Kartais man vis dar sunku užmigti, nes mintyse nuolat sukasi šeimų istorijos ir pasakojimai, faktai apie vaiko teisių apsaugos reformos vaisiuose besimaudančių tarnybų darbą ir sprendimus. Nes atrodo nesąžininga ilsėtis, kol nepadėjai šeimoms, kurios gal jau mėnesių mėnesius nesudeda bluosto.
Asmens duomenų įstatymas, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymas, šeimos teisė į privatų gyvenimą ir dar kokie tik nori teisės aktai cituojami žiniasklaidai, kad tik šie neuždavinėtų klausimų apie konkrečių šeimų konkrečias istorijas.
Pavyzdžiui, apie tai, kodėl iš šeimos paimtiems vaikams per pasimatymą papasakojus, kad globėja juos skriaudžia, nepradedamas ikiteisminis tyrimas. Arba kokiais teisės aktais vadovaujasi specialistas, nusprendęs vaikų negrąžinti, nors tėvai jau įgyvendino visus reikalavimus? Arba kaip nusprendžiama liepti mamai nebendrauti su savo vaikais, šiuos nuteikinėjant, kad su nepasiturinčia mama jiems gyvenimas būsiąs liūdnas? Dar daugiau – kodėl paaugliui prisiminus, o gal išgalvojus vienkartinį pliaukštelėjimą per užpakalį, mėnesių mėnesiams nuo šeimos atskiriami vaikai ir apgyvendinami su globėja, kuri savo vaikų nė neaugino ir iki šiol už tai moka įsiskolinimu vadinamus alimentus? Norėčiau žinoti, kiek šių šeimų aplankė Dovilė Šakalienė.
Labai tikiuosi, kad visi šių šeimų istorijų herojai, o tokias kančias ištvėrusius vaikus ir tėvus privalu vadinti herojais, šioje kovoje eis iki galo. Nes valstybė sutrypė jų šeimą, iš jų tyčiojosi konkretūs specialistai, prisidengdami „tarnybos vardu“, o laikinieji globėjai bent trumpam pralobo. Tikiuosi, jie kreipsis į teismus, reikalaudami atsakomybės iš konkrečių specialistų, teisėjų, priėmusių netinkamus vaiko paėmimo sprendimus, bylas vilkinusių prokurorų, kaimeliuose savivaliaujančių atvejo vadybininkių ir prisiteis didžiules pinigų sumas. Iš mūsų visų sumokėtų mokesčių.
Aš „susimesti“ pasiruošusi.
