Donaldui Trumpui pasmerkus tai, ką jis pavadino „baisiu neapykantos, fanatizmo ir smurto proveržiu iš daugelio pusių“ (on many sides – pakartota dukart), abiejų partijų lyderiai ir žiniasklaida choru pasipiktino pačiu tokiu pasipiktinimu: prezidentas drįsta manyti, kad neapykanta, fanatizmas ir smurtas nėra vien dešiniųjų ekstremistų atributai, kad atitinkamai ne mažiau charakterizuotini ir paminklų konfederatams nugriovimo šalininkai, ir netgi, kad pusių, dalyvaujančių šiame reikale, yra daugiau negu dvi: neapibrėžtai „daug“.
O jis tiesiog teisus. Eitynės „Suvienykime dešinę“ (Unite The Right Rally) sumanytos juk ne todėl, kad baltiesiems suprematistams kilo poreikis iškeikti nebaltuosius ir pareikalauti atgaivinti KKK tradicijas, o kaip reakcija į paminklų konfederatams (ir šiaip garsiems praeities žmonėms, kuriems pagrįstai ar nepagrįstai galima prikišti taip pat ir negražius dalykus arba stovėjimą ne toje Istorijos pusėje) griovimo vajų. Prasidėjusį, beje, postkolonijinėje Afrikoje ir nusiritusį iki buvusių metropolijų (nemažai faktų surinkta Rasos Baločkaitės straipsnyje „Paveldo karai Lietuvoje ir pasaulyje“).
Logiškai numatantį atsisakymą, pasmerkimą ir sunaikinimą bemaž visos praeities už tai, kad ji neatitinka XXI amžiaus politinio korektiškumo sampratos: negali juk ne tik kolonistė karalienė Viktorija ar karo vadas, bet nei tyrinėtojas, ekonomistas, išradėjas ar mecenatas būti vertais pagarbos ir prisiminimo, jeigu jų nuopelnus užteršė paburnojimai prieš žmonijos lygybę (net jeigu jie gynė ją kuriuo nors atžvilgiu – nes negynė kitu, negynė visais).
Taip, tai YRA fanatizmas. Iš pagarbos žmonijai atvedęs tiesiai į troškimą ją – visa visutėlę – prakeikti ir ištrinti, iš pastangų būti civilizuotais – į gryniausią barbarybę, iš siekio būti jautriu ir teisingu – į kraštutinį beatodairišką neteisingumą. Gerbti pralaimėjusį priešą – netgi paminklą jam pastatant – užuot apspjaudžius, perdarius į monstrą ir užtrypus – vienas nedaugelio dalykų, kuriais Amerika yra graži, protinga ir kilni.
Buvo. Dabar žygį prieš atmintį konfederatams lydi dejonės, kad, aiman, kitaip nei Europoje po Antrojo pasaulinio karo, Jungtinėse Valstijose konfederatų vadai nesulaukė savojo Niurnbergo ir nebuvo pakarti…
Daugiau skaitykite ČIA
