Apie vakarą.
– Aš negaliu ilgiau pasilikti, man reikia išvesti babą į kiemą, – pareiškė nė nemirktelėjęs mano sūnaus draugelis. Trylikametis paauglys Aleksandras su kaukole ant striukės.
– O tavo tėvai?
– Ką tėvai? Mamai pačiai stogas važiuoja prieš Kalėdas – supirkti dovanas visai giminei yra galvos skausmas! Tėvas vakar pakavo iki pažaliavimo ir keikėsi visą vakarą!
Aleksandrą pažįstu neseniai, bet jis niekuo neypatingas paaugliukas Ispanijoj – čia gyvuoja krikščioniška hierarchija šeimose ir nesvarbu – tikinčios jos, ar ne. Nebus nė vieno, kuriam būtų gėda rūpintis seneliais. Rimtai sakau: pirkti pampersus, dantų protezų klijus, vesti juos gatvėse už parankės…
Ir dar – girdėjote tokį “gerbk savo tėvą ir motiną?”
Tai čia yra meilės pradžiamokslis. Jos ištakos – šie penki žodžiai ištiesina stuburus, pastato vaikus ant kieto tvirto pagrindo, suteikia jiems amžinąją kryptį – rytojui. Nes be pagarbos meilė tik pamušalas nešildančio rūbo.
Tada gyvenimo rytas žada giedrą šiltą dieną, o vakaras ateina tyliai supantis namų kiemo gale, supamąjame krėsle, geriant šaltą sangriją!
Ispanija visa yra meilės šalis. Jos nereikia mokyti mylėti anei skandinaviškos “pozityvios tėvystės” kursų, nes ji stovi ant… pagarbos! Ir tokie kursai nepaeitų – po gražiu pavadinimu slepiasi tos senoviškos hierarchijos griovimas.
Čia ne vaikai gimdo tėvus! Teoriškai tėvais tampama, užaugama, išmokstama, bet su sąlyga – vaikas KLAUSO tėvų, o tėvai ĮSIKLAUSO į vaiką. Ne atvirkščiai, nes tokia yra pagarbos ir meilės muzika. Šeimos hierarchija yra jos penklinė, kur rašomos natos, kur augama – nuo mažo link didelio ir seno, išmintingo – sukantis amžinam meilės ir pagarbos ratui vakarop.
Todėl vaikai yra laimingi! Matau ir žinau, ką rašau – saugumas tvyro ore, nes už tavęs visada bus tavo mylinti močiutė, baba, senučiukė! O čia yra daugiau, nei devynios valstybinės institucijos kartu sudėjus! Nes tai reiškia, kad už tavęs – meilė – pačiu karščiausiu savo pavidalu!
