Žmonių sukurti funkciniai steiginiai (institucijos) palaipsniui bendruomeniniame gyvenime įgavo tokias suabsoliutintas galias, kad abstrakciniams kūriniams nesibodėta suteikti konkrečių žmonių savybes.
Pavyzdžiui, anuomet buvo madingas teiginys, kad komunistų partija yra tos epochos protas, garbė ir sąžinė. Todėl tos abstrakcijos vardu veikiantis žmogus, nors nebuvo nei išskirtinai protingas, nei garbingas, nei sąžiningas, galėjo savintis neribotas galias, spręsdamas kitų žmonių likimus.
Šiandieniniame pasaulyje, pavyzdžiui, Rusijos Federacijos prezidento institucija turi tokias galias, kad tiesos, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijai, kuriais turėtų vadovautis konkretus žmogus, netenka jokios prasmės.
Institucinis absoliutizmas nesvetimas ir Lietuvos institucijoms. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, veikdami tokios institucijos kaip teisėjų atrankos kolegija vardu, gali visiškai ignoruoti teisingumo ir teisėtumo principus, pamindami LR Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią Konstitucijai priešingi aktai negalioja.
Atsisakydama priimti nagrinėti tai atrankos kolegijai patikėtą konstitucinį skundą, kuriuo apskųstas akivaizdžiai neteisėtas žemesnės teismo instancijos aktas, įteisinamas melas, už kurio įteisinimą nėra atsakingo žmogaus.
Tokia visuomenės savivaldos tvarka, kai visuomeninis pasidalinimas darbais orientuotas ne į žmogaus veiklos rezultatus, o į skirtingas žmonių galias vienas kito atžvilgiu, prisidengiant institucinių „interesų“ pramanais, tai liks savaimine žmonių susipriešinimo paskata.
Kol neįsivyraus visuotinis suvokimas, kad žmogaus vertė matuojama jo veiklos rezultatais, o ne jo institucinėmis galiomis, žmonija nuolatos pavojingai stovės ant karų slenksčio. Todėl, nenaikinant priežasčių, beprasmiška tikėtis kitokių pasekmių.
Autorius yra advokatas
