Dabartinė Lietuvos visuomenė turi labai menką supratimą apie lietuvių – Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių indėlį į sovietų okupuotos tautos laivės atkūrimą ir atkurtos valstybės ūkio atstatymą, paskelbus Kovo 11-osios Aktą. O kai išsamių žinių nėra, atsiranda terpė įvairiausių gandų ir paskalų plitimui. Kaip sakoma, tuščia vieta ilgai nebūna.
Siekdami prisidėti prie šios išsilavinimo spragos mažinimo, supažindiname šiandieninį skaitytoją su JAV lietuvių išeivijos spaudos archyvu. Šie straipsniai buvo paskelbti prieš 25 metus Amerikos lietuvių savaitraštyje „DIRVA“.
Čia pateikiamos archyvinės spaudos ištraukos suteikia dabartiniam skaitytojui dar vieną galimybę – palyginti 2000-uosius su dabartiniu laikmečiu: kas pasikeitė per tą ketvirtį amžiaus, o kurie reiškiniai matomi ir dabar. (Šią informaciją ir išeivijos spaudos archyvo ištraukas pateikia tuometis „Dirvos“ savaitraščio redaktorius dr. Jonas Jasaitis)
Viena iš aktualiausių temų buvo valdžios ir verslo santykiai atkurtoje Lietuvoje. Bet ir praėjus 25 metams vis dar iškyla gausybė neatsakytų klausimų.
VALDŽIA KIŠASI TEN, KUR NEREIKIA
2000-09-12
Aldas Kriaučiūnas
Atvykau į Vilnių 1989 m. rugsėjo pradžioje, praėjus vos keletui savaičių po istorinio „Baltijos kelio“. Su trumpomis pertraukomis dirbau Lietuvoje 10 metų. Per tų laiką teko ne tik pamatyti daugelį pagrindinių Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo įvykių: 1990 m. Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) rinkimus, kovo 11 d. įvykusį nepriklausomybės atstatymą, 1990 metų ekonominę blokadą, 1991 metų perversmą Maskvoje, sovietų kariuomenės išvykimą, 1990–1994 metų ekonominį nuosmukį, 1992 m. Seimo rinkimus, 1995 m. bankų krizę, 1994–1999 metų ekonomikos atsigavimą, Rusijos rublio krizę bei daugelio vyriausybių pasikeitimą. Kaip lietuvis, gimęs Amerikoje, per tuos 10 metų, praleistų Lietuvoje, turėjau nepakartojamą progą iš arti stebėti šiuos pokyčius ir suvokti, ką jie reiškia Lietuvai ir visiems lietuviams.
Mano pagrindiniai darbai buvo susiję su ekonomikos klausimais. Ketverius metus dirbau gamyklose Panevėžyje, Šiauliuose, Mažeikiuose bei Kaune, diegiant kokybės užtikrinimo sistemas. Šešerius metus dirbau JAV ambasados padalinyje – JAV Tarptautinėje plėtros agentūroje USAID (United States Agency for International Development). Ten buvau atsakingas už finansų bei verslo vystymosi reikalus. Teko dirbti ne su viena įmone, banku ar ministerija.
Mane labai maloniai stebino, kaip greitai lietuviai suvokė įvairius laisvosios rinkos klausimus. Galima sakyti, kad tai prasidėjo dar prieš 1990 m., bet privačių firmų skaičius labai išaugo nepriklausomybės laikais. Buvo užregistruota daugiau kaip 120 tūkst. firmų. Aišku, ne visos išsilaikė, bet tuo nėra ko stebėtis. Juk ir JAV apie 50 proc. neseniai įkurtų įmonių užsidaro per pirmuosius metus.
Nors privataus verslo iniciatyva plinta visoje Lietuvoje, jos pasireiškimas labai priklauso nuo valdžios politikos. Opus klausimas, dažnai iškylantis daugelyje pasaulio šalių, pastoviai keliamas ir Lietuvoje: „Koks turėtų būti valdžios vaidmuo šalies ekonominiame bei žmogaus kasdieniniame gyvenime?“
Beveik visi sutinka, kad valdžiai priklauso bent minimalus vaidmuo: leisti įstatymus, organizuoti krašto apsaugą, leisti pinigus į apyvartą bei rinkti mokesčius.
Kalbant apie kitas sritis, pavyzdžiui, sveikatos apsaugą, socialinę pagalbą, transportą, energijos tiekimą, meną, kultūrą bei gamtos apsaugą, esminis klausimas būna šis: „Kas turi būti daroma privačiose ir kas valdžios institucijose?
Kadangi iš pradžių (t. y. 1990 m.) viskas buvo daroma valdžios institucijose, reikėjo pagalvoti, kaip tam tikrus įgaliojimus perduoti iš valdžios į privačias rankas. Labai dažnai matome, kaip ekonominiais klausimais Lietuvos valdžia kišasi ten, kur tikrai neverta ir netinkama. Pavyzdžiui, duodamos garantijos ir suteikiamos paskolos įmonėms, nors ekonominio pagrindo tam lyg ir nėra. Jau sukurta per 60 valdžios institucijų bei organizacijų, kurios gali tikrinti bei bausti privačias įmones dėl rimtų ar nerimtų nusižengimų: dėl mokesčių, higienos ir gamtos apsaugos reikalavimų laikymosi, dėl kontrabandos ir kt.
Ne kartą spaudoje bei privačiuose pokalbiuose minima, kad valdžia žiūri į smulkiuosius verslininkus kaip į nusikaltėlių grupuotes. Ji visai nesuvokia to, kad smulkusis verslas yra ekonomikos variklis. Įvairūs mokslo šaltiniai rodo, kad smulkusis verslas auga greičiau, negu stambios įmonės ir teikia įvairias gamybos bei aptarnavimo paslaugas.
1999 m. Pasaulio Banko ir Tarptautinės Finansų korporacijos FIAS padalinys įvertino verslo sąlygas Lietuvoje. Nors ekspertai daugiausia tyrė galimybes investuoti, bet jų išvados lietė bendras verslo sąlygas visoms firmoms. Jie nustatė, kad stambioms įmonėms buvo pakenčiamos sąlygos, nes jeigu kildavo problemų, jų vadovai galėdavo kreiptis į aukščiausias valdžios grandis. Smulkiajam verslui buvo žymiai sunkiau, nes jo atstovai neturi tokių ryšių ir išteklių, kad galėtų samdytis advokatus bei gauti kitokią pagalbą. Lietuvos mokesčių sistemą ekspertai įvertino, kaip sunkiai suprantamą ir dažnai keičiamą.
Man liūdniausia tai, kad buvo rasta tam tikrų biurokratinių reikalavimų, kurių 30-yje studijų, atliktų kitose pasaulio valstybėse (įskaitant ir penkias Rytų Europos šalis) niekur daugiau nepastebėta. Dauguma įvairiausių biurokratinių reikalavimų lyg ir siekia garantuoti mokesčių mokėjimą. Tačiau tų reikalavimų nauda – nepastebima, o našta firmoms – tikrai neabejotina.
Deja, valdžia neskaičiuoja ekonominių nuostolių, atsirandančių dėl dažnai keičiamų reikalavimų. Kartais atrodo, kad norėdama piliečius apsaugoti nuo rinkos sąlygų, valdžia viršija savo įgaliojimus ir stengiasi kontroliuoti laisvąją rinką. Tačiau jeigu rinka yra laisva, tai jos nesukontroliuosi. Kai rinka būna valdžios spaudžiama, jos efektyvumas smarkiai krinta. Atsiranda įvairūs rinkos iškrypimai, o šalies resursai neefektyviai naudojami. Valdžios kišimasis iškreipia kainas. Tai matosi, kai yra per daug dideli mokesčiai arba kai taikomos tam tikros lengvatos. Kai gaminio ar aptarnavimo kaina neatspindi jo savikainos, tai paklausa bus didesnė, negu pasiūla (nes išlaidos subsidijuojamos) arba paklausa mažesnė už pasiūlą (nes padidintos minimalios kainos arba papildomos išlaidos).
Ši problema gali tapti užburtu ratu, kai valdžia dar labiau kišasi, stengdamasi kompensuoti jos pačios sąlygotas rinkos iškraipymo pasekmes ir tuo tik dar labiau pablogina padėtį. Tipiškas pavyzdys yra pieno pramonė. Ūkininkai reikalauja, kad būtų minimalios pieno supirkimo kainos. Tai gal ir gerai, nes pieno tiekėjai turi pragyventi. Bet tokių minimalių kainų nustatymas iškreipia rinką. Ši problema tęsiama, kai pieno perdirbimo įmonės reikalauja subsidijų pieno produktų eksportui, nes minimalios kainos – per aukštos, kad gaminiai galėtų konkuruoti pasaulio rinkoje. Aišku, šie pinigai ne iš medžių krinta, bet iš pačių mokesčių mokėtojų: jiems ir tenka du kartus mokėti už pieną – per subsidijas ir parduotuvėje. Daug naudingiau būtų skirti pinigus žemės ūkio modernizavimo paskoloms, negu tęsti politiką, tik atidedančią problemų sprendimą.
O ką valdžia turėtų daryti, norėdama remti privatų verslą? Viena sritis, kuri labai tinka valdžios institucijoms, yra verslo bei kitų ekonominių ryšių skatinimas, palaikant ne kurią nors vieną įmonę ar pramonės šaką. Tokie ryšiai neatsiranda savaime, o per gerą reklamą bei pastovų darbą ministerijose, ambasadose bei kitose institucijose. Antra, valdžia turėtų sukurti palankią aplinką verslui klestėti. O ką tai reiškia „palanki aplinka“? Pirmiausia reikia tik tada priimti įstatymus, kai jie – tinkamai paruošti. įstatymai turi įsigalioti tik po to, kai įmonės turėjo pakankamai laiko jiems pasiruošti. Išdirbęs 10 metų Lietuvoje, aš vis tiek negaliu suprasti, kaip Seimas gali priimti ekonominius ir finansinius įstatymus atbuline data.
Tiesa, jau sukurtos komisijos, kurios svarsto, kaip sumažinti firmų naštą ir padidinti valdžios institucijų efektyvumą, bet dar turi pasikeisti bendras požiūris į verslininkus.
Pereinant prie socialinės pagalbos klausimų, valdžios vaidmens klausimas tampa labiau emocinis, nes žvelgiama iš individo pozicijos. Jeigu privačios įmonės savininkas supranta, kad jis turi spręsti savo problemas, individui gali kitaip atrodyti, žiūrint į Vyriausybės skirtas garantijas. Iki 1990 metų daug kas buvo pripratę, kad visas problemas gali ir turi spręsti valdžia. Deja, toks mąstymas iškelia dar daugiau problemų, nes valdžia kai ko nesugeba spręsti dėl žinių stokos, kai ko nesugeba daryti dėl pinigų stokos ir kai ko nesugeba atlikti dėl iniciatyvos stokos.
Kai pasižiūri į Lietuvos minimalų atlyginimą bei pensijų vidurkį, pasidaro aišku, kad šiems žmonėms reikia pagalbos. Problema atsiranda todėl, kad paramos ir subsidijų programos taikomos ne tik tiems, kuriems jų reikia, o visiems. Niekada neskaičiau ir negirdėjau, kad valdžios atstovas pristatytų aiškią efektyvaus šių lėšų naudojimo politiką. Kai trūksta lėšų, visiems mažinama pagalba, nors tai nėra efektyviausias kelias.
Lietuva per dešimt metų padarė didelę pažangą, tačiau per tą patį dešimtmetį pergyveno ir du sudėtingus ekonomikos laikotarpius. Tai atsitiko, du kartus keičiant valiutą, patiriant infliaciją, viršijusią 1000 proc., ir išleidžiant daugiau kaip 3500 įstatymų. Galima teigti, kad tai nebuvo palankiausios sąlygos verslo klestėjimui. Man dažnai kyla klausimas, ką Lietuva galėtų pasiekti, jeigu valdžios įstaigos netrukdytų privačioms įmonėms augti. Manau, kad galėtų būti lig šiol neregėtas ekonominis augimas, kuris ne tik padėtų sutelkti pakankamai pinigų socialinėms programoms, bet ir leistų Lietuvai pasivyti kaimyninių šalių pragyvenimo lygį.
„Tikiuosi sugrįžti i Lietuvą…“
2000-10-03
Pokalbis su Aldu Kriaučiūnu, straipsnio „Valdžia kišasi ten, kur nereikia“ („Dirva“, rugsėjo 12 d., 34 Nr.), autoriumi
Aldai, papasakokite apie save. Kur augote, mokėtės, kokiomis mokslo ir praktines veiklos sritimis susidomėjote?
Gimiau 1967 m., Kankakee miestelyje, IL, o augau Lansing, MI. 1989 m. baigiau pramonės inžinerijos bakalauro studijas Michigan universitete (Ann Arbor, MI). 1993-aisiais įgijau magistro laipsnį iš pramonės inžinerijos ir verslo administracijos tame pačiame universitete.
Kaip kilo mintis vykti į Lietuvą? Ar negalvojote pasilikti joje visam laikui?
1989 metais nuvykau į Lietuvą, norėdamas geriau susipažinti su tėvų gimtine – mano tėvyne. Planavau ten dirbti tik metus, bet tie metai prasitęsė iki dešimtmečio. Buvo įdomu ten dirbti ir dalintis savo žiniomis su kitais. Iš pradžių apie tai kalbėdavomės su bendradarbiais, svarstydami darbo kokybės klausimus srityje, o vėliau teko bendradarbiauti su bankų, verslo ir valdžios atstovais.
Kokia profesine veikla daugiausia teko užsiimti Lietuvoje?
Nuo 1989-ųjų iki 1993 metų dirbau Lietuvos įmonėse, nagrinėdamas, kaip tobulinti gaminių kokybę. Iš dalies, gal buvo net per anksti imtis tokio darbo, nes vakarietiškas kokybes supratimas labai skyrėsi nuo tada vyravusio Lietuvoje. Vis tik kai ką pavyko padaryti. O dabar įmonės jau gali naudotis mano sukurtomis rekomendacijomis. Nuo 1993-ųjų iki 1999 metų dirbau JAV ambasadoje – Tarptautinio vystymo agentūroje. Ši agentūra yra JAV valdžios padalinys ir teikia įvairią pagalbą Lietuvai ekonomikos bei demokratijos stiprinimo klausimais.
Sugrįžote į Ameriką. Ką dabar veikiate? Kokie ateities planai?
Nuo 1999-ųjų rudens tęsiu studijas Michigan universitete. Esu doktorantūroje Verslo administravimo fakultete, Strateginio valdymo departamente. Dar liko keleri metai darbo šioje programoje. Ją užbaigęs, tikiuosi sugrįžti į Lietuvą. Strateginio valdymo mokslai – nauja sritis Lietuvoje, ir manau, kad mano pasiruošimas galėtų būti labai naudingas.
Lietuvoje dabar – Seimo rinkimų kampanija. Įsivaizduokime, kad Jūs po spalio 8-osios – Lietuvos Respublikos Seimo narys. Ko imtumėtės pirmiausia – tiek vienas, tiek su kitais?
Mano manymu, Seimo svarbiausias, pirmaeilis uždavinys – sutvarkyti šalies finansus bei biudžetą. Pagrindinis kelias, kaip tai įvykdyti – sudaryti normalias sąlygas verslininkams: sumažinti biurokratizmą ir kuo rečiau keisti įstatymus. Kai verslininkai galės gerai dirbti, įmonės gaus pelną ir tada bus įplaukų į biudžetą. Jei tapčiau Seimo nariu, stengčiausi, kad visi Seime suprastų: jų pareiga – tarnauti rinkėjams. Kol kas dar labai toli iki tokio supratimo. Seimas galėtų labai daug gero padaryti, bet reikia, kad jo nariai profesionaliai žiūrėtų į savo darbą, skirtų laiką ir jėgas svarbiausiems ekonomikos darbams.
Kalbėjosi Jonas Jasaitis
PARAMA AUKSUČIŲ PROJEKTUI
2000-09-05
Vytautas J. Šliūpas, P.E.
Lietuviškos spaudos dėka visuomenė per keletą metų buvo supažindinta su Auksučiuose (tarp Kuršėnų ir Gruzdžių) steigiamo parodomojo, pelno nesiekiančio ūkio ir miškų ekologinio tvarkymo centro tikslais. Per įvairius aprašymus, nuotraukas, atpasakotus pokalbius su amerikiečiais mokslininkais, savanoriškai talkinančiais, steigiant Centrą, visuomenė įsisąmonino šio projekto svarbą Lietuvos mažažemių ūkininkų gerovės kėlimui. Daugelis asmenų, tiek lietuvių, tiek ir amerikiečių, sumanymą labai dosniai, net pakartotinai, rėmė piniginėmis aukomis. Visiems geradariams – nuoširdus ačiū.
Dabar pranešame malonią naujieną apie pirmąją labai stambią paramą, kurią Auksučių projektas gaus šį rudenį. Kalifornijoje gyvenantis vokiečių kilmės ūkininkas, sulaukęs pensininko amžiaus, likviduoja 380 akrų dydžio, pelningai vestą ūkį, kuriame augino kviečius, kukurūzus, sėmeninius linus, pomidorus ir įvairias daržoves. Dėka jo pažinties su Kalifornijos universiteto talkininku Lawrence Clement, šis ūkininkas sutiko po rudeninio derliaus nuėmimo visus ūkio padargus paaukoti Auksučių projektui. Į šią dovaną įeina:
- 25 stambūs padargai bei žemės ūkio mašinos: traktoriai, kombainai, sėjamosios, traktoriniai plūgai, akėčios, purkštuvai ir pan.;
- daugiau kaip 50 smulkesnių ūkio įrankių;
- 8 kilometrų ilgio drėkinimo vamzdynas su siurbliais. Tai didelė dovana, kurios vertė – apie puse milijono dolerių (rinkos kainomis);
- Ūkio padargai ir jų dalys bus pervežtos trijuose 40 pėdų ilgio talpintuvuose. Tai kainuos daugiau kaip 30 tūkst. dolerių. Talpintuvai pasiliks Auksučiuose ir bus vartojami kaip sandėliai.
Tikimės, kad lietuviškieji fondai ir visuomenė parems šį reikalą dosniomis aukomis, kurias galima nurašyti nuo valdžios mokesčių. Prašome remti pelno nesiekiančią labdaros organizaciją – The Auksučiai Foundation, 2907 Frontera Way, Budingame, CA 94010.
P. S. Žodis „talpintuvas“ yra lietuvių išeivijos pasiūlyta sąvoka, atitinkanti svetimžodį „konteineris“, sudarytą prie angliško žodžio „container“ prilipdžius lietuvišką galūnę. Mokykimės!
