Ekstremali padėtis baigėsi. Kartu baigėsi daugiau nei dvejus metus trukęs žeminimas ir skaldymas, diskriminacija ir ypatingai didelio masto žmogaus teisių ribojimai.
Prievartautai visuomenei atsilaikyti padėjo viltis, grupelė abejojančių ir tiesos ieškančių drąsuolių bei nepailstančių kovotojų už žmogaus teises ir laisves.
“Tikiu mokslu” rėmeliai tapo nebemadingi, gamtai eilinį kartą priminus žmogaus pažinimo ribotumą. Kai kurtas “naratyvas” per daug akivaizdžiai ėmė prieštarauti faktams. Per visą tą laikotarpį finansuotos baimės dogmatikai vertė visuomenę pamiršti, kad mokslas gimsta iš nuostabos ir abejonės, vystosi stebėjimais ir tyrimais, mokslininkai kelia hipotezes, jas įrodo arba paneigia.
Beteisė visuomenė atgavo teises. Kiti tikėjo ir tebetiki, kad jų nebuvo praradę. Nes už kitą neskauda: skauda tik tuomet, kai liečia TAVE. Su užuojauta klausėsi pasakojimų apie šalutinius poveikius, mintyse dėliodami, “gerai, kad ne man”. Ir keliavo. Po barus ir po užsienius.
Tikiu, kad karas pridėjo daugiau atjautos, statistika ir faktai kartu su naująja atmaina – daugiau supratimo.
Tik ar ilgam? Ar nebus bandoma pakartoti viso scenarijaus? Pradedant nuo žodžio laisvės ribojimų. Nes tokių prielaidų matyti.
Švęskime. Teises. Sekmadienį.
Tvarios laisvės vardan būtina prisiminti, analizuoti ir padaryti išvadas. Bus lengviau įvertinti ir atsispirti ateityje.
