Kas yra tikrovė?
Imanuelis Kantas 1781 metais rašė, kad nors erdvė ir laikas yra realūs, bet jie yra tik mūsų proto savybės. Tai tik sąmonės algoritmai konstruojant tikrovę. Mūsų likimas yra gyventi pasaulyje, kuriame laiko rodyklė nukreipta į ateitį. Bet kas būtų, jeigu mes pakeistume erdvės ir laiko algoritmus taip, kad laikas būtų trijų matmenų, kaip ir erdvė? Tada sąmonė sukurtų daugelį tikrovių ir galėtume keliauti laiku pirmyn ir atgal, kaip dabar keliaujame erdve. Ir po 4 milijardų metų šliaužiojimo Žemėje, gyvybė pagaliau suvoktų, kaip pabėgti iš šio fizinio narvo. Mūsų likimas būtų gyventi tikrovėse, kurios egzistuoja už žinomų fizinių visatų.
Mokslinė fantastika kovoja su gyvenimo prasme. Žmonių sąmonei įteigiami ateiviai, kurie gyvena kažkur nuostabiame lygiagrečiame pasaulyje. Viskas, ką mes patiriame, yra informacijos sūkurys mūsų galvose. Laikas yra paprasčiausia erdvės būsenų kaita mūsų prote – panaši į kadrų kaitą filme. Tai tik būdas suvokti daiktų prasmę. Kaip ir laikas, erdvė yra dalis protinės programinės įrangos, kuri paverčia informaciją į daugiamačius objektus.
Mes laikome savaime suprantama tai, kaip mūsų protas viską sudėlioja kartu.
Vieną ankstyvą rytą buvau viduryje gražaus sapno, kuris atrodė realus, kaip gyvenimas. Vaikščiojau po mišką, pilną žydinčių gėlių. Jaučiau miško gaivumą ir gėlių kvapą. Mano protas iš elektrocheminės informacijos sukūrė šią erdvės ir laiko patirtį. Net jaučiau miško samanas ir spyglius po kojomis, susiliejant šiam trimačiam pasauliui su mano vidiniais jausmais. Mums pažįstamas pasaulis yra apibūdinamas šia erdvės ir laiko logika, kuri pagauna mus tikrovėje, kurią mes pažįstame.
Šiltą vakarą sėdėdamas sode stebėjau, kaip naktinis drugelis blaškėsi apie šviečiančias prie namo lempas. Jis nesuprato jam svetimos tikrovės, skaisčiai šviečiančios, bet jam nematomos. Drugys skraidė tarsi kitoje visatoje ir net nematė manęs. Galbūt taip yra ir su mumis, gal ir mes blaškomės, nematydami esminių dalykų.
Kaip tas naktinis drugelis, mes negalime matyti už lempos šviesų. Visata yra tik gyvybės paleidimo aikštelė. Siekis ją suprasti yra mūsų įgimtas pilnatvės ir visumos supratimo noras. Bet dauguma šiuolaikinių teorijų neįskaito esminio faktoriaus – kad mes jas kuriame. Seniai laukiama tikrovę pilnai paaiškinsianti „Visko teorija“ nenumato vienos sudėtinės dalies, kuri yra taip arti mūsų – sąmonės.
Tikrovė yra informacinė sistema, kurioje dalyvauja sąmonė. Kol nesuprasime savęs, mes kaip drugeliai blaškysimės apgraibomis nuo šviesos prie šviesos, nesugebėdami įžiūrėti didžiojo žaidimo, kuris spindi anapus šviesų.
Sąmonės sukūriams nebūdinga logikos tęstinumas, atitikimas, tuo ir skiriasi nuo realybės, kuri turi savo logiką, griežtai atkartojamą. Sapno logikai visai kiti dėsningumai, retai atsikartojantys.