Vytautas Sinica
Seime iškilmingai paminėtas vieno iškiliausių laisvės kovotojų, 22 metus tremtyse ir lageriuose praleidusio partizano monsinjoro Alfonso Svarinsko šimtmetis. Manau, kad labai svarbu, jog ta pagarba jam buvo parodyta. Žmonės Konstitucijos salėje nelabai tilpo, tvyrojo, sakyčiau, pakili laisvės ir artimo meilės dvasia. Teko garbė šį renginį vesti ir jame kalbėti.
Alfonsas Svarinskas yra žmogus, spėjęs padaryti viską per jam duotą gyvenimą. Jaunystėje buvęs partizanu (dažnas mitas, kad tik ryšininku), vėliau politinis kalinys, tremtyje įšventintas kunigu, Katalikų kronikos leidėjas, rezistentas, iš Sibiro išlaisvintas Ronaldo Reagano reikalavimu, savotiškas Lietuvos ambasadorius Vakarams Gorbačiovo valdymo laikotarpiu, visur keliavęs ir pasakojęs apie sovietinę okupaciją ir komunizmo siaubą. Atkūrus nepriklausomybę Svarinsko kova nesibaigė, Šilalėje jis išrinktas atstovu į Aukščiausiąją Tarybą, vėliau buvo kariuomenės ir partizanų kapelionas, rūpinosi laisvės kovų atmintimi, įkūrė partizanų ir apskritai laisvės kovų atminties parką Ukmergės rajone. Iki pat mirties aktyviai reiškėsi viešajame gyvenime, o jo pasisakymai, tarkime, dėl LGBT paradų ir panašių dalykų toleranciją demonstruoti norinčiai visuomenės daliai kartais kėlė pasipiktinimą. „Dievui ir Tėvynei“ – buvo aiškus jo gyvenimo kelrodis.
Tai yra viena didžiausių asmenybių modernioje Lietuvos istorijoje. Į tokius žmones būtina lygiuotis, o tam būtina juos žinoti. Kad juos žinotume, apie juos turi būti mokoma ir rodoma – mokyklose, žiniasklaidoje, kur tik prieinama. Teisingai Seimo plenariniame posėdyje buvo pasakyta, kad apie Svarinską turėtų būti privalomai mokoma tikrai laisvos Lietuvos istorijos pamokose.
Ačiū visiems dalyvavusiems ir prisidėjusiems prie organizavimo. Atmintis gyva.
