Jonas Jasaitis. Tas „prakeiktas nuolankumas“

Neseniai gavome Nacionalinio susivienijimo biuletenį „Susigrąžinkime valstybę“ pirmąjį – spalio mėnesio numerį. Šis leidinys galėtų tapti politiniu žurnalu, kokio jau seniai pasigendame. Tik norisi iškart perspėti šio leidinio rengėjus, kad nepasiduotų pagundai prisistatyti, kaip vieninteliai, kurie … visada teisūs. Tokią partiją jau kadaise turėjome.

Baikite žaisti svetimžodžiais – keiskite pavadinimą. Pavadinimas “Tautos susivienijimas” vietoje to nuvalkioto “NS”, žymiai geriau atspindėtų visuomenės lūkesčius. Nors niekas dabartinėje judrioje visuomenėje nebeskirsto žmonių pagal žemynus, rases arba tautybes, bet ir nepaneigia svarbiausio dalyko: valstybė yra tautos namai. Kiekviena tauta turi tokią teisę. Todėl net arogantiškasis R. T. Erdoganas ar naują politikų kartą bandantis atstovauti Emanuelis Makronas galų gale turėtų suprasti, kad, pavyzdžiui, 35 mln. narių turinti kurdų tauta taip pat turi teisę sukurti savo valstybę. Ir ši jų teisė nė kiek ne menkesnė, negu turkų, prancūzų ar žydų.

Dabar daugelį sukrėtė ką tik vykęs Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktas dėl taip vadinamo Kalnų Karabacho. Žuvo daugybė civilių žmonių, sugriauti tiek gyvenamieji namai, tiek pramonės įmonės, suniokoti ekonominės infrastruktūros objektai. Naujausias keturių valstybių (Azerbaidžano, Turkijos, Armėnijos ir Rusijos) „susitarimas“ nutraukti ugnį nieko neišsprendė.

Šioje žemėje etniniai armėnai, dabar išpažįstantys krikščionybę, gyvena dar nuo VI a. prieš mūsų erą. Arcacho tarmė laikoma standartiniu visos armėnų kalbos dialektu. Tačiau nuo XI mūsų eros amžiaus čia nuolat stiprėjo musulmoniškų valstybių diktatas. Šį regioną siekta islamizuoti, jam primestas tiurkiškas pavadinimas.

Po bolševikinio perversmo susikūrusi SSRS imperija šį regioną priskyrė Azerbaidžanui, nors 92 proc. jo gyventojų sudarė armėnai. Tai buvo ir kitose vietovėse išbandyta taktika, užprogramavusi tautinius konfliktus.

Armėnija niekada nesutiko pripažinti šio regiono Azerbaidžano dalimi, tačiau tarptautinė bendrija, remdamasi tik dabar egzistuojančiomis valstybių sienomis, armėnų tautos siekių iki šiol nesugebėjo net išnagrinėti.

Dabartinis Turkijos, taip ir nesugebėjusios prisiimti bent moralinę atsakomybę už 1915-1917 metais įvykdytą armėnų genocidą, kurio metu sunaikinta per 2 mln. šios ir kitų tautybių (pavyzdžiui, Turkijos graikų) žmonių, įsikišimas į šį, jau daugiau kaip šimtmetį besitęsiantį konfliktą, padarė pasaulį dar labiau nesaugiu.

Ir nereikia vėl ir vėl aiškinti, kad svetimžodžiai: nation, national, nationalist neva yra kažkuo pranašesni už lietuviškus žodžius: tauta, tautinis ar tautininkas. Kodėl naudojamės svetimžodžiais net tada, kai turime tą patį reiškiančius lietuviškus žodžius?

Kodėl ant svarbios įstaigos pastato užrašyta: „Lietuvos nacionalinis muziejus“, nors turėtų būti “Lietuvos valstybės muziejus”?

Kodėl rašoma “Lietuvos nacionalinė filharmonija” arba “Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka” ir pan., užuot naudojus: Lietuvos valstybinė filharmonija, Valstybinė Martyno Mažvydo biblioteka. 1935 metais Kaune surengtas pirmasis Pasaulio lietuvių suvažiavimas vyko Valstybės teatre. Kuo ir šiandien būtų blogas toks pavadinimas?

Kodėl tyčiojamasi iš sąvokos “valstybės laikraštis”? Kodėl ant Lietuvos Prezidentą vežančio automobilio dabar jau nebegali būti specialaus valstybinio numerio, žyminčio tautos išrinkto asmens statusą?

Beje, kai Prezidentu buvo A. Brazauskas, toks numeris kurį laiką buvo. Kodėl dabar kažkam nebetinka valstybiniai numeriai su LRS (Seimui), LRV (Vyriausybei)? Kodėl mes patys vengiame naudoti simbolius, susijusius su savo valstybe?

Tik nereikia meluoti, kad tai neva reiškia kažkokias privilegijas. Ir pagaliau kaip suprasti tuos, kurie vietoje “Lietuvos radijas” arba “Lietuvos televizija” įvedė santrumpą “lrt”, kurioje Lietuva žymima mažąja raide? Tuos, kurie kasdien kartoja, pavyzdžiui: „lrt radijo žinios“? Koks visai nususęs turi būti kalbos jausmas, kad sakytum “radijo radijas”? Kas tie, kurie kaip velnias kryžiaus bijo žodžių “Lietuvos valstybė” ir rašinėja: kraštas, šalis ir pan.?

Taip, mes esame lietuviai, baltosios rasės atstovai, bet tai nereiškia jokio priešiškumo kitiems. Esu kategoriškai atrėžęs asmeniui, kuris labai agresyviai aiškino, kad esąs rusas nacionalistas, todėl bet kokia rusų tautos ar net jos dabartinio vado (taip ir pristatė) V. Putino kritika jam nepriimtina ir jis pasiruošęs “duoti atkirtį”.

Tada jam pasakiau maždaug taip: “Jei tu tikrai jautiesi esą rusas tautininkas, tai žinok, kad mes – lietuvis tautininkas ir rusas tautininkas – puikiausiai galime ir privalome gražiai sugyventi. Tu nesikėsini į mano tautos namus, o aš – į tavo. Tikras tautininkas gerbia visų tautų teisę į savo valstybę, kalbą, kultūrą, materialinę ir dvasinę gerovę. Tu nebandai manęs gąsdinti todėl, kad esi didesnės tautos atstovas. Tautų teisės nei nuo jos narių skaičiaus, nei nuo šiandien valdomos teritorijos dydžio nepriklauso: visos tautos yra lygiateisės“.

Mano pašnekovui tai buvo labai sunku suprasti, bet kontrargumentų jis taip ir nepateikė. Bandė tik įrodinėti, kad Rusija teisėtai valdo vadinamąją „Kaliningrado sritį“ ar Kurilų salas, bet vienintelis jo motyvas buvo toks: „Mes tai užkariavome.“ Net nebandė kartoti įžūlios demagogijos, kad ta Mažosios Lietuvos dalis „nuo amžių esanti rusų žemė“.

Beje, toks pokalbis įvyko 2004 m. kovą, važiuojant į Niujorko oro uostą. Pašnekovas buvo JAV nuolatinio gyventojo statusą jau įgijęs rusas, ten dirbantis taksistu.

Kai dar gerokai anksčiau jaunų vokiečių mokslininkų grupė lankėsi Klaipėdoje, kažkuris jis jų staiga ėmė aiškinti, kad čia neva – tik vokiečių žemės, o ir patį miestą mes esą privalome vadinti Memel. Tada jo paklausiau: “Tau reikia žemės? Kiek? Nepilnų dviejų kvadratinių metrų užteks?”.

Masinio mirusiųjų kremavimo laikas dar nebuvo prasidėjęs, todėl pusmetrio (urnai įkišti) jam nepasiūliau. Išvydęs ryžtingai nusiteikusius greta stovinčius lietuvius, greitai susigūžė ir daugiau “nebemėmeliavo”. Pretenzijos į mūsų žemę čia iškart baigėsi.

Buvo toks 1960 metais lenkų režisieriaus Aleksandro Fordo pastatytas filmas “Kryžiuočiai”, sukurtas pagal Henriko Sienkievičiaus romaną, kuriame lietuviai parodomi itin sarkastiškai ir net paniekinančiai. Vyrai vaizduojami kaip labai netvarkingi, gauruoti, gyvenantys kartu su gyvuliais, net karštame ore vilkintys iš žvėrių kailių sudurstytus apdarus. Žemaičių kariai esą ginkluoti tik vėzdais. Lietuvės merginos, net apsirengusios tautiniais rūbais, čia elgiasi kaip puslaukinės, čiuožia stogais, maivosi. Lietuviai filme pavaizduoti kaip išvis nesuvokiantys, kas yra kultūra ir todėl net neverti kurti savo valstybę. Beveik tris valandas trunkantis labai brangiai kainavęs filmas sukėlė didžiulį Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą ir greitai iš ekranų dingo.

Kai dabar kokia nors vokiečių, prancūzų ar net belgų firma prekiauja su Lietuva ir mums siunčia nepalyginamai blogesnės kokybės produkciją (pavyzdžiui, kavą ar kosmetiką), mums jų atstovai su prastai slepiama panieka aiškina, kad prekių kokybė – tokia pati, tik jie neva atsižvelgia į mūsų skirtingą skonį arba mitybos tradicijas (nors nė vienas nesugeba to pagrįsti). Beveik atvirai duodama suprasti, kad aukštos kokybės nesitikėtume, nes esame „trečiojo pasaulio šalis“.

Tačiau tokie veiksmai iš mūsų valdžios institucijų nesulaukia deramo atsako, išskyrus prasčiokišką papurkštavimą. Ir iš kur tas „prakeiktas nuolankumas“? Net tada, kai kūrėsi Sąjūdis, tarp mūsų buvo rusų, lenkų, karaimų, latvių ir kitų tautybių atstovų. Todėl nereikia nei savęs, nei kitų gąsdinti „nacionalizmu“.

Negalima tautiškumo painioti ir su didžiavalstybiniu šovinizmu. Niekaip kitaip, kaip tik nusikalstama veikla privalome vadinti ir šiandien rezgamas karines avantiūras, kurių tikslas neva atsiimti kažkada valstybei priklausiusias teritorijas. Žmogaus ir teritorijos ryšį lemia tokios aiškios (ne tik administracine, bet ir kultūrine bei emocine prasme) jungtys kaip gimtinė ir tėvynė.

Šiandieninės „Kaliningrado srities“ gyventojų daugumą sudaro jau čia gimę žmonės. Kitos tėvynės jie niekur neturi. Jie nėra kalti dėl šios žemės dabartinės administracinės priklausomybės, nors jos ankstesnę priklausomybę ir kultūrinę reikšmę gretimų tautų žmonėms privalėtų žinoti. Tik paties žmogaus apsisprendimas gali lemti jo siekį grįžti į savo tautos etnines žemes arba likti čia, kur gimė.

Puikią pamoką pasauliui yra pateikusios Jungtinės Amerikos valstijos: jei kūdikis gimė JAV, jis vien savo gimimu tapo JAV piliečiu. Daug kam vertėtų įdėmiai pastudijuoti JAV lietuvių autoriaus, teisės mokslų daktaro Petro Jokubkos trijų tomų monografiją „Amerikos tautybė ir Amerikos tautinė organizacija” (“American Nationality and A.N.O.”, 1989 m., antrasis leidimas – 1994 m.).

Autorius yra Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas

P.S. NS biuletenį skaitykite ČIA