Apskritojo stalo diskusija su Gediminu JAKAVONIU.
Šiam pokalbiui paskatino sausį priimtas įstatymas, įteisinęs svetimų raidžių „Q”, „W” ir „X” rašybą asmens dokumentuose. Neabejingi Tautos likimui žmonės 82 parlamentarų balsavimą už šį įstatymą pavadino gimtosios kalbos išdavyste. Susidaro įspūdis, kad mes, po puertorikiečių ir latvių būdami labiausiai pasaulyje nykstanti Tauta, nebeįstengiame apginti vienos seniausių kalbų pasaulyje. O jeigu to nesugebame, tai ar apginsime Tautą, naikinamą globalizacijos procesų?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO judėjimo apskritojo stalo diskutuoja profesorius Gediminas MERKYS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algimantas NORVILAS, buvęs Seimo narys Povilas URBŠYS, dainų autorius ir atlikėjas, „Šeimų sąjūdžio” aktyvistas Romas DAMBRAUSKAS. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Šūkis „Lietuvių kalba – valstybinė!” buvo vienas iš atraminių mūsų Atgimimo laikotarpio ramsčių, padėjusių atkurti valstybės nepriklausomybę. Priėmę Konstituciją, kurioje sakoma, kad Lietuvos valstybę kuria tauta, aiškiai apibrėžėme tautos vaidmenį, tačiau dabar, po trisdešimties metų, esame ir vėl priversti kalbėti apie pavojus valstybinei lietuvių kalbai ir Tautos likimui. Kodėl tai vyksta?
R.DAMBRAUSKAS: Jau įvyko. Lietuvoje atlikta neregėta, didžiausio masto Tautos ir Konstitucijos niekinimo „chirurginė operacija”. Pacientui – Lietuvos valstybinei kalbai – per prievartą buvo prisiūti trys visiškai nereikalingi ir net žalingi organai. Šią sudėtingą operaciją atliko visas būrys „chirurgų”, turinčių kišenėse Seimo nario mandatus.
Dalis kitos srities „chirurgų” bandė priešintis ir protestuoti, bet durys į operacinę jiems buvo uždarytos ir tvirtai užremtos. Atlikus šią egzekuciją, paskutiniams potėpiams buvo pakviestas „vyriausiasis chirurgas”, kuris elegantiškais judesiais palaimino vargšą pacientą ilgam ir priešpriešos kupinam gyvenimui. Jau dabar aišku, kad iš jo juoksis ir šaipysis kiti, rodys pirštais ir klausinės, kam viso to reikėjo…
O jei kalbėtume rimtai, aš jau seniai nebesistebiu niekuo, kas vyksta aplinkui, tik noriu kuo greičiau atsibusti iš to klaikaus sapno. Norėčiau atsibusti ir pravirkti iš laimės, kad tai buvo tik sapnas ir kad jis baigėsi… Turbūt mes verti to, ką dabar turime, nes tai bausmė už mūsų ilgą miegą, už abejingumą sau ir savo Tėvynei. Pasirodo, reikėjo avansu nušvilpti ir tą „pagrindinį chirurgą”. Reikėjo ir jį, kaip ir kitas dvi paneles, paskandinti gėdos liūne. Vadinasi, jie verti būti viename būryje. Ką gi, prisiminsime jų nuopelnus.
P.URBŠYS: Stasys Šalkauskis, vienas iškiliausių Lietuvos tarpukario filosofų, prieš pirmąją sovietinę okupaciją teigė, ,,kad tautos kalba yra ryškiausias tautos dvasios kūrinys, kuris geriausiai charakterizuoja tautos individualybę”. Nors Lietuvos valstybinės kalbos menkintojui ,,tautos dvasios” sąvoka nieko nesako, bet vis vien būtų įdomu sužinoti, kaip šis ją suvokia. Juk mūsų Konstitucijoje aiškiai parašyta, kad tauta kuria valstybę ir jai priklauso aukščiausia valdžios galia Lietuvoje. Nors iš politinio elito leksikos ,,tautos” žodis dingo, tačiau kad suvoktume, kas vyksta su mumis, turėtume patys įsigilinti į „tautos” sąvoką.
Prieš šešerius metus keletas Vilniaus universiteto mokslininkų, gvildendami tautos ir nacijos sampratos problemą, pateikė tokį lietuviškąja klasikine ir dabartine sociologine literatūra paremtą apibrėžimą: tauta – tai savo tapatybę identifikuojantis istorinis subjektas, pasižymintis bendra tėvyne, istorine atmintimi, kultūra, kalba, kilme, sąmoningu apsisprendimu bei savitu vardynu ir savivardžiu.
Manau, šiuo apibrėžimu labai tiksliai apibūdinama tai, kas sudaro etninės ir pilietinės tautos DNR esmę. Ne veltui Lietuvos užkariautojai, norėdami mus pavergti, stengėsi pažeminti mūsų kalbą: surusindami, suvokietindami ar sulenkindami lietuviškas pavardes, perrašydami pagal savo skambėjimą ar visai panaikindami mūsų vietovardžius, išdarkydami savo kalbos ženklais mūsų lietuvišką abėcėlę.
Po krakoviako šokio ant Lietuvos valstybinio kalbos statuso Seime, įteisinant asmenvardžių rašymą asmens tapatybės dokumentuose naudojant nelietuviškos abėcėlės raides, susidaro įspūdis, kad svetimus tautos užkariautojus pakeitė savi. Ir, kaip pridera okupantui, tautinės tapatybės žalojimą pateikia kaip brukamos ,,gerovės” sąlygą mums.
Taip, daugumai Lietuvos žmonių abejingai stebint, konstruojama nauja jų tapatybė. Tokiu būdu tautos dvasingumas užteršiamas vertybiniu surogatu, kuris neigia tautos esmę. Tad nenustebsiu, jei ateis laikas, kai iš mūsų Konstitucijos bus išbrauktas žodis „tauta” kaip atgyvenęs praeities reliktas.
A.NORVILAS: Taigi, viskas pagaliau stoja į vietas. Pasirodo, nereikia jokios tautinės valstybės, o „tauta” – iš viso nepriimtina sąvoka. Galima būtų sudaryti konservatorių nepageidautinų sąvokų žodynėlį, kuriame rastųsi vietos ir valstybei, ir tautai, ir Lietuvai. Jiems nepageidautinas žodis būtų „kultūra”, o „tautinė kultūra” iš viso turėtų būti tarp uždraustųjų.
Lietuvių kalbą reikėtų vadinti šnekta ir viskas būtų išspręsta, baigtųsi „pažanguolių” iš buvusio Vilniaus V.Kapsuko universiteto užsipuldinėjimai dėl naujų, pažangių kalbos formų ieškojimų, o visi ,,žmogai” suprastų, kad šnekta toli gražu neprilygsta „spykinimui”.
Valdžioje yra profesionalių patriotų, profesionalių krikščionių, profesionalių „laisvūnų”, bet jų „produkcija” – antipatriotinė, antikrikščioniška. Pagaliau aišku, kas sugriovė Sovietų Sąjungą, ką turi gerbti ir mylėti tikrasis patriotas. Ir, galų gale, visiems aišku, kad tikroji pažanga ir laisvė ateina su žiupsneliu kanapių, o vyriškai šeimai nėra alternatyvų… Taigi, jokių tautinių valstybių! Valdantieji labai tiksliai apibrėžė savo vertybes – vienas didvyris, viena vertybinė politika ir tiesus kelias Švabo nurodyta kryptimi.
G.MERKYS: Klausimas, kas ir kodėl naikina tautinę valstybę ir Tautą, kyla, nes valdžia priėmė valstybinę kalbą darkantį pavardžių rašybos įstatymą. Valstybinę kalbą saugo LR Konstitucija. Ta pati Konstitucija teigia: valstybės įstaigos tarnauja žmonėms. O kam šiuo atveju patarnavo valdžia? Buvo surinkta, regis, 70 tūkst. piliečių parašų su siūlymu turėti pase pavardės transkripciją pagal valstybinės kalbos dėsnius, o greta įdėti papildomą paso lapą.
Suvereni valstybė tikrai pajėgi pasirinkti paso dizainą. Tarkime, jeigu po 15-20 metų galimai įsigalės radikalusis genderizmas, tada valdžia galės ant paso viršelio uždėti ir riestą užpakaliuką. O kol kas privalu gyventi pagal dabartinę Konstituciją. Deja, jau atsiranda Tautą, jos tradicijas ir kalbą naikinančių „inovacijų”. O juk papildomame paso lape galėjo atsirasti originalus pavardės įrašas, tegul ir hieroglifais, arabiškais ar judėjiškais rašmenimis, iš dešinės kairėn, iš viršaus į apačią…
G.JAKAVONIS: Taip, beje, padarė latviai, bet mūsų „žmogaus teisių” gynėjams kažkodėl tai neįtiko…
G.MERKYS: Nereikia apsimesti, kad problemos nebuvo visai. Tarkime, išteka globaliame pasaulyje lietuvaitė už japono ar pietų korėjiečio. Nuvažiuoja į vyro gimtinę su senovišku lietuvišku pasu. Teiraujasi ligoninėje apie sutuoktinio sveikatą, nori su jo įgaliojimu tvarkyti reikalus, bet su ja niekas nesišneka, nes jos tapatybė neaiški. Pradės ponia triukšmauti, jai iškvies policiją.
Taip, buvo problema, bet buvo ir etnocentrizmu apsinuodijusių puspročių, kurie apsimetė, kad viskas gerai. Visgi buvo ir išmintingas būdas problemą spręsti – papildomas paso lapas. Avis sveika, vilkas sotus. Iš principo ši galimybė ir dabar dar tebėra. Deja, vietoje išminties ir atstovaujamosios demokratijos – tarsi žuvimi per veidą. Ir žmonėms, ir Konstitucijai.
Kultiniame filme „Herkus Mantas” yra žymi frazė: „Jie peržengė mūsų lavonus.” Subtilūs žinovai buvo scenaristai, puikiai jautė viduramžių mūšio dvasią. Karduojasi kokias 6-7 valandas keli tūkstančiai vyrų, gausybė išsiskerdžia, likę raitosi, dejuoja priešmirtinėje agonijoje.
Kartais sunku suprasti, kas po tokių skerdynių laimėtojas. Ogi laimėtojas būtent toji pusė, kuri dar pajėgi apžiūrėti nurimusio mūšio lauką, susirinkti brangesnius trofėjus, atpažinti žuvusius kilminguosius. Valdžiažmogiai, balsavę už valstybinės kalbos išniekinimą, kaip tik ir yra tie, kurie dabar laipioja per mūsų Konstitucijos ir Lietuvos piliečių, norinčių gyventi pagal mūsų Konstituciją, „lavonus”.
Beje, „peržengtų lavonų” metafora valstybinės kalbos išsaugojimo kontekste mane pirmą kartą aplankė gerokai anksčiau. Buvo laikmetis, kai dvasiškai aptingusi, nuo vartojimo gausybės „apžlibusi” Tauta leido valdžiažmogiams sudarkyti lietuviškas moteriškas pavardes: Vilkė, Skvernelė, Lebedė, Sekmokė, Raišė, Merkė, Buzė…
Šito, Vakarų emisarų spaudžiamos ir apmokėtos, pareikalavo mūsų vietinės feministės. Būdamas akademinis žmogus, dalį tų feminisčių pažinojau asmeniškai. Klausiau, ar išprotėjote? O viena jų ir atšovė: mielasis, diskriminacija čia nesvietiška, visa Lietuvos moterija beviltiškai kenčia ir kamuojasi, seniai laikas nutraukti šimtmečių jungą. Suprask, tradicinė lietuvių moterų pavardžių rašyba yra tolygu klitorio išpjovimui Šiaurės Afrikoje…
Mes kviečiame LGBT žmones atsiverti dėl savo vidinio skausmo ir subjektyviai suvoktos diskriminacijos, nekentėti užsidarius savyje. Ir aš iki užkimimo kviečiu: nekentėkime, atsiverkime! Valio, bet kova su diskriminacija ir „atsivėrimai” neturėtų būti vienos krypties eismo gatvė. Skirkite ir man, našlaičiui, nors kruopelytę antidiskriminacinio humanizmo. Kaip ir kur man iškalbėti neišgalvotą, bet labai tikrą skausmą ir diskriminacijos pojūtį dėl darkomos kalbos ir niekinamos Konstitucijos?
G.JAKAVONIS: Prieš 13 metų atšventėme Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Ta proga aukštinome ne savo tikėjimą ir kraštą gynusį Zebedeną, o į mūsų kraštą atvykusį ir kitataučių tiesas skleidusį šv. Brunoną. Paradoksas, bet savo Tautos didvyrį Margirį, pasirinkusį ne vergovę, o mirtį, patys paskelbėme psichikos ligoniu, kuris neva nesuprato kryžiuočių nešamos civilizacijos gerovės. Sąjūdžio pradininkams Kaune atstatinėjant tarpukario Lietuvos nepriklausomybės šventoves, Vilniuje, garbingiausioje sostinės aikštėje, kur turėjo stovėti Vytis, liberalai įrengė pliažą. Kodėl Lietuvoje drįstame tyčiotis iš savo istorijos, kalbos, papročių ir tradicijų?
P.URBŠYS: Istorinė atmintis, kaip ir kalba, yra viena iš svarbiausių tautinio DNR dalių. Per ją tauta suvokia savo laisvės vertę. Ypatingai jei tautos istorija paženklinta sodriai pralietu krauju. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – žydų tautos tragedija. Nerasite žydo, kuris menkintų savo tautą. Jie pasiekė, kad visas pasaulis gerbtų jų skaudžią patirtį ir žydų tautos naikinimas taptų svarbia žmonijos civilizacijos istorinės atminties dalimi.
Jie ne tik sugalvojo išskirtinę holokausto sąvoką šiai tragedijai apibrėžti, tačiau kartu labai jautriai reaguoja ir į žodžio „genocidas” vartojimą kitų tautų atžvilgiu. Būtent dėl šios priežasties 2018 m. dauguma Seime nusprendė sovietinio režimo nusikaltimus Lietuvoje pristatančio Genocido aukų muziejaus pavadinimą pakeisti į Okupacijų ir laisvės kovų.
Viešai buvo paskelbta, kad taip buvo sureaguota į muziejaus pavadinimo kritikų nuomonę, kurie žodžio „genocidas” vartojimą vertino kaip įrodymą, esą sovietinius nusikaltimus kaip genocidą akcentuojanti Lietuva menkina nacistinės Vokietijos įvykdytą žydų genocidą, prie kurio prisidėjo ir lietuvių kolaborantai. Ir tai buvo padaryta Lietuvos Tautos atstovų rankomis, kurie tarsi pamatavo pralieto kraujo kiekį ir nusprendė, kieno pagal tautinę priklausomybę pralieta kraujo daugiau, kieno – mažiau.
Tik lieka atviras klausimas, kuo remdamasis 2019 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre paskelbė, kad sovietų represijas prieš partizanus Lietuvos teismai pagrįstai pripažino genocidu. Vadinasi, asmuo, kurį nukankino ir nužudė, yra genocido auka, bet vieta, kurioje tai įvyko, negali būti pažymėta „genocido” sąvoka. Štai iki kokio makabriško absurdo galime nusiristi, kai savo istorinę atmintį paverčiame besisukiojančia vėjarode. Tad nesistebėkime Kremliaus propagandistų mums klijuojama žydšaudžių tautos etikete ir Šimašiaus išpiltu smėlio pliažu priešais mūsų Tautos kančios vietą.
A.NORVILAS: Labai geras buvo Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas – ir pinigėlių „įsisavinta”, ir įvairių vamzdžių Vilniuje liko. O ką kalbėti apie ariamus „kultūros dirvonus”! Sostinės Žaliojo tilto skulptūros „patvarkytos”, Cvirkos paminklas – taip pat. Ir jokių Vyčių! Aišku, kad dar liko vienas kitas darbelis – galima Salomėją ar Justiną „sudirbti”, kad netikę buvo, negerai galvojo ir rašė…
Valdant didžiajai Daliai Grybauskaitei nuoširdžiai džiaugiausi, kad Atgimimo metu spėjome atstatyti Karo muziejaus sodelį su Laisvės paminklu, paminklus žuvusiems už Lietuvos laisvę, Vytautui Didžiajam, S.Dariui ir S.Girėnui. Džiaugiausi, kad Atgimimo metu pradėti atstatinėti Žemutinės pilies valdovų rūmai buvo baigti prezidento Algirdo Brazausko geležinės valios dėka.
Esu tikras, kad valdant švabristams nei paminklų, nei rūmų nebūtume turėję. Dabar reikia džiaugtis, kad Laisvės paminklas ir paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę yra šalia muziejaus. Kai ateis kitas paminklų griovimo vajus, šiems paminklams bus galima suteikti eksponato numerį ir statusą. Gal tai juos apsaugos.
R.DAMBRAUSKAS: Sunku kalbėti apie mus, tuos, kurie neranda bendro sutarimo net aikštės paminklo koncepcijai. Kodėl mes tokie kvaili ir susireikšminę? O gal jau labai prašmatnūs ir šiuolaikiški? Gal mes bijome pabūti žemiški, tautiški ir paprasti savo Lietuvos kūrėjai? Aš labai noriu, kad aikštėse kiltų paprasti, mieli paminklai, pro kuriuos nebūtų gėda praeiti, prisėsti šalia, nusifotografuoti ir pasakyti, kad tai gražu. Ir taip norisi, kad tos aikštės ir tie paminklai džiugintų ne tik mano, bet ir ateinančias kartas, nepaisant to, kokios revoliucijos ir kokie kataklizmai siautės pasaulyje ar mano šalyje.
Noriu paklausti – ponai, kurie statote mums rūdyse skęstančius vamzdžius ir niekingas konstrukcijas, kas jums atsitiko? Mums nereikia jus pačius įamžinančių klaikių dirbinių, pasistatykite juos prie savo namų ir nepamirškite aptverti juos aukšta tvora. Kai išvydau šiuolaikinio Vilniaus „pasididžiavimą” – pliažą Lukiškių aikštėje – man kilo noras klausti praeivių, ar tai ir yra jų, vilniečių, širdies vieta? Šventa vieta, kurią jau kartą tautų vado paminklu išniekino svetimi okupantai, dabar niekinama savų, ne ką mažesnių okupantų. Ir visi patenkinti! Kai kas deginasi saulėje, kai kas net atsiveda augintinius, kad toje vietoje jie deramai „pagerbtų” protėvių atminimą…
G.JAKAVONIS: G.Sorošas, K.Švabas jų pasekėjai iš įvairių davosų forumų, net nebandydami slėpti, skelbia kuriantys naująją, globaliomis vertybėmis grįstą pasaulio tvarką. Šių žmonių projektuojamame pasaulyje nelieka tautų, lyčių, kuriama pasaulinė vartotojų, nešančių stambiam kapitalui pelną, visuomenė. Ar tikite, kad mūsų išrinktieji, kurie dabar sėdi Seime, gali pasipriešinti šiems Lietuvos valstybę ir Tautą naikinantiems planams? Ar tam įmanoma pasipriešinti apskritai?
R.DAMBRAUSKAS: Stebiu, kaip galingos mašinos, papuoštos Kanados vėliavomis, lyg milžiniški stumbrai lėtai juda vieno bendro tikslo – laisvės, tvarkos ir tiesos – link. Jų jau tūkstančiai ir turbūt nėra tos jėgos, kuri pastotų joms kelią, sustabdytų ar bandytų sudrausminti, mojuojant baudos kvitais. Pakelėse žmonės – daugybė vienu ritmu plakančių širdžių. Veiduose viltis ir šypsenos – tikros, kaip ir tie palaikantys plakatai, kaip fejerverkai tiems, kurie prie vairo.
Tikiu, kad tikslas bus pasiektas, ir tai geras pavyzdys mums visiems, kaip reikia kovoti už save, už kitus, už savo laisves ir teises. Virusas, sukurtas naikinti žmogų, ir priemonė, kaip jį pažeminti, – ilgai neišgyvena. Žmogus be galo stiprus kūrinys. Jo organizmas palaipsniui sunaikina viską, kas nori jį nužudyti. O tiesos ir tikėjimo jis nepames niekada. Istorija sukasi ratu, išmesdama iš jo visą nereikalingą ir kenksmingą šlamštą. Taip apsivalo pasaulis, kaskart patirdamas skausmą ir netektis, bet visada judėdamas šviesos link. Ponai, Niurnbergas 2 – jau ne už kalnų. Kur jūsų Nojaus laivas?
G.MERKYS: LR Konstitucijos 3 str. teigia: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.” Konstitucija yra tiesiogiai veikiantis teisės aktas, kiekvienas gali ginti savo teises, remdamasis Konstitucija. Negalioja joks teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai. Minėto straipsnio formuluotėje pavartotas dabartinis laikas „kėsinasi”. Be juk jau pasikėsino, tai jau seniai įvyko ir tebevyksta konvejeriu. Tragedija, paradoksas ir farsas.
Pasak minėto straipsnio, prievarta ir veikimas prieš Konstituciją nebūtinai turi būti realizuoti Kalašnikovo automatu ar raketa „Iskander”. Tas destruktyvus veiksmas turi daug šlykščių veidų. Jei tada ar dabar kas nors būtų ryžęsis ginklu ginti konstitucinę santvarką nuo „išmontavimo”, formaliai tokie veiksmai būtų visiškai teisėti, moralūs ir patriotiški. Bet realybėje viskas būtų dramatiškiau. Atlėktų specialūs antiteroristiniai padaliniai, parengti už mūsų pinigus, aktyvesnius rezistentus nukautų vietoje, o tie, kurie liktų gyvi, gautų po 20 metų kalėjimo.
Jei pilnavertė, neišsigimusi Lietuvos tautinė valstybė po 20-30 metų dar atgims, nukautųjų vardais pavadinsime mokyklas ir gatves, karinius dalinius. Atleiskite man, bet tokiu „Renesansu” aš netikiu. Jie peržengė mūsų „lavonus”.
P.URBŠYS: Vėl norėčiau priminti S.Šalkauskio žodžius: „Jei žmogus nesijaučia moraliai surištas su savo tautine lytimi, jei jo patriotizmas nėra normuojamas dorinių principų ir jei jis nejaučia dorinės pareigos tarnauti savo tautos uždaviniams, negali būti kalbos apie tautinį jo susipratimą bei išsiauklėjimą.”
Lietuvos žmonės nori teisingumo ir pagarbos, bet pasirenka tuos, kurie savo politinės tapatybės nesieja su savo tautine lytimi. Patriotizmą, kaip šovinistinę atgyveną, atskiria nuo dorinio principo, o dorinę pareigą tarnauti tautai įsivaizduoja labai miglotai, nes tautą jie daugiau suvokia kaip etnografinį objektą, bet ne kaip politinį subjektą. Nors valdžia gali tarnauti tik suverenui – tautai arba nacijai, bet jei žmonės pasirenka tuos, kurie juos atpažįsta tik kaip socialines būtybes, tai nėra ko stebėtis, kodėl bet kuri ,,sava” valdžia juos vedžioja už nosies.
Tas, kuris nori, kad toks požiūris į jį pasikeistų, turi pakeisti požiūrį į save ir atsakyti į esminį klausimą – ar jis yra bandos, ar tautos dalis? Atsakyme glūdi apsisprendimas prisiimti atsakomybę už Lietuvos ateitį. Be šio apsisprendimo nebūtų nei Vasario 16-osios, nei Kovo 11-osios, nes valstybę kuria ne pilka valdžios minkoma masė, o savo orumą gerbianti tauta.
