Kam atiteks Nacionalinis susivienijimas: už galimybę pabūti valdžioje – parduos, o gal jau pardavė?

Dr. Laisvūnas Šopauskas – filosofas, logikas, publicistas,
Nacionalinio susivienijimo valdybos narys

Nacionalinio susivienijimo pirmininkas gegužės 14 dieną partijos aktyvui išsiuntė pranešimą „Dėl padėties partijoje ir Tarybos narių atsakomybės“ ir pakvietė narius dalykinei diskusijai partijos tapatumo klausimais. Pranešime tarp kitų svarbių dalykų išsakyta mintis, jog šiuo metu Nacionaliniam susivienijimui iškyla pavojus iš sąjūdinės dvasios partijos tapti TS-LKD satelitu.

Ši mintis kai kurių partijos narių atsiliepimuose buvo sutikta su abejonėmis arba nepalankiai. Vieniems nesuprantama, kas galėtų būti sąjūdinė partija ir kuo Nacionalinis susivienijimas skiriasi nuo kitų partijų, kad galėtų pateisinti tokį įsivardijimą. Kitiems pasirodė neįtikinama, kad galėtų egzistuoti partijos politinio kurso pakeitimo ir suartėjimo su konservatoriais pavojus. Šis pavojus esąs menamas, interpretacija, pritempta iš vienos vicepirmininko Vytauto Sinicos frazės, arba tiesiog sąmokslo teorija.

Nors abu abejonių sukėlę aspektai yra išaiškinti partijos pirmininko pranešime, dėl išskirtinės svarbos būtina juos dar ne kartą kuo nuodugniau aptarti, idant būtų pasiektas visiškas aiškumas.

1. Kas yra sąjūdinė partija ir ar tikrai NS tokia yra?

Niekam nekelia abejonių, kad Sąjūdis buvo išskirtinis ir ypatingas judėjimas. Ypatingu jį daro tai, ką galime pavadinti „sąjūdžio dvasia“ – tai gilus įsisąmoninimas apie Tautai iškilusį egzistencinį pavojų – išnykti ir visiems laikams pasitraukti iš istorijos arenos, kartu su nuoširdžiu įsipareigojimu dirbti, idant Lietuva būtų išgelbėta, dirbti, kad Tauta būtų pažadinta ir atgimtų, nesiekiant jokio atlygio sau, nesiekiant kokių nors asmeninių ar grupinių ambicijų ar interesų realizavimo.

Nors Sąjūdžio rengiami mitingai buvo gausūs, nors formalių narių buvo šimtai tūkstančių, tačiau sąjūdžio dvasios nešėjų, Sąjūdžio darbštuolių – tų, kurie nuveikė visą milžinišką „juodą“ organizacinį darbą – buvo vos keli tūkstančiai. Jų pastangų užteko, kad būtų atstatyta valstybės nepriklausomybė, bet jų buvo per mažai, kad būtų atkurta gyvybinga lietuvių politinė tauta ir valstybė būtų paversta tikrais lietuvių politinės tautos namais.

Nacionalinis susivienijimas buvo suburtas ir įsteigtas iš tų pačių paskatų, kaip kadaise Sąjūdis – iš gilaus nerimo dėl Valstybei ir Tautai vėl iškilusio išnykimo pavojaus ir nuoširdaus įsipareigojimo darbui vardan jų išsaugojimo. Tai nėra egzaltacija arba tušti žodžiai; tokias ištakas ir tokią Nacionalinio susivienijimo sąjūdinę dvasią parodo atlikti darbai žadinant Tautos dvasią – komandos kiekvienais metais apvažiuojančios visą Lietuvą, net tolimiausius kampelius ir nedidelius kaimelius, dirbančios ne vien rinkiminiu laikotarpiu. Valdžia susivokė, kad susidūrė ne su eiliniais verkšlentojais, o su sąjūdiniu veiksmu ir žodžiu – tai parodo valdžios reakcija į lentos K. Škirpai pakabinimą ir teisminis mokytojos A. Laučienės persekiojimas.

Sąjūdiniams tikslams įgyvendinti – Tautos ir Valstybės išsaugojimui, lietuvių subūrimui į tikrą politinę Tautą – reikalinga politinė galia ir valdžia, todėl neišvengiamas politinės valdžios siekimo imperatyvas. Į politinės valdžios siekimą galimi du alternatyvūs požiūriai. Pagal vieną, valdžia tėra instrumentas politiniams tikslams įgyvendinti; valdžia nėra savaiminis siekis; solidi dalis valdžioje būtų iš esmės garantuota, jei pavyktų Tautą pažadinti iš snaudulio, išugdyti jos savigarbą ir troškimą gyventi, kitaip sakant, pakelti Tautą naujam atgimimui.

Pagal kitą, alternatyvų, požiūrį, siekti pirmiausia reikia būtent valdžios (be valdžios juk vis tiek nieko nebus, ar ne taip?), o su Lietuva kaip išeis – pasiekus valdžios postus ir „susitvarkius gyvenimus“ bus galima pabandyti ir Lietuvai ką nors padaryti. Pirmasis požiūris į valdžios siekimą yra sąjūdinės dvasios išraiška, antrasis – giliai antisąjūdinis.

Pirmasis ir antrasis požiūris į valdžios siekimą gali būti sunkiai atskiriami, nes ir vieno ir kito šalininkas pripažįsta, kad valdžios siekti reikia, be to gali deklaruoti užsiangažavimą labai panašiems politiniams tikslams, ištikimybę Nacionalinio susivienijimo programai. Todėl gali susidaryti įspūdis, kad perskyra menama ir nepaisant neesminių pažiūrų skirtumų visi yra tam pačiam tikslui pasišventę bendraminčiai.

Taip manyti yra šiurkščiausia klaida. Įvardinti alternatyvūs požiūriai į valdžios siekimą yra fundamentalios mąstymo apie politiką prielaidos, nulemiančios moralinius ir politinius pasirinkimus. Šie pasirinkimai alternatyvių požiūrių atstovus veda skirtingomis kryptimis, todėl konfliktas yra neišvengiamas. Sunku pervertinti šio konflikto svarbą.

Siekiantys valdžios kaip savaiminio tikslo savo apsisprendimais ir veiksmais sugriovė Sąjūdį ir įsuko tokius procesus visose Lietuvos politinėse partijose, kurie pavertė jas kvazipolitinėmis kriminalinėmis organizacijomis. Nacionalinis susivienijimas nėra ir negalėjo būti jokia išimtis – antisąjūdinis požiūris į valdžios siekimą kaip antisąjūdinės dvasios išraiška jame egzistavo nuo pat pradžių ir įsuko tą patį procesą, kuris gresia tokiomis pat pasekmėmis.

Fundamentalios mąstymo prielaidos visada atsiskleidžia tiek veiksmuose, tiek kalbose ir jų paslėpti neįmanoma jokiomis pastangomis. Partijoje verta kiekvieną veiksmą, pasiūlymą, pasisakymą „pamatuoti“ šiuo matu – ką jis parodo apie autoriaus požiūrį į valdžios siekimą, ar tas požiūris nėra antisąjūdinis ir kartu priešiškas tam, ko siekia ir kuo būti pretenduoja Nacionalinis susivienijimas?

Paimkime keletą pavyzdžių. Požiūris į Sąjūdį. Nacionalinis susivienijimas visada deklaravo naujo Sąjūdžio (kitokiu pavidalu, nes dabar kitos istorinės aplinkybės) būtinybę, tačiau niekada netrūko narių, kurie tokias kalbas palydėdavo ironiška šypsenėle ir burbtelėjimu „nebus jokio Sąjūdžio, užteks svaičioti“. Bet jei nebus naujo Sąjūdžio, reiškia nebus naujo Tautos atgimimo, reiškia Tauta pasmerkta ir mes tai žinome. Tačiau ką tokiu atveju mes darome Nacionaliniame susivienijime? – netikėdami Tautos prisikėlimu galime daryti tik viena: spekuliuodami egzistencine grėsme bandyti patekti prie valdžios lovio.

Požiūris į rinkimų rezultatus. Po kiekvienų rinkimų pasigirsta gausūs balsai „rinkimai pralaimėti, partijos pirmininkas turi prisiimti atsakomybę ir atsistatydinti“. Tačiau dėl ko turi prisiimti atsakomybę pirmininkas? Ar pirmininkas atsakingas už tai, kad neįvyko Tautos atgimimas? O jeigu atgimimas neįvyko, kokios rinkimų sėkmės norime? Tokios, kuri pasiekta viešųjų ryšių manipuliacijomis, pasiekta apgavus rinkėją? O manipuliacijomis patekus į valdžią, ar jau tada kiltų Tautos atgimimas?

Požiūris į laikraštį. Po kiekvienos rinkiminės kampanijos partijoje girdimi pasipiktinimo šūksniai „Laikraštis neveikia!“, o per kiekvieną rinkimų kampaniją išsakoma kritika laikraščiui „Reikia rinkiminio, agitacinio, o ne šviečiamojo laikraščio!“. Tačiau laikraštis yra galimybė užmegzti asmeninį kontaktą, laikraštis yra galimybė šviesti; jei nereikia nei asmeninių kontaktų su žmonėmis, nei šviečiamojo darbo, tada ką – bandysime išvilioti balsus viešųjų ryšių kampanijomis? O jei ketiname užsiimti viso labo balsų viliojimu, ar galime siekti ko nors daugiau negu trumpam patekti prie lovio?

Požiūris į Lietuvos valstybės pobūdį. Nacionalinio susivienijimo laikraščiai išeina su šūkiu „Susigrąžinkime valstybę!“. Ypač aršiai prieš šį šūkį yra ne kartą pasisakęs buvęs atsakingasis sekretorius A. Simutis: „Rinkėjai šitos nesąmonės nesupras, jie galvoja, kad turime tą mūsų valstybę“. Vėliau Simutis savo požiūrį suformulavo dar išsamiau: „Dabartinė Lietuvos valstybė, nors ir nevykusi, yra nacionalinė lietuvių tautos valstybė!“. Bet jeigu taip, tada nėra jokios egzistencinės grėsmės (išskyrus galimą Rusijos agresiją) ir tada nėra jokios reikalo siekti Tautos atgimimo, o tai ką daro Nacionalinis susivienijimas tėra bandymas įlįsti į valdžią žadant padaryti geriau tai, kas ir taip neblogai daroma.

Šie pavyzdžiai rodo, kad antisąjūdinis požiūris į valdžios siekimą Nacionaliniame susivienijime visada turėjo ganėtinai gausius šalininkus. Vis dėlto, šis požiūris niekados nedominavo, nes tiek pirmininkas, tiek Valdyba visada nuosekliai prisilaikė sąjūdinio požiūrio, ir šį požiūrį praktikoje realizavo būrys susitelkusių ir pasišventusių Nacionalinio susivienijimo darbštuolių. Dėl to Nacionalinis susivienijimas ir deklaravo ir iš tikrųjų buvo sąjūdine arba sąjūdinės dvasios partija.

2. Kodėl pakeitus kursą Nacionalinio susivienijimas neišvengiamai taps TS-LKD satelitu?

Nors sąjūdinis požiūris į valdžios siekimą Nacionaliniame susivienijime visados dominavo, šis dominavimas niekada nebuvo absoliutus ir garantuotas. Tai reiškia, kad partija visada buvo dvilypė ir konfliktas jos viduje buvo užprogramuotas.

Konfliktas į paviršių iškilo po 2024 metų Seimo rinkimų. Rinkimai partijos kandidatams, vadovybei ir aktyvui nuo pat kandidatų tvirtinimo sukėlė įtarimų, kad kampanija nevyko, kaip turėtų – susidarė įspūdis, kad yra apleisti ir privilegijuoti kandidatai, kad vyko ne viena rinkimų kampanija, o dvi kampanijos – partijos tik pro forma, ir tikroji – grupės draugų. Po rinkimų Valdybos sprendimu buvo nutarta atlikti vidinius tyrimus.

Tyrimai sukėlė tikrą audrą ir pastangas sušaukti neeilinį suvažiavimą, jame pakeisti partijos vadovybę ir užgniaužti tyrimus. Šių užmačių lyderiu reiškiasi vicepirmininkas Vytautas Sinica, planuojantis po suvažiavimo užimti pirmininko pareigas.

Jei toks planas pavyktų, tai neišvengiamai reikštų politinio kurso pasikeitimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Labai svarbu suprasti, kodėl geležinė priežasčių ir pasekmių grandinė atvestų būtent prie tokio rezultato.

Partijos vadovybės pakeitimas būtų ne šiaip vienų asmenų pakeitimas kitais, bet pakeitimas tų, kurie prisilaiko sąjūdinio požiūrio į valdžios siekimą, tais, kurių požiūris yra sisteminis ir konformistinis: NS turi tapti grynai valdžios ėmimo partija. Tuo galima nei kiek neabejoti. Tarp neeilinio suvažiavimo entuziastų rasime visus tuos, kurie iki šiol propagavo „pragmatinį požiūrį“ į politinę kovą – be „nesuprantamų“ šūkių apie valstybės susigrąžinimą, kuriems „laikraštis neveikia“, pirmininkas „neprisiima atsakomybės“ už „pralaimėjimus“, o ir juos pačius itin retai buvo galima pamatyti ką nors veikiant – tarp suvažiavimo aistruolių negausu partijos darbštuolių. Todėl partijos vadovybės pakeitimas pagal suvažiavimo režisierių planą neišvengiamai reikštų, kad nuo šiol Nacionalinis susivienijimas sieks valdžios dėl valdžios, t. y. valdžios grupei draugų, o visi deklaruojami tikslai bus ne daugiau negu retorinės pratybos arba temos viešųjų ryšių kampanijoms.

Tačiau net deklaruojamų tikslų pastovumas tokiu atveju nėra užtikrintas. Kodėl? Todėl, kad kai tik valdžios siekimas tampa pirmu ir svarbiausiu tikslu, pažiūros tampa mažareikšmės. Politikas tada ne atstovauja tam tikrai pozicijai, bet save pozicionuoja kaip tam tikros pozicijos atstovą, o kokios pozicijos atstovu save pozicionuoti, jis pasirenka pagal tai, kokia pozicija tuo metu naudingesnė siekiant įgyti ar išlaikyti vietą valdžioje. Save tam tikru būdu pozicionuojantis politikas už nieką, išskyrus vietą valdžioje, nekovoja. Būtent tokie yra didieji konservatorių „kovotojai“ ir „patriotai“ Ažubalis, Rakutis ir Kasčiūnas. Jie save pozicionuoja kaip patriotus ir kovotojus, o leftistinė TS-LKD partija jų neišmeta tik tam, kad pati save galėtų pozicionuoti kaip patriotinę organizaciją.

Nacionalinis susivienijimas, ėmęs siekti tik valdžios dėl valdžios, taptų kasčiūnų ir ažubalių sambūriu, nes užsiimtų lygiai tuo pačiu. Bet tada ir suartėjimas su TS-LKD yra neišvengiamas, ir pagal aplinkybes galėtų įvykti dviem būdais: arba vidines kovas konservatorių partijoje pralaimėjęs Kasčiūnas su savo „patriotų“ kompanija „sustiprintų“ Nacionalinį susivienijimą įsiliedamas į jo gretas, arba, kas kur kas labiau tikėtina, Sinica su grupe draugų prijungtų Nacionalinį susivienijimą prie TS-LKD.

Kodėl pastarasis scenarijus ne tik itin tikėtinas, bet ir beveik neišvengiamas neeilinio suvažiavimo ir partijos vadovybės pakeitimo atveju? Todėl, kad neturint nei idėjų, nei principų, nei intelektualinio potencialo, nei kovingo aktyvo, vien su viešaisiais ryšiais ir kukliais finansiniais resursais toli nenuvažiuosi; o kadangi valdžioje būti norisi, teks parsiduoti.

Taip buvo parduotos daugelis Lietuvos politinių partijų: prisiminkime, kaip Sakalas su Andriukaičiu dėl postų pardavė brazauskininkams socialdemokratų partiją, Saudargas su Stankevičiumi už postus pardavė konservatoriams krikščionių demokratų partiją, kaip buvo parduotos Nepriklausomybės ir Tautininkų partijos.

Galime nei kiek neabejoti, kad jei grupė draugų su Vytautu Sinica priešakyje, kuriems valdžia reikalinga dėl postų ir galimybės „susitvarkyti gyvenimus“, užvaldys Nacionalinį susivienijimą, tai atėjus laikui apsispręsti, ar parduoti Nacionalinį susivienijimą už galimybę dar pabūti valdžioje, jie apsispręs lygiai taip pat, kaip visi kiti iki jų, atsidūrę toje pačioje situacijoje – parduos.

Parduos – o gal jau pardavė? Pastarųjų dienų įvykiai verčia galvoti būtent taip. Jasiukevičiaus pasisakymai laidoje „Neredaguota“ ir tai, kas sekė po laidos pasirodymo, atskleidžia nepaprastai daug. Neįmanoma viso to nurašyti kaip buvusio partiečio ne visai adekvataus elgesio, kuris Nacionaliniam susivienijimui ir jo vadovybei galėtų nerūpėti.

Prisiminkime: (1) Vytautas Sinica iš kailio nėrėsi, kad Jasiukevičius užimtų kuo aukštesnę vietą partijos rinkiminiame sąraše, o pats Jasiukevičius bandė spausti partijos pirmininką siekdamas, jam patinkančio sąrašo sudarymo su Sinica ir savimi priekyje; (2) Sinica siekė, kad nebūtų priimti NS kandidatų finansavimo taisyklėse numatyti apribojimai, tuo bandydamas suteikti galimybę Jasiukevičiui pasitelkti tiek lėšų, kiek šis pageidavo; (3) kai Jasiukevičius, vengdamas pašalinimo iš NS, pats paliko partiją, Sinica savo įraše Veidaknygėje atsiribojo nuo Valdybos oficialios pozicijos Jasiukevičiaus veiksmų atžvilgiu ir gynė Jasiukevičių kaip neva vykdyto persekiojimo auką. Visi šitie dalykai nepaneigiamai rodo itin glaudų vicepirmininko Sinicos ir Jasiukevičiaus ryšį.

Tačiau „Neredaguota“ laida ir tai, kas sekė vėliau, atskleidžia dar daugiau. Jasiukevičius laidoje pristatė požiūrį, pagal kurį TS-LKD, ėmus vadovauti Kasčiūnui, tapo „normalia patriotine partija“, todėl NS egzistavimas nebetenka prasmės, nors NS dar galėtų būti „išgelbėtas“, jei imtų vadovauti Sinica, o dabartine vadovybe (minėti „kalbantys su dvasiomis“ Radžvilas, Dubnikas, Stankūnas) būtų nusikratyta. Kadangi dviejų partijų nereikia, teisingai mąstantis naujas lyderis Sinica padarytų, kas reikalinga. Laida buvo „pagyvinta“ patyčiomis iš Radžvilo ir Dubniko komentuojant jų nuotrauką. Negana to, patyčias laidos vedėjas Jusys pratęsė Veidaknygėje publikuodamas Radžvilą, Dubniką ir Stankūną niekinančius komentarus ir fotomontažus.

Negali būti jokios abejonės, kad ir Jasiukevičiaus ir Jusio veiksmai kompromituoja Sinicą. Tyla šiuo atveju yra labai rimtas pritarimo ženklas. Vienintelis įmanomas politiko elgesys, kada su juo siejami asmenys savo veiksmais jį kompromituoja, yra viešas atsiribojimas, šiuo atveju – tai atsiribojimas tiek nuo Jasiukevičiaus išdėstytos NS pertvarkymo programos, tiek ir nuo Jusio laidos, taip pat ir reikalavimas, kad šitie du veikėjai atsiprašytų.

Tačiau slenka dienos ir matome – Seimo nariui toks žingsnis yra per sunkus. Sinicos ryšys su Jasiukevičiumi yra toks glaudus, kad jis geriau pasirenka iškęsti pasibaisėtiną kompromitaciją, parodyti save viešumoje kaip pašlemėką, negu paskelbti atsiribojimo pareiškimą. Tai gali vykti tik dėl to, jog Sinica, jau įsipareigojęs ir nebesavarankiškas, pritaria ir vykdo Jasiukevičiaus programą, sutinka ir pritaria NS vadovų atžvilgiu vykdomai patyčių kampanijai.

Jau nuo praėjusios vasaros visiems krito į akis, kad Vytauto Sinicos santykis su Š. Jasiukevičiumi niekaip neprimena partijos vicepirmininko santykio su bendrapartiečiu ir Tarybos nariu. Vytautas Sinica tiesiogine to žodžio prasme aklai pataikavo Šarūnui Jasiukevičiui ir stengėsi patenkinti kiekvieną jo norą ir užgaidą. Žvelgiant iš šalies atrodo, kad būtent Šarūnas Jasiukevičius yra Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas, o Vytautas Sinica – tik aklas jo nurodymų vykdytojas, primenantis uolų pasiuntinuką ar patarnautoją.

Galiausiai tai baigėsi visiška ir atviriausia išdavyste. Buvo surengtas neteisėtas dalies Tarybos narių posėdis. Jam pirmininkavo Vytautas Sinica. Jis vadovavo spektakliui, kuriame, nesant kvorumo, buvo svarstomas vienintelis klausimas ir išpildytas dar vienas Šarūno Jasiukevičiaus pageidavimas – priimtas partiją skaldantis sprendimas šaukti partiją neišvengiamai galintį sugriauti neeilinį suvažiavimą.

O Nacionalinio susivienijimo nariams lieka apsispręsti: išlikti sąjūdine partija ar leisti Sinicai su Jasiukevičiumi atvesti į TS-LKD glėbį? Laikas parodys, taps ar netaps Nacionalinis susivienijimas Ramanausko-Jasiukevičiaus-Jusio-Sinicos partija.