Pirmadienio pozityvas. Kiek išbalansuotas, bet todėl tik dar pozityvesnis!
Taip, nes beveik nieko nėra bjauresnio, negu laukti 6 valandas lėktuve, kol pasibaigs audra. Tada vis tiek nepakilti ir laukti visą naktį oro uoste, nes taip jau yra su visokiais „Wizzairais”. Aš nesibaidau pigių oro linijų – jos vienintelės turi tiesioginį skrydį Barselona – Vilnius, jų maistas geresnis, nei 5 žvaigždučių Iberijoje, bet kartais, žinoma, parodo savo nagus.
Tačiau ne apie tai.
Apie lietuvius, kurių lėktuve buvo dauguma. Kartais tam, kad suprastum, kokie esam, reikia kartu pabūti sudėtingoje situacijoje.
Nė vieno kniaukiančio, zyziančio ar isteriško. Visi skirtingi ir visi gebantys bendrauti, rasti “vartotojų teises”, užpildyti dokumentus. O kai 20 valandų praleidi kartu, pamatai, jog esame tiesiog patikimi: saugom vieni kitų bagažą, dalinamės pakrovėjais ir maistu, prižiūrim svetimus vaikus. Orūs ir ištvermingi, palyginus su ispanais, kurių būrelis triukšmavo ir tarabanijosi pirmyn-atgal, kol nusivarė.
Lietuviai (atvirkščiai nei visada sakoma) laikėsi kartu: užsiėmė geriausią veikiantį restoraną, nepažįstama moteris pasivijo mane koridoriuose ir informavo, kad “lietuvių tauta šiąnakt vakarieniauja „Skyday.”
O mūsų humoro jausmas ir racionalumas!
Taip, taip. Racionalus gebėjimas neeikvoti energijos beprasmiam dejavimui ir varinėjimui pirmyn-atgal, įjungus garsą.
Nors šiandien iš principo man viskas gražu, skanu ir puiku, nes audra, pasirodo, tykojo Alpėse ir išskridus ryte, nutvėrė „Wizzairą” už sparnų ar ragų: kratė, mėtė ir daužė. Už lango nesimatė nieko – geltona tiršta migla, panaši į karštą vatą.
Lietuviai lėktuve tylėjo. Net vaikai. Alpo, bet tylėjo. Šalia sėdintys ispanai negražiai cypavo ir nervino, nes tik lietuviui aišku: cypti yra be ryšio. Ką žmonės pagalvos, kaip atrodo, ar gera mirtis – nuo cypimo?
Sėdi dantis sukandęs ir apsimeti, kad tau taip būna kas antrą dieną.
Tada, pasiekus kojomis žemę, atsidūsti.
Paskambini mamai, padėkoji Dievui, pasiimi bagažą. Ramiai ir cykiai sėdi į „Überį”. Juokiesi. Stebi bundantį Vilnių ir planuoji dar vieną savo gyvenimo dieną.
Garuoja ankstyva kava, tyliai groja Stingas, o telefonas, pilnas draugų žinučių, liudija – gyvenimas yra nepaprastai gražus!
Carpe diem!
Reta ir brangintina savybė surasti ir radus pasidžiaugti paprastais dalykais. Respect Jurgai.