Lietuvos nepriklausomybės susigrąžinimo išvakarėse įžymi edukologė prof. Meilė Lukšienė su grupe mokslininkų suformulavo būsimos Tautinės mokyklos koncepciją. Įvertinus mokslininkės darbų reikšmę, UNESCO įtraukė jos gimimo 100-ąsias metines į 2012-2013 m. minimų datų sąrašą, LR Seimas 2013-uosius buvo paskelbęs Meilės Lukšienės metais.
Strategiškai svarbus švietimo reformos projektas nubrėžė jaunosios kartos ugdymo nepriklausomoje Lietuvoje gaires, tikslus ir kelius, mokyklos ir mokytojo misiją. Esminis uždavinys – mokykla turi nuo pirmų metų iki brandos vaiką nuosekliai ir sistemingai ugdyti tautos kultūros terpėje, ji turi padėti pažinti ir giliai suvokti kultūros vertybes, krašto istoriją ir dabartį, tautos tradicijas, gimtąją kalbą, gamtą, per tai įgyti tvirtus asmens dorovės pagrindus, savo kaip atsakingo tautos nario, jos kultūros ir gyvybės tęsėjo, valstybės piliečio savivoką. Ugdymo turinio yra dvi pagrindinės kategorijos – žmogus ir kultūra, ir kiekvienos tautos švietimo sistemai istoriškai skirta padėti žmogui ir tautai integruotis, jo savimonei gilėti ir taip kurti prielaidas pažangai ir tobulėjimui; tai kartu ir pagrindas išsaugoti jų egzistenciją.
Per 25 metus prie to idealo, regis, nepriartėta. Lietuvos mokykla iš esmės netoli pažengė nuo sovietinės, kuri, anot Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjų, buvo mokymo, bet ne ugdymo įstaiga. Idėja nebuvo nuosekliai įgyvendinta, švietimo sistemos vadovai keitė vienas kitą pagal politinio (t.y. partijos) pasitikėjimo principą, buvo jų visiškai neturinčių kompetencijos šiai funkcijai, kiekviena vadovybė ėmėsi savų administracinių sistemos optimizavimo reformų, dažnai priešingų ankstesnėms.
Ką mes esame šiandien pasiekę?
Emigracija
Nors pagal BVP augimą esame tarp pirmaujančių ES šalių, bet pirmaujame ir pagal emigracijos mastą. Emigruojančių srautas margas. Emigruoja ir tokie, kurie lietuvio vardui nedaro garbės. Emigruoja ne tik tokie, kurie Lietuvoje negali rasti darbo ir pragyvenimo šaltinio – nemaža dalis turi išsilavinimą, Lietuvoje paklausias ir neblogai apmokamas profesijas. Trumpai tariant, daugelį galima suprasti, bet iš esmės emigraciją (nekalbant apie laikinai išvykstančius užsidirbti) renkasi tie, kurie nemato prasmės gyventi tėvynėje, dirbti savo ir jos labui, jei galima sočiau ir turtingiau įsitaisyti svetur. Taip mūsų tauta senėja ir traukiasi, ir viena iš priežasčių – patriotinės pasaulėžiūros vakuumas.
Niekam ne paslaptis, kad didelė dalis jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugusios kartos žmonių apolitiška, abejinga viešiesiems visuomenės, valstybės gyvenimo reikalams, individualistiška ir vartotojiška, susirūpinusi tik savo asmeniniu gerove, nejaučianti pareigos savo šaliai, savo valstybei. Statistikos duomenimis, emigruojančio jaunimo skaičius per pastaruosius porą metų ryškiai didėjo, kai kurie politikai aiškino, jog to priežastis – privalomos karinės tarnybos grąžinimas. Jei tas tiesa, tai irgi tos ligos simptomas.
Kaimo destrukcija
Kaimas tuštėja, sensta, nyksta sodybos, ištisi kaimai, dirvonuoja dideli žemės plotai. Stambūs ūkininkai skundžiasi neberandantys norinčių pas juos dirbti. Būdingas reiškinys – kaime vietoj gyvenančių iš žemės ir darbo šeimos ūkyje susiformavo sluoksnis gyvenančių iš pašalpų ir išmokų.
Tautinės mokyklos koncepcijoje pažymėta, kad kaimo ir miesto mokyklose aplinkos pažinimo turinys turi skirtis, bet visur mokyklos dirba pagal tą patį modelį. Nebandyta atkurti prie kaimo mokyklų tarpukaryje masiškai išsiplėtojusio jaunųjų ūkininkų ratelių tinklo ar pasinaudoti kitų Europos šalių, pvz., šiandieninės Norvegijos pavyzdžiu, kur mokyklų sodai ir daržai (skolehage) yra įprasti net miestuose (sostinėje Osle 15 mokyklų šeimininkauja ir mokosi žemės darbų 2 ha užimančioje Geitmyra oazėje miesto centre), universitete rengiami šios srities pedagogai. Mūsų kaimo mokyklos nesuteikia mokiniams nei žinių, nei įgūdžių, kurie juos labiau susietų su savo žeme.
Kitos bėdos
Kaip skelbiama, lietuviai daugiausiai Europoje išgeria alkoholio. Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal savižudybių skaičių. Lietuvoje bene didžiausia ES socialinė atskirtis, t.y. skirtumas tarp pralobusiųjų ir skurstančiųjų. Mokyklose problema yra moksleivių patyčios, ne retenybė ir prieš mokytojus. Aštri narkomanijos problema. Tai dar ne visos visuomenės ydos. Jos svarstomos kaip atskiri, specifiniai reiškiniai, bet visų jų šaknys tos pačios – jaunosios kartos ugdyme.
Šeima, mokykla, socialinė aplinka
Tai trys svarbiausi faktoriai, lemiantys žmogaus asmenybės formavimąsi. Mokykla turi tuo rūpintis išvien su šeima, šeima išvien su mokykla. Tačiau šeima šiais laikais išgyvena eroziją, kas trečia šeima išyra, daug asocialių šeimų, dar ateina įvairios destruktyvios genderizmo ir pan. mados. Juo didesnė atsakomybė tenka mokyklai, švietimo sistemai bei kitoms valstybės tarnyboms. Taip pat svarbus neformaliojo mokymo institucijų, nevyriausybinių organizacijų indėlis, bet tokios vaikų ugdymo formos kartais ne kiekvienai šeimai prieinamos finansiškai, o organizacijos (pvz. jaunųjų šaulių, skautų, ateitininkų) įtraukia tik nežymią dalį vaikų ir paauglių. Apgailėtina, kad šiandieninėje Lietuvoje neveiksminga visame pasaulyje pripažinta ir masiška skautiškojo ugdymo sistema: kartu su Sąjūdžiu atgimęs skautų judėjimas neglobojamas greitai tapo suskaldytas, fragmentuotas, dabar egzistuojančios atskiros neskaitlingos organizacijos nepastebimos viešajame gyvenime ir didelio poveikio dabartinei augančiai kartai neturi.
Už tai nebejotinai poveikį turi nešvari informacinė aplinka, gausios masinės medijos – TV kanalai, radijo stotys, interneto portalai, socialiniai tinklai, spauda. Komercinės žiniasklaidos priemonės yra tam tikslui kapitalo turinčių žmonių ar grupių rankose, jų valdytojai, siekdami savų tikslų, naudojasi įstatymo garantuota informacijos skleidimo laisve, bet dauguma atvejų be atsakomybės už jos turinį ir poveikį. Prasta vartotojiška kultūra, žemos vertybinės nuostatos, pigių kriminalinių ar privataus vadinamųjų „žvaigždžių“ gyvenimo sensacijų vaikymasis, pramogų, malonumų kultas, kartais prie pornografijos ribos priartėjanti, o kita vertus, ir sąmoningai skleidžiama mūsų valstybę bei jos žmones žeminanti ir klaidinanti „informacija“ nekelia jos masinių vartotojų intelekto, tik bukina, primityvina mąstymą. Nuolat tobulėjančios informacinės technologijos leidžia sparčiai perteikti didžiulius srautus įvairiausios informacijos, kurie viršija žmogaus galimybes analizuoti ir tik supainioja, slegia protą, o visų pirma – jauno, dar nesugebančio atsirinkti žmogaus.
Kuo ir kaip mokykla, visuomenė, valstybė turėtų amortizuoti tą informacinę agresiją?
– – –
Rengti tokią konferenciją skatina negatyvus kasdienybė kontekstas. Jos tikslas – atkreipti dėmesį į žmogaus, piliečio ugdymo problemų kompleksą ir iškelti klausimus, kaip ieškoti išeičių, stiprinti sveikas tendencijas, galbūt pasiūlyti idėjų politikams, mokslo šviesuomenei, pedagoginei bendruomenei, kiekvienam mąstančiam.
Numatoma parengtą konferencijos medžiagą išplatinti spausdintu ir elektroniniu pavidalu ten, kur ji gali būti aktuali ir naudinga – centre, savivaldybių įstaigose, mokyklose.
Gerbiamas (a) kolega,
jei Jums svarbūs šviesesnės ir atsakingesnės už mūsų šalies ateitį jaunosios kartos ugdymo klausimai, jai turite minčių ir pastebėjimų iš savo profesinės ir žmogiškosios patirtis, kviečiame dalyvauti konferencijoje gegužės 27 d. (šeštadienį) Vilniaus karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 23). Siūloma pranešimų trukmė – iki 20 min., diskusijoms ir pastaboms reglamentų nėra.
Konferenciją rengia Krašto apsaugos bičiulių klubas ir šalies gynybines galias remiančių nevyriausybinių organizacijų Koordinacinė taryba, kontaktui:
Antanas Burokas, tel. 8603 24027, antanas.burokas@kam.lt, antburo@gmail.lt
Algimantas Patašius, tel. 8676 24509, alp@laisvojijura.lt
