Dėl tau, skaitytojau, nežinomų priežasčių neleidžiu sau dalyvauti diskusijose apie sumaištį LRT, todėl, bijodamas netyčia prasitarti apie tai, ką galvoju apie šią istoriją, taip pat norėdamas atitraukti savo dėmesį nuo dominuojančios šiandien temos į pašalinius dalykus, nusprendžiau pakalbėti apie nieką, o, dar tiksliau tariant, apie sniegą, kurio taip pat neliko mūsų padangėje.
Prasidėjus žiemai, staiga baigėsi sniego atsargos – štai taip.
Kol rašau šias eilutes, už lango silpnai lynoja, nuo pajuodusių medžio šakų išretintais intervalais kažkas kapsi ant pažliugusios žemės. Keista žiemiška drėgmė, pažemėjęs pilkšvas dangus. Drėgmė tvyro ore, kaupiasi ant stiklų ir, regis, prasisunkia į kūniškumo šerdį. Klaviatūros baksnojimu išgaunamos raidės lengvai tyvuliuoja ant virtualaus popieriaus lapo, daiktų kontūrai prietamsiame kambarėlyje truputėlį praskysta ir liejasi. Tokią dieną sunku prabusti iki galo, kažkas panašaus į sapną dar ilgai stovi už nugaros. Beveik neišaušta, dienos slenka virtine, dar tamsesne nei įprasta šiuo metu laiku, nes šviesos neatmuša, kaip turėtų būti – joks sniegas. Tai išties metas, kai viskas rūdija pagreitintu ritmu, net gražiausių dienų atminimai. O girdžiu dar sakant, jog nepasnigs iki pat šv. Kalėdų.
Tokią postmodernistinę žiemą Kalėdų senelis su įprasta šiam personažui sunkia apranga atrodo labai keistai.
Pirmasis iš jų turėjo atskristi dar vakar lėktuvu, tačiau neatvyko dėl oro eismo ribojimo Vilniaus oro uoste.
Ta proga nepasnigo, nors dangus dar ilgai baltavo nuo besileidžiančių kontrabandinių oro balionų.
Ar tai reiškia, kad Kalėdų senelių gausinga gentis kelionėms po Lietuvą privalės vėl įkinkyti senamadiškus skraidančius elnius į archajiškas roges?
Nekalbėsiu nieko daugiau dabar apie elnius ir roges, nepadoru iki tokio lygio įsijausti į besniegę žiemą. O vis dėlto, kad ir ką sakytumėte, įtartinas, žadinantis neaiškų nerimą, užkrečiantis pavojaus nuotaikomis yra toks nešantis dovanas kailiniuotas senelis, kurį žiemą sutinki besiiriantį per lietų su atkištu skėčiu. Labai primena persirengusį teroristą. Tačiau gali būti ir taip, kad šitaip užsimaskavęs priklijuojama senelio barzda po Lietuvą be sniego bastosi Anūkas, nerandantis čia niekur sau vietos.
Dabar netikėta iš atminties iššauna štai tokia Jurgio Kunčino eilėraščio strofa (pacituosiu išties iš atminties, taigi apytikriai, nes po ranka neradau, kažkur užsimetė reikalinga citavimui knyga): Malūnų gatvė be malūnų,/ Mėnulio gatvė be mėnulio,/ o filosofija be Kanto,/ ir pasakos be brolių Grimų…
Į atmintį ši eilutė įstrigo kaip, man taip atrodo, viena iš labiausiai tikslių sovietijos charakteristikų.
Šis eilėraštis buvo parašytas brežnevinėje epochoje ir paprastais žodžiais, aiškiais palyginimais, taigi labai taupiai pažymi, jog tais liūdnai šlovingais laikais už gražiausių įvardijimų neretai slypėjo tik kokti tuštuma, kai pavadinimai maskuodavo esmės trūkumą, kitaip tariant, esmiškai falsifikuodavo reiškinius. Taigi kalbame čia ne apie kažkokio komponento ar ingrediento trūkumą (ne ta maniera, kai sakoma: trūksta truputėlio druskos ar pipirų į sriubą), bet apie esmės, pagrindo, substancijos trūkumą, kalbame apie tą atvejį, kai trūksta tikro, tapatumą kuriančio apsisprendimo. Kita vertus, bijau apsirikti, nesu iki galo tikras, gali būti, jog man tik prisisapnavo tamsią dieną, tačiau vis dėlto kažkur giliai užstrigęs išlieka įsitikinimas, jog Kunčinas arba kažkas už jį pratęsė šį eilėraštį į mūsų laikus, užbaigdamas taip: žiema be sniego, Lukiškių aikštė be Vyčio paminklo, socialdemokratai be tikrų progresinių mokesčių pasijos, Sąjūdžio estafetės paveldėtojai (?) be Tautos idėjos…
Žiema be sniego – tai negalinti kurti ir drauge neišgalinti pailsėti, nemigos iki pamišimo iškankinta gamta.
Tačiau nėra taip blogai kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, ar ne? Tikėtina, jog amžiaus pabaigoje, kai vandens lygis jūrose pakils 50 cm (ar net dar labiau), Kalėdų senelis į svečius pas aukštumų žmones jau vyks pasikinkęs linksmus delfinus į vandens slides.
Užlaikinau ir aš jumi, bet žiūriu jum vis prasimuša nukirpti USAID dolarukai 🙂
Čia Bliu buvo skirta, bet Budniko algoritmai kartais nusimuša..
…prajuokinai su tais doleriukais….bet kada nors gojely ikalsiu Pliskos prisimindamas..
Žiemą gamta ilsisi,nurimsta.Žmonės niekaip ramybės neranda.
Socialdemokratais pasivadinę mūsų komunistai nuo pirmos nepriklausomybės dienos ir dar anksčiau pradėjo kovą su Konservatoriais dėl Lietuvos turto. Komunistuojančios tautos daugumos padedami laimėjo ir po sėkmingos prichvatizacijos progresiniai mokesčiai jiem ėmė kelti nuobodulį kaip visiems normaliems kapitalistams. O Konservatoriai pakriko, kada idėjinis jų priešas kairėje po pralaimėjimo atkuriant valstybę staigiai atsidūrė dešiniau už pačius konservatorius, nugalėtojo pozicijoje, betgi ir toliau su raudona proletariato vėliava rankose. Proletarai irgi patenkinti , kad praturtėję komunistai jų nepamiršo ir gina nuo baisių landsbergistų. sugriovusių gražią mūsų tarybų Lietuvą
Vis rašai netiksliai.
Turi būti: Socialdemokratais ir Konservatoriais pasivadinę mūsų komunistai, kgbistai nuo pirmos nepriklausomybės dienos ir dar anksčiau pradėjo kovą dėl Lietuvos turto, kovą prieš tautą, laisvę ir ypač prieš tiesą…
…..se ir tuei laika……geram zmogui negi gaila..
Mat kaip. O tiesa tokia kad tauta ir toliau norėjo statyti komunizmą SSSR sudėtyje? Ar nepriklausomoje atskirai paimtoje Lietuvoje? Kaip bebūtų , bet kažką tokio su neprivatizuotu Lietuvos turtu ir laisvu, vakdišku tarybinių žmonių darbu vakdžiai . Nesvarbu kad kaip tik dėl tokio valdiško darbo atsiliko ir subankrutavo ir vos pastumta subyrėjo SSSR
…viskas kinta laike….Linksmieji delfinai nudien gali isgvoltavoti Seneli Kaleda lygiai taip pat,kaip kad libkonsterwos – Lukiskiu aikste,paversdami ja pliazu…..Oranzadinis Valkata gali Svieto saranga paversti ismatu kloaka,o laisvos minties bei zodzio prohibitoriai – arsiai mitinguoti laisves vardan……Nebekeista,netgi normalu,kad ir ziemos,kaip tas zasinas Moliugas,jau seniai isskrido i Dausas…….Reiktu ir mums ruostis……Laikas.