Grėsmė nacionalinei šeimos politikai

LR Seimo 2025 m. lapkričio 27 d. (ketvirtadienio) posėdžių darbotvarkėje yra numatytas svarstymas dėl pateikimo „Šeimos stiprinimo įstatymo Nr. XIII-700 pakeitimo įstatymo projekto“.

Laisvos visuomenės institutas susipažinęs su 2025 m. lapkričio 10 d. Seime registruotu Šeimos stiprinimo įstatymo pakeitimo projektu (nauja redakcija) Nr. XVP-970 (toliau – Įstatymo projektas), konstatuoja, kad jis kelia rimtą grėsmę nacionalinės šeimos politikai. Projekto siūlymai iš esmės keičia šeimos politiką mažinant jos institucinį stabilumą, griaunant tęstinumą ir nuvertinant kompetencijas, taip pat sudaro prielaidas, kad šeimos politika būtų įgyvendinama fragmentuotai, be jokios ilgalaikės aiškios strateginės krypties.

• Atsisakoma valstybės įsipareigojimų ir vertybinių šeimos politikos orientyrų.
• Atveriamas kelias nacionalinėje šeimos politikoje veikti kitiems Europos valstybėse įsteigtiems juridiniams asmenims.
• Atsisakoma tėvystės ir motinystės papildomumo kaip vieno iš šeimos stiprinimo politikos įgyvendinimo principų.
• Atsisakoma užtikrinti „kartų kaitos“ ir „dvasinę“ šeimos funkcijas.
• Numatytas Šeimos stiprinimo programos, kaip atskiros valstybės strateginio valdymo srities, naikinimas.
• Numatytas Nacionalinės šeimos tarybos kaip biudžetinės įstaigos statuso naikinimas.

ir t. t.

p r a š o m e:

Lietuvos Respublikos Seimo narius įvertinti galimas siūlomų pakeitimų pasekmes visai nuosekliai šeimos politikos sistemai, jos tęstinumui, ekspertiškumui ir institucinėms garantijoms. Laisvos visuomenės institutas ragina nepritarti Lietuvos Respublikos Šeimos stiprinimo įstatymo XIII-700 pakeitimo įstatymo Nr. XVP-970 pateiktai redakcijai.

Laisvos visuomenės institutas

Visas tekstas:

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

POZICIJA
DĖL ŠEIMOS STIPRINIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO PROJEKTO NR. XVP-970

2025-11-17
Vilnius

Laisvos visuomenės institutas (toliau – LVI), susipažinęs su 2025 m. lapkričio 10 d. Seime registruotu Šeimos stiprinimo įstatymo pakeitimo projektu (nauja redakcija) Nr. XVP-970 (toliau – Įstatymo projektas), konstatuoja, kad jis kelia rimtą grėsmę nacionalinės šeimos politikai, Projekto siūlymai iš esmės keičia šeimos politiką mažinant jos institucinį stabilumą, griaunant tęstinumą ir nuvertinant  kompetencijas, taip pat sudaro prielaidas, kad šeimos politika būtų įgyvendinama fragmentuotai, be jokios ilgalaikės aiškios strateginės krypties.

Atsisakoma valstybės įsipareigojimų ir vertybinių šeimos politikos orientyrų. Šiuo metu galiojanti įstatymo preambulė apibrėžia pagrindinius valstybės įsipareigojimus ir svarbiausius prigimtinės šeimos stiprinimo politikos orientyrus, tarp jų – nuostatos, kad „šeimos pagrindas yra laisvas vyro ir moters apsisprendimas…“, „vyro ir moters papildomumas yra šeimos, kaip pirminės ir prigimtinės bendruomenės bei palankiausios vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinkos, kūrimo pagrindas“. Preambulėje taip pat pažymima Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir LR Konstitucijos reikšmė, išskirtinai pabrėžiant, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Siūlymas panaikinti preambulę rodo aiškų vertybinį posūkį šeimos politikos srityje, atsisakant nuorodos į konstitucinį ir unikalų šeimos kūrimo pagrindą, kuris yra ypatingai svarbus formuojant darnų ir nuoseklų valstybės požiūrį į šeimą bei jos politiką. Preambulė nėra perteklinė, ji atlieka aiškinamąją funkciją ir padeda suprasti viso įstatymo paskirtį, jo turinio logiką, įstatymo leidėjo tikslus. Todėl jos atsisakymas nepagrįstas nei teisiškai, nei juo labiau politiškai.

Atveriamas kelias nacionalinėje šeimos politikoje veikti kitiems Europos valstybėse įsteigtiems juridiniams asmenims. Įstatymo projekte praplėsta 2 str. 3 d. sąvoka su šeimomis dirbanti organizacija – „Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsisteigęs juridinis asmuo ar organizacija, jų padaliniai, kurio pagrindinis veiklos tikslas – organizuoti ir vykdyti darbą su šeimomis, ir (ar) teikti joms paslaugas.“ Iki šiol Nacionalinę šeimos tarybą (NŠT) sudarydavo penkiolika narių, iš kurių penki savivaldybių šeimų tarybų atstovai, septyni šeimas vienijančių ir su šeimomis dirbančių nevyriausybinių organizacijų atstovai, trys mokslo ir studijų institucijų atstovai, tyrinėjantys šeimos politikos klausimus. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas iš organizacijų pasiūlytų atstovų deleguodavo asmenis, „pirmenybę teikdamas organizacijoms, turinčioms narių trijuose ar daugiau Lietuvos regionų, ir (ar) organizacijoms, kurių atstovai per pastaruosius 5 metus dalyvavo valstybės (savivaldybių) institucijų patvirtintos sudėties tarybose, komitetuose, komisijose, darbo grupėse, teikė (inicijavo) pasiūlymus (iniciatyvas) dėl viešojo valdymo sprendimo (sprendimų) šeimos politikos srityje.“

Nauja įstatymo projekto redakcija siekiama suardyti iki šiol nusistovėjusią šeimos politiką Lietuvoje, pakeisti sąvokas, padaryti nacionalinę šeimos politiką priklausomą nuo užsienio organizacijų įtakos. Praplečiant „su šeimomis dirbančios organizacijos“ sąvoką yra atveriama nauja iki šiol teisinio pagrindo neturėjusi galimybė Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtiems juridiniams asmenims formuoti savo politiką Lietuvoje, srityje, kuri yra išimtinė nacionalinių valstybių kompetencija Europos Sąjungoje.

Atsisakoma tėvystės ir motinystės papildomumo kaip vieno iš šeimos stiprinimo politikos įgyvendinimo principų (3 str. 4 d. aktuali redakcija). „Tėvystės ir motinystės papildomumo – teikiant paramą ir pagalbą šeimai, turi būti atsižvelgiama į vaiko prigimtinį poreikį turėti tėvą (įtėvį) ir motiną (įmonę).“ Šios nuostatos atsisakymas sukuria pretekstą, leidžiantį nebeatsižvelgti į prigimtines vaiko teises ir ypač teisę turėti tėvą ir motiną. Būtent tėvo ir motinos skirtingumas, viena kitą papildančios tapatybės bei vaidmenys sudaro palankiausias sąlygas visapusiškam vaiko augimui ir raidai. Šio principo atsisakymas pažeidžia JT Vaiko teisnių konvencijos 7 str. 1 d. „Vaikas įregistruojamas tuoj po gimimo ir nuo gimimo momento turi teisę į vardą ir pilietybę, taip pat, kiek tai įmanoma, teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.”

Atsisakoma užtikrinti „kartų kaitos“ ir „dvasinę“ šeimos funkcijas (4 str. 1 d.). Šeimai neužtenka užtikrinti tik ekonominių, socialinių, prokreacinių, ugdymo ir socializacijos funkcijų, jai taip pat privaloma užtikrinti kartų kaitos bei dvasines funkcijas. Dvasinės šeimos funkcijos taip pat apima ir tėvų funkcijas nevaržomai rūpintis savo vaikų doroviniu ir religiniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Taip pat Konstitucinę tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Tai apimančios nuostatos šalinamos iš dabar galiojančios įstatymo redakcijos.

Prokreacinė šeimos funkcija nėra tapati kartų kaitos funkcijai, todėl neturėtų būti šalinama iš įstatymo. Prokreacinė funkcija yra siauresnio pobūdžio šeimos funkcija, apimanti tik palankias sąlygas susilaukti palikuonių. Tuo tarpu kartų kaitai galima priskirti ir Lietuvių Tautos kaip Konstitucinės vertybės dvasinių, kultūrinių, etninių tradicijų ir paveldo perdavimo uždavinius. Valstybės lygiu kartų kaitos, kaip vienos iš šeimos funkcijų stiprinimas, yra reikšmingas rodiklis, kuriuo nusakomas efektyvios šeimos politikos rezultatas. Valstybės interesas yra ne tik užtikrinti individualių šeimų prokreacines sąlygas, bet ir pasiekti, kad šios sąlygos užtikrintų valstybėje tvarią kartų kaitą. Išsami analizė apie Lietuvos demografinę situaciją ir kartų kaitą pateikta LR Seimo kanceliarijos informacijos ir komunikacijos departamento tyrimo skyriaus „Lietuvos demografinė situacija 1990–2025 m.: gimstamumo, mirtingumo ir migracijos tendencijos“. 2023 m. rodikliai pasiekė „istoriškai žemą lygį – SGR vos apie 1,18. <…> Gimstamumo lygis Lietuvoje nesiekia kartų kaitai reikalingos ribos – 2,1 vaiko, o tai kelia demografinių iššūkių. Jei šeimos stiprinimo politikoje nebus imtasi rimtų nuoseklių strateginių veiksmų demografinei žiemai Lietuvoje sustabdyti, klausimas, ar gebės išlikti lietuvių tauta. Vien tai, kad šie terminai yra braukiami iš šeimos stiprinimo politikos reiškia, kad ši sritis artimiausioje politinėje darbotvarkėje negaus taip reikalingo jai dėmesio.

Šeimos stiprinimo programos, kaip atskiros valstybės strateginio valdymo srities, naikinimas. (6 str. 1 d.) Šeimos stiprinimo programa yra pamatinis šeimos politikos įgyvendinimo dokumentas, kuris išreiškia ne atskiros ministerijos, o visos Vyriausybės įsitraukimą į nacionalinės šeimos politikos įgyvendinimą. Tik tokia Vyriausybės lygmeniu tvirtinama programa rodo holistinį požiūrį į šeimos politikos klausimų sprendimą ir užtikrina, kad Seimo priimtuose įstatymuose įtvirtinti šeimos politikos tikslai bus pasiekti. Naujoje įstatymo projekto redakcijoje nebelieka „šeimos stiprinimo priemonės“ skyriaus, kuriame iki šiol buvo numatyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė), siekdama įgyvendinti šeimos stiprinimo kryptis, parengia ilgalaikę šeimos stiprinimo programą, kurioje numato priemones, užtikrinančias galimybes“. Nepaisant to, kad šeimos politikos planavimas perkeliamas į Strateginio valdymo įstatymo sistemą, tačiau LR Seimo kontrolė tampa netiesioginė ir menkai koordinuojama.

Nacionalinės šeimos tarybos kaip biudžetinės įstaigos statuso naikinimas (8 str.). Projektu siūloma panaikinti Nacionalinės šeimos tarybos, kaip biudžetinės įstaigos, statusą ir palikti ją veikti tik visuomeniniais pagrindais. Nacionalinė šeimos taryba yra viena iš centrinių šeimos politikos koordinavimo institucijų šalyje, be to, ji, kaip ekspertinė ir patariamoji institucija, veikia visais lygmenimis nuo nevyriausybinių organizacijų iki prezidentūros. Jos tikslas – suvienyti, apjungti institucijas, skatinti šeimos politikos plėtrą ir auginti šeimų gerovę. Tai ypatingai svarbi institucinė veikla, jei valstybės strateginiu tikslu laikome esamų šeimų puoselėjimą ir naujų kūrimąsi bei gimstamumo rodiklių augimą. Panaikinus biudžetinį Tarybos statusą ir atėmus iš jos menką biudžetą, kuris ir taip yra gerokai mažesnis nei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, šis kompetentingas ir nepriklausomas šeimos politikos stebėsenos ir analizės centras būtų sunaikintas, nors jis nuo 2020 m. sėkmingai veikia kaip Seimui atskaitinga institucija, atliekanti ekspertinį šeimos politikos vertinimą ir pateikianti pagrįstas išvadas. Be nepriklausomo, ypač kompetentingo Nacionalinės šeimos tarybos ekspertinio balso, šeimos politikos formavimas liktų fragmentiškas ir neprofesionalus. Toks pokytis neatitinka nei tarpinstitucinio bendradarbiavimo logikos, nei teisėkūros nuoseklumo, nes siūloma silpninti nacionalinį šeimos politikos koordinavimo centrą tuo pat metu plečiant savivaldybių struktūras (14 str.). Tokia priešprieša nėra logiška ar pagrįsta racionalumu, taip pat gali destabilizuoti visą šeimos politikos valdymą.

Naikinama pareiga/atsakomybė teikti kasmetinę ekspertinę šeimos politikos apžvalgą (10 str.). Nors projekte numatoma išplėsti Šeimos politikos komisijos sudėtį, kartu atsisakoma jos atskaitomybės ir pareigos rengti kasmetinę šeimos politikos apžvalgą. Tai reiškia, kad komisija dirbs labiau deklaratyviai: formaliai stiprinamas komisijos reprezentatyvumas, tačiau mažinamas jos funkcijų turinys. Komisija negali atlikti Nacionalinės šeimos tarybos funkcijų, nes tai visiškai skirtingo lygmens ir paskirties institucijos. Toks įstatymo projekto pakeitimas nepagerintų šeimos politikos koordinavimo, o tik labiau jį fragmentuotų, sunkiau būtų vertinti metinius bei ilgalaikius tikslus bei jų pasiektus rezultatus.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta aukščiau, p r a š o m e:

Lietuvos Respublikos Seimo narius įvertinti galimas siūlomų pakeitimų pasekmes visai nuosekliai šeimos politikos sistemai, jos tęstinumui, ekspertiškumui ir institucinėms garantijoms. Laisvos visuomenės institutas ragina nepritarti Lietuvos Respublikos Šeimos stiprinimo įstatymo XIII-700 pakeitimo įstatymo Nr. XVP-970 pateiktai redakcijai. Siekdami bendrojo gėrio, esame pasirengę dalyvauti diskusijose, teikti ekspertinę nuomonę tiek Seimo nariams, tiek komitetų posėdžiuose.