Gediminas Navaitis. Moterys politikoje

Moteriškumas ir vyriškumas politikoje įdomus nuo seno. Dar 1934 metais psichoanalitikas W.Reich įsteigė leidinį, kurio vien pavadinimas galėjo ir gali pritraukti skaitytojus – „Politinės psichologijos ir seksualinės ekonomikos žurnalą“ („Zeitschrift für Politische Psychologie und Sexualökonomie“).

Susidomėjimas šia tema suprantamas, nes daugelis vyrų ir moterų visuomeninės, o drauge ir politinės, veiklos skirtumų nors iš dalies susiję lyčių vaidmenimis šeimoje ir visuomenėje. O nesiliaujantys ginčai dėl šeimos pobūdžio ir paskirties juos dar labiau pakursto.

Lyčių problemų tyrinėtojas C T. Kilmartin tiriamiesiems pasiūlė įsivaizduoti du žmones. Pirmasis – linkęs rizikuoti, valdingas, nepriklausomas. Antrasis – švelnus, svajotojas, jausmingas, nuolaidus. Virš 90 proc. apklaustųjų įvairiausiose pasaulio šalyse mano, jog pirmasis yra vyras, o antrasis – moteris. Artėjant rinkimams į Seimą galima tą patį klausimą užduoti kitaip: „Už kurį iš šių dviejų žmonių balsuotume?“

Panašu, kad atsakymą jau žinome. VRK į paskelbė registruotų kandidatais į Seimo narius asmenų sąrašus. Kaip ir ankstesniuose Seimo rinkimuose, taip ir šiemet, dauguma kandidatų yra vyrai – jie sudaro 66,7 proc. kandidatų. Moterų rinkimuose dalyvauja kiek daugiau nei trečdalis – 33,3 procento. Statistinis kandidatas į Seimą yra aukštąjį išsilavinimą turintis penkiasdešimtmetis vyras, vardu Vytautas.

Politikoje, kaip ir kitose visuomeninio gyvenimo srityse, yra daug laukiančių palankios progos, kai galės parodyti visus savo sugebėjimus. Yra ir supratusių, jog nepalankios sąlygos, kuriose atsidūrė kiti, tai puiki proga tapti lydere pasireikšti politikoje. Kodėl jos? Ko iš jų laukiama?

Sėkmingai darančios ir darantys politinę karjerą sugeba kurti kompetencijos ir nesavanaudiškumo vaizdinį, ir taip įtaigiai skelbti ateities pažadus, kad pasekėjai sutiktų dėl jų vizijų nors ko atsisakyti šiandieną ar bent jau paremti duodančius pažadą. Jie/jos taip pat priverčia patikėti, jog rūpinasi žmonėmis labiau nei savimi. Moteriai tradiciškai priskiriamas besirūpinančios kitais vaidmuo. Taigi, jai belieka prijungti prie šio vaizdinio kompetenciją vaizdinį. Vyrui tenka kone priešinga užduotis – prie kompetencijos jungti nesavanaudiškumą patvirtinantį įvaizdį.

“Prekiauti” politiniais pažadais nėra lengva. Juolab ir konkurentų netrūksta. Todėl didžiausios sėkmės susilaukia gebančios ir gebantys atliepti nepilnai suvoktiems rinkėjų troškimams, išgąsdinti ir nuraminti bei tiksliai atlikti išreiškiantį žmonių viltis vaidmenį. Todėl ir populiariausi politiniai moterų vaidmenys skiriasi nuo vyrų vaidmenų.

Politikos tyrinėtoja B. Steinberg teigia, kad “moteriškų” politinių vaidmenų nėra daug ir politikoje moterys pasirenka (o gal mes joms paskiriame?) gerosios arba griežtosios motinos (kompetentingos specialistės) arba gundytojos vaidmenį.

Gerosios “motinos” vaidmuo. Kai kurios rytų šalių politikės, pavyzdžiui, Indira Gandhi buvo vadinamos tautos motinomis. Svarbiausia jų ypatybė – teisė vertinti, pasakyti, kas dora, o kas nedora, kas gerai, o kas blogai.

Atliekančios šį vaidmenį, turi demonstruoti gyvenimišką patyrimą ir pagarbą dvasinėms vertybėms. Jos turi tvirtinti, kad į geresnę ateitį ateisime išsaugoję tradicijas. Jos turi pabrėžti, jog valstybė – tai didelė šeima, už kurios gerovę visų pirma rūpinasi moteris – motina. Jos nuolat liūdi dėl tautos vargų ir užjaučia kenčiančius. Yra kuklios ir atsidavusios valstybei – šeimai.

Neabejotinas tokio įvaizdžio privalumas – šioms politikėms priskiriamas nesavanaudiškumas. Argi kas abejoja, jog motina labiau rūpinasi šeima nei savimi? Netgi įsiveliantys į korupciją bendrapartiečiai ar politikės giminaičiai menkai kenkia šiam įvaizdžiui, nes besiaukojanti dėl visų motina, tiesiog pritrūko laiko prižiūrėti lengvabūdį partijos kolegą ar pernelyg pasitikėjo linkusiu į finansines aferas dėde. Todėl ir patyrusi akivaizdžią nesėkmę šio tipo politikė gali guosti savo pasekėjus, žadėdama būsimą dvasingumo pergalę.

Griežtosios “motinos” vaidmuo. Visi yra buvę vaikais, todėl visi yra patyrę, kad motina sugeba lengvai išspręsti sunkiausią vaikišką problemą: pamaitinti, sutaikyti su draugu, sutvarkyti perplėštą rūbelį. Vaikystėje visi prasikalsdavo, todėl ir suaugę gerai prisimena, kad nuo motinos sunku nuslėpti nusižengimus. Be to ne vienas yra motinos daugmaž teisingai baustas.

Žinančios kaip įveikti didžiausius sunkumus, sugebančios tvarkyti vyro ir vaikų gyvenimą motinos, nuo kurios nieko nepavyks nuslėpti, vaizdinys kai kurias politikes atveda į valdžios viršūnes. Joms lengva nurodinėti vyrams. Tokia politikė gali stebėtis, kodėl stiprus vyras neįvykdo užduoties. Drauge ji tarsi griežta motina geriau žino, kaip ir ką daryti. Pajutusi subtilią apdovanojimų ir apribojimų darną, tokia politikė sparčiai daro karjerą, ir vis daugiau žmonių patiki, jog tik ji sugebės jais pasirūpinti. Be to, negavę to, ko laukė iš valdžios, jie nenusivilia šio tipo politikę, nes pripažįsta griežtosios motinos teisę bausti. Rimtesnis pavojus jai, kaip ir gerosios “motinos” vaidmenį atliekančiai politikei, sukelti abejones savo elgesio teisingumu. Motina neturi klysti, o tuo labiau susisaistyti su kažkuo nepadoriu, įtartinu.

“Griežtosios” motinos politinis vaidmuo sunkesnis nei “gerosios”. “Gerajai” nebūtina ką nors išmanyti. Ji gali tarsi užkeikimus skelbti principus ir sielvartauti dėl jų nesilaikymo. ”Griežtoji” turi būti aukštos kvalifikacijos specialistė ir pabrėžti savo būdo tvirtumą. Todėl jai labai patinka užuominos apie jos geležinę valią, plieninius nervus ir pan.

„Griežtoji“ motina turi pademonstruoti kokias nors tradiciškai vyriškas savybes (pavyzdžiui, mėgti automobilius ar kovinį sportą) ir patvirtinti savo kompetenciją. Geriausiai tai pavykstą jei kompetenciją pripažįsta kiti autoritetai. Ypač tie, kurie yra toli nuo kasdienybės ir kuriuos keblu tiesiogiai paklausti ką jie mano apie politikę.

Šiai politikei taip pat reikia įveikti visuomenėje paplitusius stereotipus, todėl tuo pat metu būti nei pernelyg moteriška, nei pernelyg vyriška.

“Gundytojos” vaidmuo. Berniukai bręsta lėčiau nei mergaitės. Todėl dvylikametė dažnai ir fiziškai, ir protu pralenkia bendraamžius. Jai lengva jiems vadovauti, pasiūlyti tokių pramogų, pokštų ir žaidimų, kurių jie patys neprasimanytų. Be to ji gali užuominomis leisti suprasti, kad klusnumas bus atlygintas dar nepatirtu, o todėl itin geidžiamu erotiniu apdovanojimu. Visgi ši paauglės valdžia bendraamžiams ilgai netrunka, nes ji sutinka vaikiną, kuris jai tampa svarbesnis už visus kitus.

Politikoje irgi nuolat šmėkšteli moterys, pasiūlančios įstabių idėjų, galinčių sužavėti visuose vyruose slypinti paauglį, kuris nenori paklusti suaugusiems, t. y., visuomenės taisyklėms. Šiems suaugusiems, bet nesubrendusiems, rinkėjams nuostabiu potyriu yra įkišti mokytojai į stalčių pelę arba išrinkti į Seimą moterį, kurios nuotrauką be jokio rūbelio matėme ant populiaraus žurnalo viršelio. Kas gali labiau pradžiuginti paauglius nei išgąsdintos mokytojos spiegimas ar solidžių, toli nuo rinkėjų esančių valdžios vyrų sutrikimas? Deja, pokštai greitai pabosta ir po svaiginančios karjeros šio tipo politikės staiga pamato, kad jų bandymai stebinti visuomenę jau nieko nebedomina.

Tiktų pastebėti, kad šis politinis vaidmuo atitinka ir pasąmoninius kurių ne kurių rinkėjų poreikius, ir visuomenės interesus. Zoologas D. Morris rašo: “Dėl nesantuokinio sekso kyla pernelyg didelė grėsmė poros ryšiui, vadinasi, reikia surasti jam mažiau kenksmingą pakaitalą. Išeitis – vojerizmas pačia plačiausia šios sąvokos prasme. Jis pažymi, kad domėjimasis seksu, kuriame nedalyvaujama, sekso stebėjimas per televiziją, skaitymas apie jį, visuomeniškai naudingas, nes savitai apsaugo nuo realių santykių už poros/šeimos ribų. Todėl menas nuolat imituoja, o žiniasklaida informuoja apie lytinio bendravimo stadijas – asistavimą, santuoką, neištikimybę. Suprantama, stebimųjų vaidmeniui tinka ne visi. Aktoriai jį pasirenka profesionaliai, o politikai bei politikės eksponuodami savo seksualinius išgyvenimus siekia susilaukti emocinio palaikymo, kuris gali tapti politiniu rėmimu. Toks „atviravimas“ apie savo intymius išgyvenimus, meilės ar šeimos santykius irgi yra pasirinkusios „gundytojos“ vaidmenį politikės galimybė.

Lengva pastebėti, kad moteriškų, kaip ir vyriškų, vaidmenų politikoje nėra gausu. Kita vertus, talentingas politikas ar politikė bet kokiam vaidmeniui suteikia įtaigumo ir individualumo, o trūkstant talento, gabumų ir pasitikėjimo savimi politikoje ko nors reikšmingesnio pasiekti tikrai nepavyks. Be to, politikės gali įtaigiai aiškinti, jog pasaulis taptų taikesnis ir saugesnis, jei daugiau moterų būtų valdžioje, o tai akivaizdus jų vaidmens privalumas, kurio neturi vyriški politiniai vaidmenys.

Autorius yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius