Jūratė Sofija Laučiūtė. Nepagarba istorijai ar išdavystė?

Share

Sąmyšį visuomenėje sukėlė žinia: Druskininkuose ketinama įamžinti lenkų maršalo J.Pilsudskio atminimą.

Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė

Žurnalistas Ramūnas Jakubauskas klausia: „Susitaikymas ar nepagarba istorijai?”

Nevienareikšmiškai vertinamo Lenkijos maršalo atminimo įamžinimo klausimas Druskininkuose keliamas, pasirodo, jau ne pirmą kartą. Tik šį kartą „sprendimas dėl įamžinimo jau priimtas, sako kurorto meras Ričardas Malinauskas, klausimas tik vienas – kokiu būdu jis bus pagerbtas”.

Jei Druskininkų merui beliko tik toks klausimas, man ir, tikiuosi, visuomenei, atrodo, klausimų kyla kur kas daugiau.

Pirma: ar tikrai Druskininkų savivaldybė ir jos meras supranta, kokioms asmenybėms ir už ką yra statomi paminklai bei kitokie atminimo ženklai?




Antra: galimas daiktas, kad maršalas Pilsudskis, Lietuvai ir lietuviams apie save palikęs pačius nemaloniausius, bjauriausius prisiminimus, sugebėjo kažkuo ypatingu nusipelnyti Druskininkams?

Mat, (cituoju minimą straipsnį) Druskininkų savivaldybė šią savaitę savo interneto svetainėje skelbė „kviečianti įprasminti Druskininkams nusipelniusių žmonių atminimą“.

Toji pati savivaldybė savo svetainėje J. Pilsudskį pristato taip: „Lenkijos maršalas, Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo iniciatorius, tarpukario Druskininkų garbės pilietis“.

Kokių nors kitų nuopelnų Druskininkams savivaldybė nemini. Nemini jų ir žurnalistas. Pritrūko normalaus žurnalistinio profesionalumo, susidūrus su dviprasmiška situacija ar su dviprasmiškai vertinama persona?

O juk vertėjo pasidomėti. Mat, tarpukariu, t. y. tuo metu, kai Lenkijos maršalas J. Pilsudskis, grubia karine jėga atplėšęs nuo Lietuvos jos senąją sostinę Vilnių, buvo paskelbtas Druskininkų garbės piliečiu, patys Druskininkai kaip tik tos karinės akcijos pasėkoje irgi buvo atplėšti nuo Lietuvos ir prijungti prie Lenkijos!

patys Druskininkai kaip tik tos karinės akcijos pasėkoje irgi buvo atplėšti nuo Lietuvos ir prijungti prie Lenkijos!

Ir štai už tokį „nuopelną” Druskininkų savivaldybė kartu su meru siekia įamžinti Druskininkuose Lietuvos valstybę pažeminusį žmogų, kuris, po teisybei, lietuvių akyse nusipelno nebent grobiko ir plėšiko vardo.

Išeitų, kad Druskininkų politikai imasi įgyvendinti naują iniciatyvą: įamžinti Lietuvą, Lietuvos valstybingumą istorijos bėgyje niokojusių personų atminimą? Kas tai, politinis bukumas ar išdavystė?

Pasvajokime. Gal atstatysime paminklą Rusijos imperijos generolui Muravjovvui-Korikui Vilniuje?

Vėl išpuošim Lietuvos miestus ir miestelius Stalino paminklais ir bareljefais, o kad jam būtų jaukiau, Vilniuje demontuosime paminklą Vincui Kudirkai ir į tą aikštę grąžinsime sovietmečiu stovėjusį paminklą sovietinės armijos generolui?

Gal dar pridėsime atminimo ženklų ypatingu žiaurumu pasižymėjusiems tikriesiems (ne tiems, kuriuos savo naujausiame interviu minėjo profesorius Vytautas Landsbergis) čekistams, sovietinių represinių struktūrų NKVD ir KGB „pirmūnams”, tokiems kaip teisingumo išvengę Rainių žudikai, Raslanas ir Dušanskis?

Rašau visa tai, raukydamasi ir pykdama, kad dėl kai kurių provincijos politikų kvailumo tenka kelti iš praeities tuos „herojus”, kuriuos vertėtų laikyti istorinės atminties kalėjime tam, kad jie niekam nedrumstų šiandienos.

Sunkiai, klupdami, retkarčiais net vėl apsikeisdami nemaloniomis pastabomis (dėl ko kaltas ne kas kitas, o tas neužmirštasis Druskininkų „garbės“ pilietis) gludiname draugiškai diplomatiškus santykius su kaimyne Lenkija. Pastaraisiais metais, ne be ypatingos geopolitinės situacijos (Rusijai užpuolus Ukrainą) „paraginimų”, galėjome netgi džiaugtis aiškiais teigiamais poslinkiais. Ir – še tau!

Yra pasakyta, jog dešimtis klastingų intrigantų tiek blogo nepridarys, kiek vienas kvailys. Ir kas su tuo ginčytųsi, susipažinęs su Druskininkų valdžios ketinimais ir sprendimais? Jų nepagarba istorijai visai Lietuvai akis drasko. Bet ar tai – tik neišmanėliška nepagarba istorijai? Gal nusikaltimas teisingumui? O gal tiesiog Lietuvos valstybės ir valstybingumo išdavystė?

Komentarai :

  1. Pilsudskis “nusipelnė” Druskininkams nebent tuo, kad sėdėdamas okupuotuose Druskininkuose ant Nemuno kranto žiūrėjo į Lietuvą ir galbūt svajojo okupuoti likusičą Lietuvos dalį.

  2. Taip. Tai nusikaltimas teisingumui ir tai yra tiesioginė Lietuvos valstybės išdavystė, vykdoma laisvai veikiančiai pedofilų ir pederastų politinei struktūrai. Tautą siekiama apgauti, o apgavus sunaikinti. Lietuvoje valstybinės valdžios ir valstybinio valdymo organuose patogiai įsitaisė represyvios neokomunistinės tarptautinės organizacijos agentai iš LGBT+, neturintys savo Tėvynės, bet turintys tikslą sunaikinti Lietuvos valstybės valstybingumą. Jie ne kvailiai, kaip rašoma straipsnyje, jie veikia tikslingai taip, kaip veikia KGB, FSB ir visa putiniška aplinka, tiktai prisidengdama žmogaus (pedofilų) teisėmis. Šalyje vyksta ideologinis karas. Ideologinis karas ne ką pavojingesnis už karą karinėmis priemonėmis. Ideologinis karas yra pirminė karo stadija, kai jau kalba patrankos. Ko siekia šie degeneratai, reikia skaityti Siono išminčių protokolus. Ten išdėstyta visa politinė valdžios užgrobimo programa. Degeneratų besaikis galios troškimas galia nėra traktuojama kaip instrumentas apibrėžtam tikslui pasiekti, o pati yra laikoma tikslu savaime, taip kuriant nežaboto troškimo, nepaisančio jokių kliūčių, įvaizdį. Kadangi troškimas yra nežabotas ir nepaisantis nieko, tai ir veikiama per visus įmanomus kanalus, tad sąmokslininkų, kaip juos piešia konspiracijų kūrėjai, manipuliacijų laukas nuolat plečiasi apimdamas ir ekonomiką, žiniasklaidą, švietimo sistemą bei kitas kolektyvinio gyvenimo sritis.galia nėra traktuojama kaip instrumentas apibrėžtam tikslui pasiekti, o pati yra laikoma tikslu savaime, taip kuriant nežaboto troškimo, nepaisančio jokių kliūčių, įvaizdį. Kadangi troškimas yra nežabotas ir nepaisantis nieko, tai ir veikiama per visus įmanomus kanalus, tad sąmokslininkų manipuliacijų laukas nuolat plečiasi apimdamas ir ekonomiką, žiniasklaidą, švietimo sistemą bei kitas kolektyvinio gyvenimo sritis. galia nėra traktuojama kaip instrumentas apibrėžtam tikslui pasiekti, o pati yra laikoma tikslu savaime, taip kuriant nežaboto troškimo, nepaisančio jokių kliūčių, įvaizdį. Kadangi troškimas yra nežabotas ir nepaisantis nieko, tai ir veikiama per visus įmanomus kanalus, tad sąmokslininkų, kaip juos piešia konspiracijų kūrėjai, manipuliacijų laukas nuolat plečiasi apimdamas ir ekonomiką, žiniasklaidą, švietimo sistemą bei kitas kolektyvinio gyvenimo sritis. Degeneratai siekia didinti savo politinę galią, skatindami visuomenės moralinį nuosmukį, vertybių sistemos irimą, tautinių tradicijų nykimą. Svarbiausiu taikiniu čia tampa istoriniai paminklai, vaikas ir tai būtent leidžia suvokti, kodėl tokios audros vyksta, kalbant apie mūsų valstybės istoriją, apie švietimą, vaiko teisių apsaugą. Skaitykite Siono išminčių protokolus ir Raudonąją Kabalą ir būkite budrūs. Ten išdėtyti visi daganeratų siekiai.





Comments are closed.

Share