K. Stoškus. Hibridinis karas ar pabėgėlių gelbėjimas?
Laikraščiai skelbia, kad didžiausią pavojų mūsų šaliai kelia tarp pabėgėlių įsitaisę radikalai. O man atrodo – mes patys. Kuo čia dėti radikalai? Kodėl mes taip blaškomės? Kodėl mūsų svarstymai neturi tos krypties, kurią teisingai nurodė Seimas. Pirmą ir turbūt paskutinį sykį jis paskelbė protingą išvadą: „Lukašenka mums paskelbė hibridinį karą.“
Vadinasi, mes turėtume atsakyti adekvačiomis karinėmis priemonėmis. Bet iki šiol mes neturime karo padėties įstatymo. Viso labo yra tik 2000 metų projektas. Sugebėta įvesti tik ekstremalią padėtį. Tokią pat, kokia buvo įvesta, prasidėjus Gedimino kalno griūčiai. O realiai vyksta tik sienų stiprinimo imitacijos ir kiti vaikų žaidimai.
Kodėl aš taip sakau? Dėl to, kad jau niekam nerūpi karinė gynyba.
Pirma, Vidaus reikalų ministerija kariauja su riaušininkų grupėmis ir mūsų gyventojais, nenorinčiais įsileisti avantiūristų, smurtautojų ir provokatorių į savo tarpą.
Antra, hibridinis karas jau paverstas vakarietiška NEKALTŲ BĖGLIŲ GELBĖJIMO POLITIKA. Tai pati gėdingiausia dabartinės politikos dalis, pagrįsta apsimetinėjimu, nukreiptu prieš savo visuomenę ir valstybę.
Sudaromas įspūdis, kad a) bėgliai nėra pažeidę valstybinės sienos, kad b) niekas nežino, jog tie bėgliai yra pagrindinė Lukašenkos smogiamoji jėga.
Negi niekas viršuje neįstengia suprasti, kad tuo būdu mes tik patarnaujame Lukašenkai. Net jeigu to ir negalėtume laikyti valstybės išdavyste, šitas žmogus gali būti dėkingas Lietuvai. Šiandien jis triumfuoja.
***
Mane labai stebina mėginimai menkinti Lukašenkos vaidmenį telkiant bėglių srautus prieš Lietuvą. Pasitaiko net ir tokių nuomonių, kad Lukašenka čia nieko nepadarė, vien „tik nustojo saugoti sieną su EU“. Bet tai klaidinanti ir pavojinga nuomonė. Kadangi ji pateisina begėdišką valstybės nesugebėjimą priešintis karinei invazijai, padeda naiviems politikams vengti atsakomybės už tos invazijos padarinius, o nesąžiningai žiniasklaidai meluoti, jog sienų pažeidėjai yra ne Lukašenkos sutelktinė jėga, o tokia pat standartinė migracija, kuri anksčiai veržėsi į Ispaniją, Vokietiją, Britaniją ir kitas Vakarų šalis.
Sienų pažeidėjai tapatinami net su lietuvių emigrantais, ištisus dešimtmečius plūdusiais į turtingas šalis. Aš jau nekalbu apie tuos keistus žmogelius, kurie net ėmė didžiuotis, kad Lietuva jau tapo tokia „patrauklia šalimi“, kaip mums Airija ir Jungtinė Karalystė.
Tokiems žmonėms labai būtų pravertę bent išklausyti sensacingąją Lukašenkos kalbą, pasakytą Baltarusijos liaudies atstovų suvažiavime. Ten buvo nurodyta, kokie nauji santykiai yra nustatomi su kaimyninėmis šalimis (pirmiausia su Lietuva, Lenkija, Ukraina). Bene pirmąsyk Baltarusijos politikai pritaikytas hibridinio karo terminas, o kartu ir savotiškai paskelbtas pats hibridinis karas. Šio suvažiavimo išvakarėse net buvo nominuotas naujas generolas šiai misijai vykdyti.
Bet kam tą žinoti, kai ramiau nežinoti. Bet atsakyti už savo likimą teks net ir tiems, kurie leido savivaliauti tik šia diena (daugiausia 4 metams) gyvenantiems pareigūnams.
