George’as Friedmanas. Muitų geopolitika

Tekstas iš Audriaus Bačiulio veidaknygės

Prieš pradedant nagrinėti D. Trumpo administracijos praėjusią savaitę paskelbtus tarifus, verta prisiminti du analizės principus.

Pirmasis – įžengėme į neįtvirtintą pasaulio tvarką, kai viena geopolitinė epocha pereina į kitą. Visi dalykai, kurie praeityje buvo tikri, tapo neaiškūs – audra prieš ramybę, kurią taikau JAV politikai.

Antrasis – geopolitinių būtinybių ir geopolitinės inžinerijos skirtumas. Geopolitinės būtinybės verčia valstybes veikti tam tikrais (ir nuspėjamais) būdais. Geopolitinė inžinerija yra tai, kaip tautos valdo savo geopolitines būtinybes – procesas, reikalaujantis subalansuoti tautos vidaus politiką tarp tų, kurie pritaria naujai tikrovei, ir tų, kurie jai priešinasi. Rezultatas yra nuspėjamas, net jei procesas, kurio metu jis atsiranda, yra mažiau nuspėjamas, neskaitant geopolitinės tikrovės diktuojamo rezultato.

Dabartinė geopolitinė tikrovė yra tokia: XX amžiuje egzistavusi pasaulio tvarka subyrėjo ir dabar kuriama nauja pasaulinė tvarka.

Turint tai omenyje, dabartinė geopolitinė tikrovė yra tokia: XX amžiuje egzistavusi pasaulio tvarka subyrėjo ir dabar kuriama nauja pasaulinė tvarka. Esame laikotarpyje, kai praėjusio šimtmečio normos nebetinka. Tai yra retas ir nerimą keliantis metas, tačiau per visą žmonijos istoriją tai normalus nenormalumas.

Pastarųjų maždaug 100 metų tvarka prasidėjo nuo Vakarų Europos imperijų, kurios, pasinaudodamos savo priėjimu prie Atlanto vandenyno, dominavo didžiojoje likusio pasaulio dalyje, ypač neeuropietiškose Rytų pusrutulio dalyse. Rytų Europa iš esmės buvo išstumta iš imperinės galios. Didžiąją dalį imperinių turtų susikrovė Jungtinė Karalystė, po jos sekė Prancūzija, Ispanija ir Nyderlandai. Kadangi žemynas buvo susiskaldęs į nepriklausomas valstybes, karas tapo neišvengiamas.

Šį šimtmetį Europoje sudarė trys ryškūs etapai. Pirmasis buvo Vokietijos bandymas pertvarkyti savo imperiją, taigi ir Europą, dėl kurio kilo Pirmasis pasaulinis karas. Antrasis etapas buvo Antrasis pasaulinis karas, po kurio Europa tapo silpna ir susiskaldžiusi, tačiau sustiprėjo Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų galia. Jų poreikis užsitikrinti prieigą prie Atlanto vandenyno ir kontroliuoti atlantinę Europą lėmė trečiąjį etapą – Šaltąjį karą. JAV ir Sovietų Sąjunga pasidalijo Europą: pirmoji užėmė vakarus, o antroji – rytus. Prasidėjęs konfliktas reiškė konfrontaciją Europoje palei rytų ir vakarų perskyrą ir, svarbiausia, pasaulinį netiesioginį karą dėl Europos imperijų likučių. Afrikoje ir Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Amerikoje vyko tiesioginiai karai, netiesioginiai mūšiai, slaptos ir atviros operacijos, kurias visada ribojo geopolitinė realybė – abipusiai garantuotas susinaikinimas per branduolinį karą.

Svarbiausia JAV šaltojo karo strategijos dalis buvo ekonominės sistemos, kuri buvo naudinga Vašingtonui Maskvos sąskaita, sukūrimas. Ekonominė nauda, gaunama sudarius sąjungą su JAV, buvo didesnė už naudą, gaunamą sudarius sąjungą su Sovietų Sąjunga. Maskva galėjo siūlyti paramą šalį valdantiems režimams, bet ne pačiai šaliai. JAV galėjo daryti ir viena, ir kita. Vašingtonas naudojo savo didžiulius turtus Vakarų Europai ir vadinamajam Trečiajam pasauliui valdyti. Jis sukūrė strategiją, kuria siekė liberalizuoti ir palengvinti prekybą visuose JAV vadovaujamuose kapitalistiniuose Vakaruose. Ši strategija apėmė muitus, kurie leido atsigaunančioms Europos ir kylančioms Trečiojo pasaulio šalims patekti į JAV rinką. Taigi laisvoji prekyba – kaip principas, jei ne realybė – buvo pagrindinis Šaltojo karo ginklas, padėjęs atkurti Vakarų Europą ir pakirsti Sovietų Sąjungą. Tai nebuvo pigu, bet JAV galėjo apmokėti sąskaitą. Jos turtai leido jos ekonomikai efektyviai veikti nepaisant nesubalansuotų muitų ir užsienio pagalbos. Tai buvo sėkminga ir politiniu požiūriu; JAV vidaus kainos išliko žemos dėl mažų importuojamų prekių, kurias gamino pigi darbo jėga, sąnaudų. Tai buvo abipusiai naudinga JAV ir jos valstybėms-klientėms.

Kai kuriomis prasmėmis Šaltasis karas pergyveno komunizmo žlugimą. Rusija išliko karinė galia, o JAV tęsė savo karinio ir ekonominio karo strategiją. Bet tikrasis vinis į Šaltojo karo karstą buvo karas Ukrainoje. Ribota Rusijos karinė ir ekonominė galia privertė Vašingtoną iš naujo apsvarstyti poreikį stabdyti Rusiją ginant Europą ir, tiesą sakant, pačią Šaltojo karo ekonominės dedamosios vertę. Pramonės gamybos perkėlimas į žlugusio Europos aljanso teritorijas sukūrė JAV priklausomybės nuo užsienio gamybos sistemą.

Paprastai tariant, tai reiškia, kad eksporto iš šių šalių, ypač iš Kinijos, sustabdymas ar sutrikdymas gali pakenkti JAV ekonomikai. Šalys, nuo kurių JAV buvo priklausomos, buvo veikiamos vidaus jėgų, pavyzdžiui, streikų, sukilimų, perversmų ir pan. Finansinės išlaidos ir nauda, kurią JAV gauna iš šių santykių, pasikeitė, o priklausomybės pavojus didėja, nes didėja įmonių perkėlimas į kitas šalis.

Pavyzdžiui, Kinija gali nuspręsti atsisakyti eksporto į JAV ekonominės naudos, kad gautų politinę ar karinę naudą silpnindama Amerikos pramonę. Streikai ar neramumai Europoje gali padaryti tą patį, net ir neketinant pakenkti Jungtinėms Valstybėms.

Laisvoji prekyba – arba prekyba, kai muitai stiprina kitų šalių finansus ir silpnina pirkėjo ekonomiką – gali tapti tokia ekstremali, kad rizika bus didesnė už naudą. Finansinis aspektas šaliai gali būti teigiamas arba neigiamas, tačiau pagamintų prekių prieinamumas priklauso ne tik nuo naudos eksportuojančioms šalims, bet ir nuo tų šalių geopolitinių ambicijų (ir stabilumo). Kinija yra istoriškai nestabili šalis. Kitos šalys yra daugiau ar mažiau nestabilios. Šalies, kuri dėl ambicijų, karo ar nestabilumo negali toliau tiekti svarbiausių produktų į JAV, keliamas pavojus padidėja tiek, kiek jos pačios ekonomika priklauso nuo importo.

Tarptautinėje prekyboje nėra garantuotas prieinamumas ir mažos kainos. JAV sukūrė sistemą, kuri teoriškai buvo naudinga, bet tikrovėje pažeidžiama eksportuojančių šalių vidaus įvykių. Taigi, didėjant finansiniam disbalansui, ši sistema tapo pasenusi. Todėl nenuostabu, kad, mažėjant Rusijos grėsmei, JAV keičia savo strategijas, taip pat ir prekybos srityje.

Pereiname nuo geopolitinės tikrovės nulemtų poreikių prie naujos tikrovės kūrimo. Finansiniai klausimai yra ekonominio proceso dalis, kaip ir kariniai klausimai yra geografinio proceso dalis, ir abu jie yra geopolitikos dalis. Pastaruoju metu sparčiai didėjantys muitai yra finansų sistemos pertvarkymo dalis. Jei plati geopolitinė analizė pasižymi gąsdinančia elegancija, tai inžinerija pasižymi detalesne tikrove. Prisiminkime upę ir tilto per ją statybą. Upės tėkmė yra nuspėjama. Statybos darbai yra sudėtingesni ir gali būti klaidingi. Žvelgiant į pastarojo meto prezidento Donaldo Trumpo veiksmus, upę reikia kirsti, tačiau tilto statyba yra sudėtinga ir neapibrėžta – ir jautri klaidoms. Taigi, turi būti sukurtas sistemos pertvarkymo planas, nors D. Trumpo pradinių veiksmų rezultatas neaiškus, net jei jų ketinimai atrodo aiškūs.

Jo siekis – sukrėsti sistemą ir, manau, atverti duris tikslesniam projektavimui, nors tai turi būti istoriškai įrodyta, o tada arba kodifikuota, kaip kad buvo ankstesnė sistema, arba greitai atmesta kaip ekonominė nesėkmė. Yra daug ekonominių interesų JAV ekonomikos sektoriuose, kuriuose greitas naudos gavimas nusveria ilgalaikę riziką, taip pat sektoriuose, kuriems finansinė tikrovė jau padarė didelį poveikį. D. Trumpas akivaizdžiai stengiasi kuo daugiau nuveikti per pirmąsias 100 dienų – kol nesibaigė medaus mėnesio laikotarpis. Likus maždaug 20 dienų ir demokratams atsigaunant po pralaimėjimo šoko, o respublikonams būnant neužtikrintiems, bet vis dar lojaliems, D. Trumpas gali padaryti išvadą, kad ilgalaikis planavimas ir koalicijų kūrimas yra neįmanomas. Tačiau, kaip ir kiti prezidentai iki jo, jis veikia greitai ir drastiškai, tikėdamasis, kad prireikus vėliau galės peržiūrėti. Tai tik būdo pasirinkimo reikalas, veikiant nelauktai greitai ir iš pažiūros nenuosekliai, kaip persitvarkyti, kai stiprus nacionalinis ir tarptautinis pasipriešinimas verčia atsitraukti, bet jau nusistačius strateginį derybų principą, kuris padės pasiekti planuotą rezultatą.

Būtina peržengti prekybos sistemos, kurią Rusijos silpnumas padarė pasenusią, ribas. Toks elgesys nėra beprecedentis ir nebuvo prasimanytas iš lubų. Tačiau būdo pasirinkimo srityje tvyro netikrumas. Neįsitvirtinęs pasaulis bando rasti naują inkarą.

Šaltinis geopoliticalfutures.com