lietuvos istorijos vietų. Gal kai kam ji primena tik sovietmečiu pastatytą sporto areną, tačiau čia vyko įvykiai, kurie nulėmė Lietuvos Laisvės atkūrimą. Čia įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, čia kilo galingas troškimas išsilaisvinti iš okupacijos, čia gimė pažadas lietuvių tautai – išeiti iš priespaudos nakties ir uždegti laisvės ugnį.
1988 m. rudenį tūkstančiai delegatų iš visos Lietuvos, įkvėpti laisvės ilgesio rinkosi Sporto rūmuose į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Čia pirmą kartą po okupacijos atvirai ir drąsiai žmonės prabilo apie tautos suverenitetą, kalbą, kultūrą, žmogaus teises. Suvažiavimas virto galinga jėga, pakeitusia lietuvio sąmonę. Lietuvos žmonės tapo nebe pavieniais protestuotojais, o susitelkusia politine tauta, siekiančia nepriklausomybės.
Sporto rūmuose vykę Sąjūdžio renginiai tapo repeticija gyvajai grandinei, sujungusiai Vilnių, Rygą ir Taliną. Šiuose rūmuose visa jėga prasiveržė ta nenugalima Tautos dvasia, vos po 10 mėnesių mus išvedusi į Baltijos kelią. Iš esmės juose ir gimė Baltijos kelias – pirmasis po nelaisvės dešimtmečių vėl kuriančių savo istoriją ir tampančių valstybine tauta lietuvių prisistatymas Pasauliui. Iki dantų ginkluotos okupacinės armijos apsuptyje, galėjęs virsti kraujo upėmis. Žinota, bet nepabūgta ir išeita į tą Kelią – nepaisant nieko. Eita ir ateita iš Sporto rūmų. Kelias – atgimstančios Laisvei tautos orių žmonių susitelkimo ir šlovės akimirka. Ši vieta buvo gyvas įrodymas, kad drąsa nugali baimę.
Čia buvo iškelti ir patys svarbiausi tautos pažadai: aidėjo žodžiai apie būtinybę palikti priespaudos naktį, uždegti naują ugnį savyje ir kurti Lietuvą kaip laisvų žmonių valstybę. Tai buvo pažadas ne tik sau, bet ir visoms ateities kartoms – niekada nebegrįžti į vergiją.
Tačiau šiandien, praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, Baltijos kelio dieną, Sporto rūmai atrodo tarsi irstantis statinys-vaiduoklis. Jame neskamba nė menkiausias praeities šlovės aidas. Atitvertas nuo žmonių, nežinia kieno ir nežinia kam suręsta tvora. Ateitis – miglota. Kalbama apie konferencijų centrą ar naujus stiklo dangoraižius, tačiau visa tai – užmaršties simboliai. Jei taip nutiks, čia neliks nė menkiausio atminimo ženklų apie tautos kelią į Laisvę.
O juk šių Rūmų sienas drebino po jų skliautais griausmingai aidėjęs panorusių vėl tapti laisvais lietuvių pažadas: IŠEITI IŠ SUTEMŲ IR IŠ PRIEBLANDŲ, UŽDEGTI NAUJĄ UGNĮ SAVYJE. Bet svarbiausias – VERGAMS PALIKTI VERGO NAKTĮ KLAIKIĄ!
Ar šis pažadas tikrai pamirštas?
Sporto rūmai nėra tik griūvantis pastatas. Tai – Laisvės lopšys, Sąjūdžio širdis ir Baltijos kelio pradžia. Mes tikime, kad kvietimas IŠEITI IŠ SUTEMŲ IR IŠ PRIEBLANDŲ, dar galutinai neapleido Rūmų ir klaidžioja po jų skliautais, laukdamas akimirkos kai vėl sugriaudės galingu Laisvės ilgesio balsu.
Mieli Lietuvos žmonės,
Šiandien mes vėl stovime čia prie Sporto rūmų – Sąjūdžio širdies ir Baltijos kelio pradžios. Stovime toje vietoje, kur mūsų Tauta pažadėjo palikti priespaudos naktį ir tapti laisvais žmonėmis.
Prisimename ir visada prisiminsime, kad išeidami į Baltijos kelią jau buvome supratę, ką reiškia tapti ir būti laisvos tautos laisvais žmonėmis:
Turėti ne svetimiems, bet Lietuvai ir jos žmonėms tarnaujančią valdžią;
Patiems spręsti, kam suteikti teisę įžengti į mūsų žemę ir leisti joje apsigyventi;
Kiekviename savo Tėvynės kampelyje laisvai susikalbėti gimtąja savo tėvų ir protėvių kalba;
Savarankiškai rašyti savo istoriją ir laisvai statyti paminklus savo didvyriams;
Būti savo valstybės kūrėjais ir šeimininkais, o ne jaustis prašalaičiais ir kampininkais savo šalyje.
Bet laisvais netapome. Neapgynėme Laisvės kovų istorijos ir jos didvyrių paminklų. Lukiškių aikštė, kuri turėjo tapti šventa laisvės kovų atminties vieta, tapo pajacų smėliadėže. Mūsų kalba – pažeminta ir ujama podukra Lietuvos mokyklose. Net po trijų Nepriklausomybės dešimtmečių taip ir neišmokome ir nedrįstame laikyti savęs valstybės šeimininkais – taikomės prie svetimųjų, tarsi tebegyventume pavergtoje šalyje. Mūsų pažadas tebėra neištesėtas. Jeigu ir šiuos rūmus atiduosime užmarščiai, tai reikš, kad juose skambėjęs pažadas taip ir liks neištesėtas.
Bet mes čia visi susirinkę liudijame: Pažadas gyvas! Mes esame jo saugotojai ir tęsėjai!
Tegul šiandien mūsų balsas nuaidi ir pasiekia apleistų rūmų skliautus! Tegul jis pakyla virš Vilniaus ir nuskamba visame pasaulyje – Lietuviai moka ginti savo Laisvę! Lietuviai nepamiršta savo pažadų!
Šiandien, čia, prie Sporto rūmų, mes atnaujiname Sąjūdžio pažadą – PALIKTI VERGO NAKTĮ VERGAMS IR BŪTI LAISVAIS ŽMONĖMIS!
Apginkime Sporto rūmus! Apginkime laisvės kovų didvyrius ir savo Tautos istorinę atmintį! Atgaivinkime savo pažadą Lietuvai ir mūsų vaikams! Ištesėkime pažadą Tautai – likti gyvai per amžius!
Yra netikslumų. Rašo, kad Baltijos kelias – tautos kūrinys. Baltijos kelio idėją sugalvojo visai ne lietuviai, o estai. Ir Lietuvoje už lietuviškąją Baltijos kelio dalį atsakingu buvo paskirtas (ar pats pasiskyrė) kas? Ogi kaip tyčia KGB agentas Čepaitis.
O dainą Bunda jau Baltija kokie pogrindiniai radijai transliavo, a? Amerikos balsas? Laisvosios Europos radijas? Ogi kaip tyčia komunistų valdomi, komunistų cenzūruojami valstybiniai radijai.
O tarybinė armija kariniame oro uoste dar gladijolių į lėktuvus padėjo pakrauti.
V. Čepaitis nebuvo KGB agentas, kiek žinau, jis buvo etatinis KGB karininkas, turbūt kapitonas, kuris pats savo srities darbams vykdyti turėjo kompetenciją ir galėjo verbuoti iš tuometinių tarybinių „patriotų” agentus atitinkamoms rolėms KGB operacijose ,kaip Baltijos kelias…
Dar įdomus faktas, tiek Čepaitis, tiek Čekuolis baigę tą patį Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą, tik Čepaitis baigė 8 m. vėliau. Likimo broliai. Taip išeina, tas institutas buvo kalvė specialistų KGB užsienio žvalgybai.
Ir Čepaičio biografijoje parašyta, kad 1958-1988 m. dirbo vertėju, 30 m., nei kur, nei kaip nerašoma. Vien iš to galima suprasti, kad yra ką slėpti.
Citata: Lietuvos žydai buvo vienintelė tautinė bendrija, kuri dalyvavo Baltijos kelyje (citatos pabaiga). Na, čia ryškus perlenkimas. Pirmiausia, kažkaip keistokai nuo Sporto rūmų nušokama į Baltijos kelią. Ir čia jau netiesa – dalyvavo visi, kas tik gali. Autorius prisipažįsta, kad Kelyje nedalyvavo, o paskui ima liudyti… Kaip dalyvis liudiju, kad Baltijos keliu, ypač pabaigus jo oficialiąją dalį, kai plentu visų dalyvių minia, tiek pėsti, tiek lėtai su automobiliais plaukė į Vilnių, buvo galima pamatyti visų kaimyninių tautų, net ir ir tolimesnių vėliavas ir nepaprastą draugiškumo, bendrumo jausmą. Pamenu gal moldavai ėjo su Rumunijos vėliava ir t.t. ir pan. Buvo ir žydai, ir lenkai, ir gudai, ir latviai, ir estai, ir kiti.
Tauta pati save pažemino 1992 metais grąžindama valdžion komunistus . Neišmanėliškai apkaltinusi dešiniuosius gražios ir klestinčios mūsų tarybų Lietuvos sugriovimu, tauta parodė kad neturi supratimo dėl ko vos pastumta sugriuvo ūkiškai ir idėjiškai bankrutavusi SSSR
Laisvuose rinkimuose vergai renka vergvaldžius, o tamsta per daug balamutijat tiek prastuomenę, tiek zubrylas – klaidinate. Klausimas – tyčia ar netyčia iš nežinojimo ir nesusigaudymo tai darote. Perestroikė ne lietuvaičių išradimas ir judesys.
Perestroikė iš komunistų viršūnėse kilusio suvokimo kad sovietinis ūkis ir ekonomika atsidūrė aklavietėje. O darbštus lietuvis prasčiokas džiaugėsi tvarka, prie kurios lietuviškos kiaulės lašiniai buvo grobstomi visame Sojūze kaip didžiausias deficitas. Džiaugėsi, didžiavosi ir prisidurdavo taip rublį kitą. O Landsbergis su savo Sąjūdžiu sugriovę ir išdraskė tą laimingą lietuvio gyvenimą. Su sočiu, užtikrintu rytojumi. Na tai mes jį ir pamokėme .
Na jau ne, o Gorbis patvarkė, o šitie tik vykdė, kaip ir dabar vykdo svetimųjų nurodymus – Pasaulio Vyriausybės ir jos kunigaikščio. Žodžiu, jei liaudiškai – Didžiojo Trejeto (karo nugalėtojų).