Jungtinės Valstijos galėjo sau leisti eksperimentuoti su mobilizacija Vietnamo karo metu, nes nuo to nepriklausė JAV išlikimas. Ukraina gali jiems tik pavydėti.
Pavlo Kazarin
1966 m. vasarą JAV gynybos sekretorius Robert‘as McNamara sumažino reikalavimus JAV kariuomenės šauktiniams.
Prieš metus iki to Jungtinės Valstijos pradėjo didinti savo buvimą Vietname. Kariuomenė susidūrė su karių trūkumu – tada Gynybos ministerija sumažino intelektinius ir fizinius reikalavimus būsimiems kariams. Tai leido Pentagonui per kitus ketverius metus mobilizuoti papildomus 350 tūkstančių žmonių.
Daugumos jų IQ (intelekto koeficientas) buvo žemesnis nei 85. Tai buvo žmonės iš neturtingų šeimų, dauguma metusių mokytis dar mokykloje. Daugelį jų teko mokyti skaityti tiesiog pagrindinių karinių apmokymų metu. Oficialiai Pentagonas teigė, kad ta programa taps socialiniu liftu žmonėms iš apačių ir leis jiems po kariuomenės įsilieti į visuomenę. Tačiau realybėje viskas pasirodė visiškai kitaip.
Naujieji kursantai ne tik pareikalavo daugiau dėmesio apmokymų metu. Pats jų buvimas tempė žemyn mokomųjų būrių pažangumą. Dauguma jų neįstengė įsisavinti techninės specialybės ar tapti kapralu. Jie dažniau žūdavo, dažniau būdavo sužeidžiami ir dažniau puldinėdavo savo vadus. Pasak statistikos tie šauktiniai dvigubai dažniau atsidurdavo karo tribunolo teisiamųjų suole. Projektas buvo baigtas VIII dešimtmečio pradžioje, o Amerikos istorijoje jis liko žinomas kaip „McNamara’s Morons“ – McNamara idiotai.
Šį reiškinį žinome iš filmo „Forestas Gampas“ (Forrest Gump). Pagrindinis veikėjas atsiduria Vietname 1966-aisiais – kai JAV gynybos sekretorius jam ir tokiems žmonėms kaip jis atvėrė kelią stoti į kariuomenę.
Idėją siųsti į Vietnamą menkai išsilavinusius ir prastai apmokytus žemesniųjų socialinių sluoksnių atstovus padiktavo rinkimai. Jei JAV kariuomenė nebūtų sumažinusi šauktinių intelektualinių reikalavimų, būtų tekę priverstinai mobilizuoti Amerikos koledžų studentus. 1968 m. šalies laukė rinkimai, o JAV prezidentas Lyndon‘as Johnson‘as nenorėjo gadinti savo partijos santykių su šalies viduriniąja klase. Tačiau tai jam vis tiek nepadėjo – ir 1969 m. sausio 20 d. respublikonas Richard‘as Nixon‘as prisiekė tapdamas prezidentu. Šią istoriją prisiminėme grįždami iš mokymo centro. Mes ten vykome su būrio vadu – pasirinkti kursantų mūsų kuopai. Iš 80 rekrūtų sugebėjome atrinkti penkis. Didžioji dauguma likusių primena eksperimento, kurį JAV kariuomenė atliko prieš 60 metų, aukas. Lyg vanduo, patenkantis į karo laivo triumus – jei jo bus per daug, laivas nueis į dugną.
Šiandien į kariuomenę siunčiami tie, kurie nesuspėjo nusipirkti rezervacijos ir studento pažymėjimo, Tie, kuriems nepakako pinigų apsimestiniam neįgalumui ar apsimestinei globai. Policijos patruliai nemėgsta tapti tik-tok herojais, todėl tikrina dokumentus toli nuo centro. Atitinkamai į bazinį karinį parengimą vyksta neprestižinių kvartalų gyventojai.
Per visus 2022 metus Ukrainos kariuomenėje savavališkai tarnybos vietą paliko 7 tūkstančiai žmonių. 2023 m. tokių buvo 17 tūkst. 2024 m. jau 68. O per pirmuosius septynis 2025 m. mėnesius savavališkai tarnybos vietą paliko 110 tūkstančių žmonių. Be to, pasak karo ombudsmenės Olgos Reietilovos, dauguma jų yra naujokai, pabėgę iš mokymo centrų. Visi tie, kuriuos išsiuntė į kariuomenę vardan varnelės vykdant planą. McNamara idiotai.
Oficialiai valdžia teigia, kad šalyje nėra problemų dėl mobilizacijos. Kad kiekvieną mėnesį į kariuomenę ateina iki 30 tūkstančių žmonių. Bet paaiškėja, kad statistiškai maždaug kas antras žmogus po to savavališkai palieka tarnybos vietą. O tie, kurie pasiekia dalinius, taip pat ne visada tampa problemos sprendimu.
Prieš devynis mėnesius į mūsų kuopą atsiuntė 50-metį Jurą. Jis negalėjo normaliai vaikščioti – stuburas neleido užsidėti šarvuotos liemenės, ir man liko paslaptis, kaip jam pavyko baigti bazinį karinį parengimą. Kitą dieną po atvykimo į kuopą jis atsigulė į ligoninę ir kitus devynis mėnesius mes jo nematėme. Tik žinome, kad jam pavyko atlikti operaciją ir praeiti du gydymo kursus kariuomenės sąskaita. Praėjusį mėnesį jį iš mūsų perkėlė kažkur į užnugarį. Karinės medicininės komisijos gydytojas, nusprendęs išsiųsti Jurą į kariuomenę, padarė jam didelę paslaugą – už biudžeto pinigus. Jei pasaulyje yra grėblys, pavadintas Lyndono Džonsono vardu, tai mes dabar užmynėme jo atkištus dantis.
Būkime sąžiningi. Iš visų problemų, su kuriomis šiandien susiduria Ukraina, svarbiausia yra mobilizacija.
Tai tema numeris vienas kariuomenei. Nuostoliai kariuomenėje tiesiogiai priklauso nuo karių skaičiaus: brigada, kuri sukomplektuota 80 proc., praranda mažiau žmonių nei brigada, kuri tesukomplektuota tik 50 proc. Užpildyti etatai atveria rotacijos, atostogų ir mokymo galimybes. Dėl personalo nepakankamumo padaugėja savavališkų pasišalinimų iš tarnybos vietos, didėja nuostolių ir proveržių tikimybė. Galima be galo maišyti žmones, tačiau nuo to jų daugiau neatsiranda.
Tai tema numeris vienas civiliams. Dienotvarkė keičia tavo gyvenimą ir tampa išbandymu tavo šeimai. Nežinomybė gąsdina, socialiniai tinklai atkartoja paniką ir visi, kurie nėra užrezervuoti, gyvena nerimo atmosferoje. Žiniasklaida rašo tik apie normos pažeidimus, todėl vienintelės civiliams prieinamos naujienos apie mobilizaciją – tai prievartinės „busifikacijos“ vaizdai.
Tai tema numeris vienas valstybei. Šalies gynybai reikia ginklų, pinigų ir žmonių. Ir jei sąjungininkai gali mums duoti pirmą ir antrą, tai vieninteliai žmonės, galintys apginti Ukrainą, gyvena mūsų šalyje. Jei kažkada priešas pralauš frontą, tai ateities istorikai rašys, kad Ukrainos pralaimėjimo priežastis buvo ukrainiečių nenoras ją ginti.
O dabar svarbiausios šalies problemos sprendimu šiandien užsiima Sausumos pajėgų struktūrinis padalinys. Ne Gynybos ministerija. Ne Ministrų kabinetas. Ne Prezidento Kanceliarija. Klausimas, nuo kurio priklauso Ukrainos išlikimas, perleistas tvarkyti vienai iš kariuomenės šakų.
Tie žmonės neturi teisės imtis teisėkūros iniciatyvos. Sausumos kariuomenė nekuria politikos ir jos neįgyvendina. Mobilizacijos tema jiems buvo perduota tik todėl, kad jie yra uniformuoti ir neaptarinėja įsakymų. Kol jie užsiima nepopuliaria tema, visiems kitiems nereikia pergyventi dėl savo reitingų.
Pramušto laivo gelbėjimo koordinavimu užsiima apatinio denio eiliniai jūreiviai, nes likusi įgulos dalis yra užsiėmusi svarbesniais dalykais. Ketvirtaisiais karo metais to negalima paaiškinti niekuo kitu, išskyrus nenoru prisiimti atsakomybę. Politikai ir toliau galvoja apie rinkimus, iki kurių šalis gali neišgyventi.
Neseniai prezidentas paskelbė, kad demobilizacijos nebus. Kad visi tarnaus iki pergalės. 2025-aisiais ši naujiena nebeatrodo kaip apreiškimas. Norint, kad tarnavimo laikas taptų realybe, reikėjo pradėti ruoštis iš anksto.
Demobilizacija – net jei ir laikina – reiškia, kad be kas mėnesį planuojamų 30 tūkstančių mobilizuotų reikia surinkti dar pusantro šimto – pakeitimui tų, kurie turės išeiti į užnugarį. Surasti, mobilizuoti, pravesti per bendrą karinį rengimą, paskirstyti dalims, tada vėl pravesti profesinį mokymą, po to duoti bent pusmetį, kad jie įgytų patirties iš veteranų. Vien pamainos parengimas gali trukti pusantrų metų. Jei būtume pradėję 2022-aisiais, 2024-aisiais būtų susidarę sąlygos rotacijai. Bet dabar jau 2025-ieji.
Ir problema tame, kad valstybė negali apsispręsti ne tik dėl demobilizacijos. Be to, ji dar negali apsispręsti dėl visavertės pakartotinės mobilizacijos. Bet kokia tema, susijusi su šaukimais, tapo tokia nepopuliari, kad politikai iš visų jėgų stengiasi jos išvengti. Išsisukinėtojų partija tapo tokia įtakinga, kad valdžia ir opozicija nerizikuoja su ja ginčytis. Klausimų, nuo kurių priklauso šalies išlikimas, niekas, išskyrus kariškius, neaptarinėja.
Ar kas nors be kariškių užsiims mobilizacija? Ar bus įvedinėjama tvarka rezervavimo sistemoje? Dėl apsimestinių studentų? Apsimestinių invalidų ir apsimestinių globėjų?
Ar bus sistemingai dirbama su išsisukinėtojais? Ar kas nors išdrįs sugriežtinti atsakomybę? Ar Ukrainos saugumo tarnyba apsilankys pas tuos, kurie agituoja prieš mobilizaciją socialiniuose tinkluose?
Ar aukščiausi pareigūnai išdrįs nuoširdžiai kalbėtis su šalimi? Ar valstybė pradės tikslingai dirbti su skirtingomis auditorijomis? Ar šauktiniams mainais už atsakomybę bus pasiūlytas skaidrumas ir nuspėjamumas? Ar į kariuomenę bus atvesti tie, kuriems būtų nebaisu patikėti drono už kelis milijonus grivinų? O gal ir toliau į brigadas bus siunčiami žmonės, kuriems galima patikėti tik kastuvą?
Konferencijos dėl atstatymo ir investicijų gali siekti politinio dėmesio. Tuo pačiu metu mobilizacija vyksta pagal principą „skęstančių gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“. Ji tapo tiek nepopuliari tema, kad galiausiai buvo pavesta tiems, kurių negaila. Tai yra kariškiams. Dėl to į kariuomenės triumus ir toliau teka vanduo.
Atsidūrėme tokioje padėtyje, kai pagrindiniu trūkumu yra teisingumo stoka. Kai šalies išlikimas priklauso nuo žmonių, kuriems uždėta daugiau pareigų, nei suteikta teisių. Kai politikai nerimauja dėl nuomonės tų, nuo kurių karo likimas niekaip nepriklauso. Kai vieni galvoja apie išlikimą, o kiti apie rinkimus. Kai niekas nenori pastebėti, kad „busifikacija“ –tai reakcija į žmonių nenorą ateiti pagal šaukimą. Jei rytoj parlamentui būtų pateiktas įstatymo projektas dėl mobilizacijos sugriežtinimo, balsavimas už jį taptų pagrindiniu sveiko proto testu. Kyla įtarimas, kad dauguma deputatų jo neišlaikytų.
Jungtinės Valstijos galėjo sau leisti eksperimentuoti su mobilizacija vykstant Vietnamo karui, nes nuo to nepriklausė JAV išlikimas.
Mes galime jiems tik pavydėti.
Pagal Українська правда parengė LL, redagavo VK.
