I dalis čia.
Taigi, ne retoriškai, o kaip raginimą nedelsiant veikti Gritėnas išsako klausimą: „Ar ne laikas būtų pradėti kovoti už demokratiją nedemokratinėmis priemonėmis?“
Nieko nesakykite. Vis dėlto įdomu ir verta dėmesio tai, kad čia, klausimo forma, buvo pateiktas pasiūlymas – kaip būtų galima trumpiausiu keliu ir ciniškiausiu, jeigu norite, labiausiai iškrypusiu būdu „užmušti demokratiją“.
Ar tai reiškia, kad tas pats Gritėnas yra labai išradingas protas – tarkime, kaip niekas anksčiau – dabar sugebėjęs pateikti tokią vykusią formuluotę, kuri leidžia efektyviausiu būdu mobilizuoti antidemokratiškai nusiteikusias pajėgas? Vargu bau.
Kaip atrodo bent man, tokios formuluotės užgimsta ne proto savipakankamumo pagrindu, bet kyla iš proto trūkumo, jos seka instinkto nubrėžta linija, panašiai kaip šeškas – toli gražu ne proto vedamas, o stumiamas savo instinktų – siekia papjauti vištą ir iš tiesų nujaučia, kaip tai būtų galima padaryti greitai ir efektyviai.
Ar sakote, kad jūsų nuolankus tarnas pernelyg viską dramatizuoja, nes, tarkime, minimo straipsnelio autorius demokratijos aptarimui be didesnio gudragalviavimo ima ir paprasčiausiai pritaiko N. Makiavelio išsakytą politinio veikimo principą „tikslas pateisina priemones“? Tačiau demokratijos idėja yra išskirtinai įdomi ir savotiškai demonstratyvi dar ir tuo požiūriu, kad būtent demokratinio visuomenės valdymo aptarimo sferoje labai ryškiai pasimato – šis principas sunaikina bet kokią prasmingo kalbėjimo seką.
Kas be ko – pasakęs „a“, toliau privalau, noriu to ar nenoriu, pasakyti ir „b“, prisiversdamas kalbėti apie tai, ko norėčiau išvengti, jeigu būtų bent mažiausia galimybė, tolesnis pokalbis ta linkme iš tiesų yra neįtikėtinai keblus jau vien dėl to, kad esame įpratinti dalyko esmę suprasti truputėlį kitaip.
Iš tiesų – ar pernelyg nepašiurpinsiu skaitytojų ir neatmušiu noro čia diskutuoti – pasakydamas, kaip atrodo bent man, būtiniausią ir pirmiausiai žinotiną dalyką apie demokratiją: demokratinio visuomenės valdymo sferoje priemonės yra nepalyginamai svarbesnės nei tikslas, o forma čia yra reikšmingesnis iškovojimas nei turinys.
Tikslas, kurio siekiame, yra kažkoks gėris, ar ne? Kaip sako Aristotelis – aukščiausiasis gėris, kurio siekiame ne kaip priemonės kitam tikslui pasiekti (tokie yra pinigai, sveikata ir t. t.), o dėl jo paties, yra laimė. Taigi visuotinės laimės siekimas ir įgyvendinimas politinėje veikloje turėtų būti suprantamas kaip tokios veiklos didžiausias turiningumas. Tačiau I. Kantas, nepasiginčysi, labai tiksliai pastebi, kad didžiausia tironija prasideda tada, kai laimės vaizdinys yra suvalstybinamas, o žmonės tokiais atvejais neretai baudžiami už tai, kad nesupranta savo laimės. I. Kantas galimai nežinojo tik to, kad vėliau žmonės ne tik bus sodinami į kalėjimus, bet ir uždaromi psichiatrinėse ligoninėse vien dėl tos priežasties, jog nesugebėdavo suprasti, kad sovietinis socializmas yra aukščiausioji civilizacijos pakopa ir laimės viršūnė.
Dažnai kalbame apie būtinybę demokratinėje visuomenėje saugoti įstatymo viršenybės principą kaip savo akies vyzdį.
Išties ilgai gyvavusi luominė visuomenės sandara – pagrįsta žmonių santykio su įstatymu skirtingumu (luomas pirmiausia yra teisinė kategorija) – sugriuvo paskelbus ir įgyvendinus demokratinį visų žmonių lygybės prieš įstatymą principą. Tačiau neužmirškime, kad lygybė prieš įstatymą yra tik formali lygybė, nereiškianti žmonių sulyginimo turinio požiūriu, tai dažniausiai yra įmanoma tik prievartos būdu ir nuveda visuomenę antiutopijos keliais. Dar svarbesnis įstatymo formalumo pozityvumas yra tas, kad įstatymas nemoralizuoja, o tai savo ruožtu leidžia atskirti teisinę demokratinės tvarkos visuomenę nuo ideokratiškai tvarkomos visuomenės.
Kaip atrodo bent man, demokratijos principų gyvastingumas taip pat yra savotiškas ginklas, veiksmingai išbandomas susidūrus su gyvuliškų instinktų vedamu mirtinu priešu išorėje, tačiau demokratija yra svarbi taip pat ir kaip vidinė tvarka, leidžianti apsaugoti tautos savivertę ir orumą – kaip mūsų stiprybės šaltinį – nuo paramilitarinės grupuotės pavidalą įgijusių vidaus „gyvulių“, reikalaujančių pirmiausia pradėti karą prieš tautą, kuriuos savo ruožtu, jums leidus, kažkur jau esu pavadinęs Kasčiūno kretinais…
Detaliau apie tai kitą kartą.
Demonstruojantis savo „supratimą apie demokratiją” Čiuldė vietos runkeliams „eksperiškai” pasakoja – ” Iš tiesų – ar pernelyg nepašiurpinsiu skaitytojų ir neatmušiu noro čia diskutuoti – pasakydamas, kaip atrodo bent man(Čiuldei), būtiniausią ir pirmiausiai žinotiną dalyką apie demokratiją: demokratinio visuomenės valdymo sferoje priemonės yra nepalyginamai svarbesnės nei tikslas, o forma čia yra reikšmingesnis iškovojimas nei turinys…”…
Nuo Liublino unijos tik sojūzuose „laisve ir nepriklausomybe besidžiaugiantiems, išskyrus praeito amžiaus tarpukarį, paskutinius 30 metų lansberginio durnių laivo eurosojūzinėje „demokratijoje” kaifuojantiems runkeliams reiktų pasidomėti, ką apie demokratijas yra pasakoję protingi „dėdės” prieš šimtą ir daugiau metų, pabandyti palyginti su tuo kaip šiandieninė „dirba demokratija” pas juos, ir tokių kvailų pašnekesių noras iš karto „patriotiškai” praeis..
Ką pasakė prieš šimtą metų apie prlamentinę „demokratiją” vienas išmintingas „dėdė”,palyginus ką matai šiandiena – „kaip į vandenį žiūrėjo”-, „Demokratija laikraščiais (medijomis) išstūmė knygą iš masių dvasinio gyvenimo. Knygų pasaulis su savo gausybe požiūrių, vertusių mąstymą rinktis ir kritikuoti, liko tikrai prieinamas tik nedideliai gyventojų daliai..
Kas yra tiesa? Tegul vargšas bėdulis sėdi kur nors ir renka motyvus „tiesai” nustatyti, bet tai bus jo tiesa.Kita, viešoji akimirkos tiesa – dėl jos faktiškame veiklos ir sėkmių pasaulyje pirmiausia ir kovojama – šiandien (XX.apradžia) yra spaudos produktas. Tikra yra tai, ko spauda nori. Jos vadai tiesas gamina,keičia, permaino. Pakanka spaudai pasidarbuoti tris savaites – ir visaspasaulis jau žino tiesą. Spaudos motyvai išbūna nepaneigiami tol, kol užtemka pinigų jiems nuolat kartoti”…
Vietos runkeliams daugiau nei akivaizdžiai patvirtina tai ką pasakojo šis „dėdė”, skleidžiamos „tiesos” apie įvykius Ukrainoje… Ir ne tik Ukrainoje, bet ir kas vyko ar vyksta pas juos pačius…
Neaišku kaip tokią anarchišką padėtį pataisytum atsisakęs demokratijos. Įvesdamas cenzūrą ir palikdamas tik vieną tikrai teisingą įvykių ir padėties aiškinimą?
Mano cituotas išmintingas XX.a pradžios „dėdė” jau matė, kad „demokratijos”, kokia ji buvo „pagimdyta” dar Antikos laikais, jau nebėra… Pasižiūrėjus kas vyksta lansberginiame durnių laive, ką išdirbinėja pieštukus SEB bankelio valdytojui drožęs Nausėda su šiandienine Seimo „valdančia” koalicija, ką išdirbinėja visi valdantieji, su konstitucinio teismo teisėjais priešakyje, su taip vadinamu „pagrindiniu, aukščiausiu, pamatiniu… įstatymu” konstitucija, ką trioskia vietos runkeliams „karo rizikas valdantis” kariuomenės vadas- „dieną „X” visi voliosis Lietuvoje negyvi grioviuose gausiau nei šiandiena Ukrainoje voliojasi banderchalopai- su Rusiją „atgrasančia ateiti vėl mūsų okupuoti, užimti NATO teritorijos colį…” Šakaliene…, kaip lansberginiame durnių laive „demokratija” kovoja su Rusijos „anti socialistine agitacija ir propaganda”, kaip NATO lėktuvai skrenda numušinėti iš Rusijos „skrendančių” dronų, ir randa vietoje dronų debesis…, tokios eurosojūzinio lansberginio durnių laivo „NE ANARCHIJOS – DEMOKRATIJOS” nepajėgus buvo susapnuoti nei mano cituotas išmintingas „dėdė”…
Demokratijai voliojimosi grioviuose nepriskirsi. Voliojasi demokratijos užsimanę – ir taip užrūstinę demokratijos priešus.
Lietuvoje, tikriau SSSR, demokratija buvo prisiminta kada nusivažiavo diktatūra, pateisinusi savo valdžią vieninteliu teisingu mokymu. Ir tuojau pat, 50 ar70 metų sugaišę komunizmo statytojai pareikalavo iš demokratų stebuklingų rezultatų, kaip po 50 ar 70 metų nepertraukiamos demokratijos. Pareikalavo, negavo – ir tuojau pat, naudodamiesi demokratijos suteiktomis teisėmis, nusivylė pačia demokratija . Lietuvoje grąžino valdžion komunistus, laimė, ne bolševikinio tipo, o Rusijoje, Baltarusijoje ir daugumoje kitų SSSR respublikų išėjo blogiau
…ai,kyburiuojancios glitenu kekes,it vynuoges rudenejant,butu pati graziausia demokratijos israiskos forma.Akis uz aki,skant…
Jei demokratinė valstybė turi galingų priešų kaimynystėje, neapriboti demokratijos gali būti pavojinga pačiai demokratijai. Kaip pavojinga trūks plyš laikytis krikščioniško nesipriešinimo principo, susidūrus su brutalia fizine prievarta. Aišku, galvon ateina 1926 metų perversmu apribota jauna, graži, socialdemokratiška Lietuvos demokratija. Vis tik tokie suvaržymai iš būtino reikalo neturi būti laikomi demokratijos pagerinimu.
Kaip atrodo bent man, galingų nedemokratinių priešų kaiminystėje kaip tik pravartu yra išsaugoti demokratinį gyvenimo būdo oganizavimą kaip savo pranašumą, jeigu lyginsime su tokiais kaimynais. Tiesą sakant, nežnaui nė vieno neišgalvoto atvejo, kai demokratijos apribojimai padėjo išsaugoti demokratiją ( sic) ar pridėjo kitokios stiprybės. Paprastai būna priešingai. Kitas dalykas, žinoma, yra karo padėties paskelbimas, kai jau iš esmės keičiasi žaidimo taisyklės.
..ale,kaip dailiai nupyle tuos keturis komunistelius – miela net prisimint…Tai as ir sakau – glitenus su MGB ir Co – kybur vybur…
..tuomet bent jau aritmetiskai demokratijos padaugetu…