Esu maža enciklopedija, atmintyje sauganti Europos kančias…

Šitaip save apibūdino garsi prancūzų aktorė Simone Signoret. Išties, jos gyvenime tų kančių netrūko. Kaip ir jos suvaidintų herojų būtyje. Simone Signoret – viena iš nedaugelio Prancūzijos aktorių, pelniusių „Oskaro“statulėlę. Viso pasaulio kino mėgėjai iki šių dienų peržiūrinėja filmus, kuriuose jinai vaidino, ir yra jai dėkingi už neįkainojamą indėlį į europietiško kinematografo vystymą.

Šių metų „Žiemos ekranai“ pristato Simone Signoret filmų retrospektyvą. Šitaip paminimas aktorės šimtmetis.

Mergaitės, vardu Simone Henriette Charlotte Kaminker, gyvenimo kelias prasidėjo 1921-ųjų kovo 25-ąją Vokietijos Vysbadeno mieste. Be jos, šeimoje augo dar du broliai. Šeimos galva Andre, iš Lenkijos kilęs žydas, buvo prancūzų okupacinės kariuomenės karininkas. Netrukus šeima iš Vokietijos persikėlė į Paryžių, kur būsimoji aktorė praleido savo vaikystę ir paauglystę. Prancūzijos sostinėje mergaitė gavo gerą išsilavinimą, mokėsi lotynų ir anglų kalbų. 1939-aisiais, kilus Antrajam pasauliniam karui, Kaminkeriai persikėlė į Bretanę, o vokiečiams okupavus Prancūziją, Simone tėvas išvyko į Londoną, kur formavosi „Laisvosios Prancūzijos“ judėjimo centras.

Jaunai merginai teko anksti pradėti dirbti, kad galėtų išsimaitinti pati ir padėti išgyventi sunkmetį šeimai. Karo metai – sunki mokykla, grūdinusi visus, ir Simone nebuvo išimtis. Jai teko pakeisti dešimtis darbų: ji užsiiminėjo žurnalistika, dėstė kalbas, stenografavo…

Kaip tik fašizmo siautėjimo metais Simone susipažino su klajojančių artistų trupe ir, įkvėpta jų vaidybos, nusprendė išbandyti savo jėgas aktorinėje veikloje. Kaip pseudonimą tuomet ji pasikeitė savo pavardę, pasirinkdama mamos mergautinę – Signoret. Tą padaryti buvo priversta dėl nacių vykdyto žydų persekiojimo: Kaminker skambėjo pernelyg jau žydiškai. Jau naujuoju vardu ji užsirašė į dramos meno kursus, kuriuos pabaigusi, svajojo žengti kinematografijos keliu. Deja, kino artistės karjerą jai, kaip ir daugeliui jaunų artistų, teko pradėti nuo filmavimosi masinėse kuriamų filmų scenose.

Pirmas reikšmingesnis Simone Signoret vaidmuo buvo karinė drama „Aušros demonai“. Po to sekė juosta „Dėdė iš Antverpeno“, kurią režisavo Yves Allegre, vėliau tapęs aktorės gyvenimo palydovu. Jis žinojo, kaip protingai išnaudoti šiek tiek vulgaroką (kaip rašė vietos spauda) jaunos gražuolės išvaizdą.

Po vaidmenų jo juostose Simone Signore tapo populiari. Publikai patiko jos vaidmenys filmuose „Žavusis princas“ ir „Bolero“, tačiau visaliaudinį pripažinimą aktorė pelnė po 1950-ųjų, kai jos filmografija pasipildė pačiomis įvairiausiomis juostomis – romantiškomis ir tragiškomis, komedijinėmis ir buitinėmis. Filmų kūrėjai varžėsi tarpusavyje, kviesdami ją į filmavimo aikšteles.

1953 metais Simone išbandė save netradiciniame amplua – suvaidino asketišką moterį, paskyrusią savo gyvenimą rūpinimuisi nesveiku vyru ir sutikusią tuo metu viso savo gyvenimo meilę. Marcelio Carne juosta „Tereza Raken“ (dabar rodoma Lietuvos ekranuose) tam tikru būdu priminė artistės asmeninį gyvenimą: ji neseniai išsiskyrė ir sugebėjo ištekėti antrąsyk. Praėjus trejiems metams, ji suvaidino griežtą bei žmonių besišalinusią fermerio žmoną filme „Salemo raganos“ (rež. Raymond Rouleau), už šį vaidmenį gaudama Tarptautinio Karlovy Vary kino festivalio premiją.

1953 metais Simone išbandė save netradiciniame amplua – suvaidino asketišką moterį, paskyrusią savo gyvenimą rūpinimuisi nesveiku vyru ir sutikusią tuo metu viso savo gyvenimo meilę.

Vienais iš pačių garsiausių artistės darbų laikomi vaidmenys Jacko Claytono filme „Kelias į aukštuomenę“, Jacqueso Beckerio juostoje „Auksinis šalmas“ ir Luiso Bunuelio -„Mirtis šiame sode“. Už vaidmenį pirmajame moteris buvo apdovanota daugybe prestižinių apdovanojimų, tokių, kaip Kanų kino festivalio prizas, anglų ir prancūzų kino akademijų prizai, taip pat „Oskaras“.

XX amžiaus šešiasdešimtųjų metų pabaigoje kūrėjai nustojo žvelgti į Signoret kaip į aktorę, vaidinančią aistrų ir jausmų valdomas merginas. Atėjo brandžių ir meistriškų psichologinių vaidmenų etapas. Puikūs buvo jos vaidmenys, filmuose įkūnijant nacių konclagerio belaisves, Pasipriešinimo judėjimo dalyves, tiesiog pagyvenusias moteris.

Vienas iš pačių reikšmingiausių prancūzų aktorės darbų tapo Romano Garry apysakos „Visas gyvenimas priešaky“ ekranizacija. 1977 m. Signoret labai sėkmingai atliko tetos Rozos, žydės ir buvusios prostitutės, vaidmenį. Jos herojė išgyveno Osvencimą. Už šią rolę aktorė pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų. Režisieriaus Moshe Mizrahi drama tapo paskutiniu rimtu darbu legendinės aktorės gyvenime. Ji dabar rodoma „Žiemos ekranuose“.

Šių metų prancūzų kino festivalis pristato ir juostą „Prisipažinimas“, pasakojančią apie buvusį Čekoslovakijos užsienio reikalų ministrą Arturą Londoną, vieną iš trijų politinio proceso 1952 metais aukų. Arturas Londonas buvo apkaltintas šnipinėjimu Jungtinėms Amerikos Valstijoms, žiauriai kankintas ir nuteistas iki gyvos galvos. 1956 metais jis buvo reabilituotas ir emigravo į Prancūziją, o prasidėjus Prahos pavasariui, grįžo namo, kur sulaukė Varšuvos pakto kareivių įsiveržimo. „Prisipažinimas“ – autobiografinės Arturo Londono knygos ekranizacija. Pagrindinį herojų suvaidino Yves‘as Montandas, o jo žmoną – Simone Signoret. Ši aktorių pora vaidina ir šių metų festivalyje rodomoje juostoje „Žudikų kupė“.

Vienas iš pačių didžiausių Signoret troškimų buvo rasti darbą Holivude. Deja, jam nebuvo lemta išsipildyti. JAV valdžia daugybę kartų atsisakė išduoti vizas jai ir jos vyrui Yves‘ui Montandui.

Prieš dešimt metų iki savo mirties Signoret, be savo įprastinės veiklos, susidomėjo literatūra. Ji parašė ir išleido memuarus „Nostalgija visai ne tokia, kokia būdavo“ (1976) ir „Ar bus rytojus džiaugsmingas“ (1979 m). O kiek vėliau sukūrė romaną apie sunkias žydiškos šeimos gyvenimo realijas Ukrainoje „Sudie‚Volodia”.

Pirmuoju talentingos artistės vyru buvo Yves‘as Allegre – režisierius, atvėręs pasauliui jos talentą ir praskynęs kelią į kinematografą. Tačiau judviejų keliai neilgai trukus išsiskyrė, nežiūrint į tai, kad jie jau buvo susilaukę dukters Catherinos. Mergaitė liko su mama.

Sekantis rimtas ryšys susiejo Simone Signoret su Yves‘u Montandu. Su šiuo aktoriumi Simone susipažino restorane „Auksinis balandis“. Tai įvyko 1949 metų rugpjūčio 19 dieną. Lygiai tame pačiame restorane po dvejų metų įvyko judviejų vestuvės. Dailininkas Pablo Picasso padovanojo sutuoktiniams vestuvių dovaną – eskizą, atliktą retais tuo laiku flomasteriais. Šio eskizo nuotrauką iki šių dienų galima rasti interneto platybėse. Kartu su savo antruoju vyru moteris aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Jie pasisakė prieš totalitarinius režimus Sovietų Sąjungoje, Čekoslovakijoje, Graikijoje, Čilėje ir ragino prieš juos kovoti.

Tačiau net ir judviejų gyvenime būta sunkių dienų. Vienąsyk šis kūrybinis tandemas vos neiširo, Yves‘ui susižavėjus Holivudo gražuole Marilyn Monroe. Tačiau Simone buvo išmintinga: rado jėgų atleisti sutuoktiniui, netrukus pradėjusiam gailėtis dėl savo poelgio ir pas ją sugrįžusiam. Vienintelė Signoret dukra taip pat tapo aktore, o anūkas Benjaminas Castaldis – garsiu prancūzų telereporteriu ir šoumenu.

Paskutiniais savo gyvenimo metais aktorė dažnai sirgdavo. Buvo rimtai įnikusi į alkoholį. Yves‘as Montandas nuoširdžiai rūpinosi ja ir dažnai sakydavo norįs išeiti iš gyvenimo anksčiau už žmoną. Tačiau likimas nusprendė savaip – Simone mirė 1985 metų rugsėjo 30-ąją. Jai buvo 64-eri. Mirties priežastis – vėžys.