Grupė signatarų paskelbė pareiškimą „Dėl nacionalinės kultūros ir meno premijos diskreditavimo“

Sausio 13 d. iškart po Sausio 13-osios minėjimo Seime grupė signatarų surašė ir išplatino pareiškimą „Dėl nacionalinės kultūros ir meno premijos diskreditavimo“.

Pareiškime rašoma: „Mus, Kovo 11-osios Akto signatarus, Lietuvos valstybingumo atkūrimo pradininkus, šokiravo Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimas pagarsėjusiam partizanų ir jų vadų ciniškam, vulgariam juodintojui bei čekistinių būdelių aukštintojui Mariui Ivaškevičiui. Dar labiau mus glumina tai, kad jam premija skirta, kai šventėme Lietuvos valstybingumo 100-metų. 2018 metai buvo paskelbti Adolfo Ramanausko – Vanago metais. Šiemet minėsime Prezidento Jono Žemaičio – Vytauto metines ir LLKS Tarybos Deklaracijos 70-ies metų sukaktį. O Maskva intensyvina dezinformacinį karą prieš Lietuvą. Todėl Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos (toliau – Komisijos) beprecedentinis sprendimas skirti premiją M. Ivaškevičiui įžeidė Laisvės kovotojus, jų rėmėjus, pilietiškus Lietuvos žmones, pagrįstai sukėlė jų protestus ir suskaldė visuomenę. Šis sprendimas apnuogino situaciją, kai Lietuvos politinė valdžia neturi nuoseklios istorinės atminties politikos gairių ir principų: viena ranka LLKS ir partizanams duodama Laisvės premija, o kita ranka – Nacionalinė premija (ir daug didesnė pinigų suma) antipartizaninio ir postmodernistinio opuso kūrėjui M.Ivaškevičiui. Didesnį absurdą sunku sugalvoti!“

Pareiškimą pasirašę 7 Kovo 11-osios Akto signatarai reikalauja: kad būtų atšauktas Komisijos sprendimas dėl premijos skyrimo M. Ivaškevičiui; kad Komisijos sudėtis būtų pakeista „kvalifikuotais, neangažuotais specialistais, kuriems Valstybės istorinė atmintis, patriotizmas ir teisingumo atstatymas nebūtų užgožtas antraeiliais siauraprofesiniais reiškiniais“.

Pareiškimas adresuojamas Prezidentei, Seimo Pirmininkui ir Ministrui Pirmininkui, iš kurių pareiškėjai tikisi ryžtingų sprendimų. Jei valdžia nesiimtų šio klausimo spręsti, tai pasak pareiškėjų reikštų, „kad oficialia Lietuvos politika tapo pasaulį stebinančios mūsų partizanų ilgalaikės kovos, disidentų veiklos, Sausio 13-osios gynėjų pasiaukojimo menkinimu ir diskreditavimu“ (visą pareiškimo tekstą skaitykite ČIA).

„Turime vilties, kad garbinga Nacionalinė premija dar kartą nebus išniekinta pačią svarbiausią Lietuvos dieną – Vasario 16-ąją garbingiausioje vietoje – Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, jos įteikimu M. Ivaškevičiui“, – tokiais žodžiais pareiškimą baigia Signatarai Vilius Baldišis, Vidmantas Povilionis, Eimantas Grakauskas, Zita Šličytė, Vladas Terleckas, Rimvydas R. Survila, Eugenijus Petrovas.

Kaip žinia, Seime Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, vykusiame iškilmingame minėjime 2018 m. Laisvės premiją įteikus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei, visų apdovanotųjų ginkluotos kovos už Lietuvos laisvę bendražygių vardu, iškilmių dalyviams iš Seimo tribūnos žodį taręs partizanas Jonas Kadžionis-Bėda prabilo ir apie opiausius dabarties skaudulius, pavadinęs juos „giliu okupaciniu įšalu ir okupacine dvasia“.

Savo klausimus jis skyrė minėjime dalyvaujančiai Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei tiesiogiai. Vienas iš jų buvo ir apie šių metų Nacionalinės premijos paskyrimą:

„…Ir galiausiai žmogus, literatūrinis vandalas, kuris apvėmė partizanų vadus, žuvusius už Lietuvos laisvę, apdovanojamas literatūrine premija, tai yra ne literatūrine, atsiprašau, ir ne valstybine… nacionaline premija. Sakykite, ką visa tai reiškia Nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip pasielgtų tautinės savigarbos nepraradusios Lenkija ar Izraelis su tais žmonėmis, kurie tyčiotųsi iš Katynės ar Holokausto aukų? Tikriausiai tokiems vieta tik už grotų?“ – retoriškai klausė minėjime dalyvavusios Dalios Grybauskaitės ir tęsė – „Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, kreipiuosi į jus savo ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę partizanų vardu, sustabdykite tyčiojimąsi iš partizanų ir Lietuvos valstybės pamatų griovimą“.