Briuselis sveikina laikiną karo veiksmų Artimuosiuose Rytuose sustabdymą, tačiau išlieka priklausomas nuo užsienio energijos išteklių, pažeidžiamų prekybos maršrutų ir išorinės saugumo apsaugos.
Javieras Villamoras
Tarp JAV, Izraelio ir Irano paskelbtos paliaubos turėjo sumažinti regioninio karo riziką. Vašingtonas kalba apie laikinas paliaubas, o abi pusės pažadėjo susitikti per dešimt dienų. Tačiau Izraelis ir Iranas ir toliau smogia vienas kitam, o rinkos jau mano, kad taikos nėra – tik pauzė.
Europa taip pat tai žino.
Naftos kainos šiek tiek nukrito, o Briuselis vėl kalba apie „atsparumą“. Tačiau tikroji istorija yra ne Artimuosiuose Rytuose, o tai, ką ši krizė dar kartą atskleidė apie Europos Sąjungą: kiekvienas naujas konfliktas palieka žemyną vis labiau išsekusį, labiau priklausomą ir turintį vis mažiau veiksmų laisvės.
ES vos išgyveno pandemiją, karą Ukrainoje, atsiskyrimą nuo Rusijos ir dabar atviro konflikto su Iranu grėsmę. Ji išgyvena, taip. Bet kiekvieną kartą tai daro vis silpniau.
Nuo 2022 m. Briuselis kartoja, kad Europa nebėra priklausoma nuo rusiškų dujų. Tai tiesa. Problema ta, kad ši nepriklausomybė buvo tik dalinė.
Europa Rusijos vamzdynus pakeitė suskystintomis gamtinėmis dujomis iš JAV, Kataro ir kitų tiekėjų. Ji taip pat perėjo nuo priklausomybės nuo dujotiekių prie itin pažeidžiamos pasaulinės rinkos.
Naujas kritinis taškas yra Hormūzo sąsiauris. Maždaug penktadalis pasaulinės naftos ir dujų prekybos vyksta per jį. Europa importuoja palyginti mažai dujų tiesiai iš Kataro, tačiau tai neapsaugo jos nuo sutrikimų.
Jei Hormūzas bus užblokuotas arba tiesiog atrodys nesaugus, Azija mokės daugiau už kiekvieną dujų krovinį, o Europa bus priversta konkuruoti mokėdama gerokai didesnes kainas. Egzistuoja nuolatinė pasaulinė rinka, kurioje naftos ir dujų tanklaiviai realiuoju laiku parduodami aukcione didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui.
Tai jau įvyko 2022 m. Skirtumas tas, kad tuomet vyriausybės dar turėjo erdvės subsidijoms, valstybės pagalbai ir skoloms. Šiandien tos erdvės yra gerokai mažiau arba jos visai nebeliko.
Senojo fiskalinio modelio nebėra. Briuselis dabar vis dažniau remiasi augančiomis skolos vertybinių popierių emisijomis, kad ir toliau padengtų karo Ukrainoje kainą – karo, kuris, daugelio europiečių akimis, nebegali tęstis neribotą laiką.
Vokietija vis dar neatgavo savo pramoninės bazės. Prancūzija susiduria su deficitu, skola ir nuolatine politine krize. Italija priklauso nuo vis labiau nervingų finansų rinkų. Vyriausybės turi mažiau pinigų, o visuomenė – mažiau kantrybės.
Tikrasis klausimas nebėra tas, ar Europa gali atlaikyti dar vieną energetikos krizę. Klausimas yra, ar europiečiai vis dar pasirengę už tai mokėti. Rinkimų rezultatai visame žemyne vis dažniau rodo, kad visuomenės kantrybė turi ribas.
Ekonominė galia, kuri nekontroliuoja nieko esminio
Europos pažeidžiamumas susijęs ne tik su energetika. Europos modelis buvo pastatytas ant trijų ramsčių: pigios energijos, atviros prekybos ir Amerikos karinės apsaugos.
Visi trys dabar kelia abejonių.
Kinija naudoja prekybą kaip politinį instrumentą, panašiai kaip tai darė Didžioji Britanija po pramonės revoliucijos. Jungtinės Valstijos daro tą patį. Donaldas Trumpas dar kartą atvirai suabejojo brangiu Amerikos saugumo skėčiu virš Europos. Tuo pat metu karas Ukrainoje tęsiasi, Raudonoji jūra išlieka nesaugi, o Artimieji Rytai vėl tampa grėsme pasaulinėms tiekimo grandinėms.
Europa priklauso nuo laivybos maršrutų, žaliavų ir tiekimo grandinių, kurių ji nekontroliuoja. Pandemija jau parodė, kad žemynas net negali gaminti kaukių ar vaistų be Azijos. Tas pats pasakytina ir apie dujas, kritines iškasenas bei gynybą.
Briuselis vis dažniau kalba apie strateginę autonomiją. Realybė yra kitokia.
Europa vis dar priklauso nuo Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybos, oro gynybos, palydovų, karinio transporto ir didžiosios dalies atgrasymo pajėgumų.
Karas Ukrainoje privertė Europą didinti karines išlaidas. Irano krizė šią tendenciją tik spartina. Tačiau Europa vis dar neturi bendros strategijos.
Rytų Europos šalys nori likti po Amerikos skėčiu. Prancūzija nori didesnės autonomijos, bet vadovaujant Prancūzijai. Vokietija didina savo išlaidas gynybai, tačiau vis dar vengia bet kokios realios politinės ar karinės lyderystės.
Rezultatas tas, kad Europa išleidžia daugiau, bet išlieka nepilnaverte karine galia.
Irano krizė tai dar kartą parodė. Europos Sąjunga nesuformavo konflikto eigos, pati negalėjo apsaugoti energetikos kelių ir neatliko jokio lemiamo vaidmens užtikrinant paliaubas.
Kitas lūžis bus politinis
Nuo 2020 m. Europoje nuolat didėja politinis nestabilumas dėl infliacijos, mažėjančio gyvenimo lygio, migracijos, Ukrainos karo ir dabar Artimųjų Rytų krizės.
Kiekviena išorinė krizė ilgainiui tampa vidine.
Artimiausių dešimties dienų tikriausiai pakaks, kad būtų išvengta didesnės eskalacijos tarp Izraelio ir Irano. Naftos kainos gali stabilizuotis, o rinkos – vėl atsikvėpti, tačiau viso Europos modelio trapumas niekur nedings.
Javieras Villamoras yra ispanų žurnalistas ir analitikas. Briuselyje jis dirba NATO ir ES reikalų srityje portale europeanconservative.com. Javieras turi daugiau nei 17 metų patirtį tarptautinės politikos, gynybos ir saugumo srityse. Jis taip pat dirba konsultantu, teikiančiu strategines įžvalgas apie pasaulinius reikalus ir geopolitinę dinamiką.
europeanconservative.com
Panašu, kad balius Europai eina į pabaigą ir ateina laikas apmokėti sąskaitas….Negalima vienu ir tuo pat metu uždarinėti veikiančias atomines elektrines, atidaryti savo rinką bet kam visų pirma Kinijai, neinvestuoti į savo daugumą ( jeigu ką Amerika padės…) ir vagonais leisti pinigus valkatoms kurie plūsta į Europą iš viso pasaulio ir duoti pinigus žuliko Zelenskio šaikai, kuris apsimeta, kad kariauja…Aišku labai galimas daiktas , kad dalis lėšų skiriamų Ukrainai ratais, kvadratais grįžta kažkam Europoje…Juk per Covid’ą kai ponia Uršulė prasuko varkę su savo vyru be jokių įgaliojimų ES vardu, manau, kad buvo tik apšilimas…”karas” Ukrainoje tęsiasi ilgiau nei Covid’as, kabutėse rašau, dėl paprastos priežasties, kai norima , kad karas baigtųsi kuo greičiau ir pergale, kariaujama, visomis priemonėmis ir visa jėga…o ne vagiama protu sunkiai suvokiamais kiekiais ir su korupcija karo metu kovoja šaudant kaltuosius, o ne juos paleidžiant už juokingus užstatus…
Pirmiausia, visa tai nukreipta prieš Europą, prieš jos ekonomiką. Europa apmoka karo sąskaitas – dengia dabartinius karo nugalėtojų nuostolius. Vieni kariauja – kiti apmoka agresijų ir Tarptautinės teisės pažeidimų išlaidas. Na, o kas gali laukti žmonių miestuose šiais laikais be kuro, nežinot? Be kuro miestelėnų laukia alkis, badas, skurdas, banditizmas, šalimas ir …, na, patys geriau žinote kas? Žinoma, labai išsilavinę mano kitaip, jiems pofig nacionalinės valstybėlės – jie tiki Pasaulio Vyriausybe. Mažaraščių nuomonė jiems nerūpi.
Su mažais iškasenų ištekliais Europa turi priverstinai orientuotis į žalią energetiką plius atominę.Tačiau mūsų lietuviški automobilistai tiesiog pasiunta nuo tokių sumanymų ir reikalauja kad valdžia (aišku mūsų lietuviška valdžia) parūpintų mums,mūsų automobiliams , daug ir pigių degalų.O jei ne , bus vadžiai blogai, rinksime kitą.Taip Lietuvoje, bet manote kitur kitaip?
Nerašinėkit nesąmonių apie „mažus išteklius Europoje”. Nesinaudojimas jais yra sąmoningas vietinių raudonųjų sprendimas. Yra išimčių (Norvegija, Lenkija), tačiau bendras vaizdelis labai tamsus. Turės tapti daug blogiau, kad baigtųsi raudonoji žaluma.