Vakar teta Olivija pagavo mano sūnų gatvėje ir stipriai pabučiavo į abu skruostus – vienas išsigelbėjimas, kad ji jauna ir laaabai graži. 🙂
Tada mačiau kokį šimtą tėvų, bučiuojančių ir glaudžiančių savo dukras prie mokyklos po pamokų. Tada dar tiek pat mažylių, apsikabinusių ir bučiuojančių savo močiutes ir senelius prie darželio. Atėjusiam pirkti duonos susiraukusiam paaugliui, senyva pardavėja sakė: „euras dvidešimt, mano mieliausias”, o šalia esančiai mergaitei: „euras dvidešimt, mano karaliene”.
Ispanų šeima yra ne tik tėvai ir vaikai,bet ir močiutės, tetos, seneliai, proseneliai. Vaikai čia dar rūpinasi seneliais ir juos SLAUGO, lanko, o močiutės kepa pyragus, prižiūri anūkus ir turi oho kiek valdžios. Santykių šiltumas yra visuotinis ir krentantis į akis. Žinoma, visur visko būna ir “nėra namų be dūmų”, bet čia atvykus pirmiausia pajunti tą keistą ore tvyrantį santykių tikrumą, jaukią šilumą, kurią visai atsakingai galiu įvardinti MEILE.
O dabar tamsioji dalis, už kurią Lietuvos progresyvieji man įkals piktų komentarų. Mano sūnui močiutė turi teisę užvažiuoti šlepete per užpakalį, nes nėra žmogaus šioje planetoje jį labiau mylinčio ir jų santykiai yra tokie artimi, kad būdamas paaugliu, jis nesidrovi ją apkabinti, prisiglausti, pirkti jai dovanas. Kai pusbrolis kartą labai nemandagiai močiutę pavadino, mačiau senelį jam smagiai pliaukštelint per skruostą. Policijos nekviečiau.
Ne, Ispanijoje negalima vaikų mušti, bet jie išlaikę natūralius, tikrus santykius ir jiems reglamento bei valstybės aiškinimo, kaip auklėti savo vaikus reikia tiek, kiek besimylinčiai porai trečio stebėtojo. Tik sakau, kad pasitikiu tik vienu kriterijumi – MEILE. Ir ne, nevalstybine. 🙂
Valstybės per didelis polinkis lįsti į šeimas ir ten kažką reguliuoti, jei niekas neprašo man atrodo labiau nusikaltimas, nei rūpestis, nes valdžios polinkis augti yra pagrindinė jos savybė.
Patinka italai, prancūzai ir ispanai su savo šeimos santykių tikrumu – taip, čia irgi kartais, matyt, paimami vaikai iš šeimų, bet skandalų dėl to nekyla, protestų – jokių, nes ir vėl – tai daroma tada, kai visiems kaimynams ir patiems tėvams aišku, kad taip geriau – meilė vaikui yra pirmiausia.
Visa kita yra tik nešvarus vis dar komunistinis vanduo – kai vaikas yra ne šeimos, o komunos, valstybės nuosavybė. Skandinaviška komuna irgi komuna…
