Pirmadienio pozityvas su projekcija į antradienį.
Kai sutinki daug žmonių, išmoksti skaityti veidus, lyg knygas. Nors žmones-knygas retais atvejais perskaitysi, nes tokių šiandien reta. Dažniau pasitaiko žmonės-dienraščiai, dar dažniau žmonės-reklaminiai katalogai ar ligų istorijos.
Kalbu be paniekos ir visai be sarkazmo. O ligos – nebūtinai tikros. Tik pastebėjau praktikoje, kaip veikia senovinis lietuviškas posakis “už vieną muštą – dešimt nemuštų duoda”. Apie gyvenimo patirtį aš čia. Apie gyvenimo nesklandumus, pamokas ir spyrius į šikną.
Šeštadienį Madride bendravau su kinų šeimyna. Gyvena ir sako, kad TOKIOS laimės, galimybių ir šviesos nė nesapnavę. Kol ispanai kniaukia, jie tiesiog nuosekliai, pastoviai ir atkakliai dirba šeimyniniame restorane ir dar šen bei ten. Giminės vienas kitam suteikia beprocentines paskolas, kurias garbės reikalas grąžinti. Nesiskundžia, neprotestuoja ir nieko iš niekur neprašo – tik užkanda ryte apie 6.00 val., pabučiuoja vaikus ir jiems gyvenimas gražus.
Sakysit – vargo pelės?
Vargo, nevargo, bet po įtemptų pastangų šeima turi rezultatą – padėdami vieni kitiems, nebijodami darbo, rizikos ir atsakomybės jie šiandien Madrido centre įsigijo… pastatą.
Supraskite mane teisingai: pradžioje visi nuomojo varganus seno laužo butus, vėliau susimetę jį išsipirko, po to pasidarė projektą ir namo sienos šovė iki 5 aukštų! Daug ką darė patys, dirbo savaitgaliais, savo rankomis, pažįstamų padedami. Nesamdė nė vieno “nuo 9.00- iki 17.00 su pietų pertrauka” (taip juokaudami kinai vadina europiečius). Net vaikai darbavosi. Pastatas nėra prestižiškiausiame rajone, bet centre ir daro įspūdį.
Mano kolegė Yu-Xin yra menininkė, bet jai visai nenukrito karūna ir ji išmoko… klijuoti plyteles, primontuoti plintusus, dažyti sienas ir klijuoti tapetus. Kurti menus ir vakarais padėti vyrui krautuvėlėje, restorane, dirbti prie statybų. Va jos niekada negalėjau perskaityti – tarsi kiniškos knygos, parašytos hieroglifais.
Mažutė, santūri, lėtoko būdo ir gimusi kažkokiame Kinijos kaime, studijuoti svajonių Šanchajaus universitete valdžia jai nedavė leidimo, tad ji, Ispanijoje gyvenančių giminaičių padedama, atvyko į Madridą. Prieš šimtą metų, rodos, jau.
Tik pagalvoju, kad tokie buvom ir mes – užgrūdinta ir “velnio nepaimama” Rytų Europa! Nebijojom nei darbo, nei “ugnies, nei varinių vamzdžių”.
Ir vis prisimenu, kaip anksčiau pasakyti, jog esu “iš Lietuvos” buvo kažkaip ne cool, bet šiandien – atvirkščiai – sakau ir šypsausi. Ir patys suprantat, kodėl.
Gražaus ne tik vakaro, bet ir antradienio! 🌲🌲🌲
Linkiu nepamiršti, kokie esam užgrūdinti, patyrę ir šilto ir šalto, istorijos mūsų – lyg ilgi romanai!
