Niekados anksčiau nebūčiau galėjęs pagalvoti, kad sulaukęs brandaus amžiaus tapsiu socialdemokratų advokatu ar pseudoadvokatu. Visada save laikiau dešiniuoju, jeigu norite, tokiu dešiniuoju, kuris šiandien kažkodėl puskvailių yra vadinamas kraštutinės dešinės atstovu, taigi – dešiniuoju be neomarksizmo skiepo ir homoseksualizmo įvijos smegenyse. Kita vertus, šiandien susiklostė tokia situacija, kuri, kaip atrodo, dar papildomai skatina visuomenę atsikratyti kairumo iliuzijų, nes valdžią užtūpę socialdemokratai daro kraupias klaidas viena po kitos.
Kalbu ne tik apie Kultūros ministro skyrimo tragikomiškas aplinkybes, kai rupūžę buvo bandoma iškišti kaip gražuolę nuotaką, o LR prezidentas čia, noromis ar nenoromis, dalyvavo piršlienės vaidmenyje. Kita vertus, ne savo noru prisiėmęs socialdemokratų advokato ar pseudoadekvato naštą, labai nerimauju ir dėl to, kad Sinkevičių šeimos tariamos ar tikros korupcijos su įtakinga kelininkų bendrove šešėlis kaip kokia prikabinta prie kojų girnapusė nenutemtų šios partijos į liūną ir nepaliktų įstrigusios pelkėje. Kaip neprašytas advokatas ir pseudoadekvatas primygtinai patariu kuo greičiau atsikratyti tokio šešėlio, pavojingo kaip maro užkrato pranašas.
Tačiau, kaip atrodo bent man, dar pavojingesnis reiškinys nei socialdemokratai valdžioje yra prasidėjęs Lietuvoje ir visomis išgalėmis skatinimas vadinamųjų kultūrininkų maištas, galimai traktuotinas kaip pasalūniškas valstybės užpuolimas, kaip užsitęsusio perversmo naujas aktualizavimas, kai drauge perversmui siekiama suteikti permanentinį pobūdį.
Jau tikriausiai turėjote progą pastebėti, kad nuolankus jūsų tarnas ne kartą yra tvirtinęs, kad valdžia ir valstybė truputėlį ar net daugiau nei truputėlį skiriasi tarpusavyje? Taigi kodėl čia jau kalbama apie valstybės užpuolimą, dėl kokios priežasties aptariamu atveju banali kaip buliaus kiaušai kova dėl valdžios imama traktuoti kaip bandymas ištrinti valstybės idėją?
Trumpai tariant, tokia užingridų veikla įgyja antivalstybinį pobūdį, nes kova dėl valdžios su resentimento apeigomis čia yra tęsiama nelegaliomis priemonėmis, nepaisant to, kad desperatiškai yra bandoma prisidengti kultūrininkų reikalavimų teisėtumo skraiste.
Nesunku įsivaizduoti, kad nepasitenkinimas dėl Kultūros ministro paskyrimo iš esmės yra atsitiktinis pretekstas, jeigu tokio nebūtų buvę po ranka, būtų atrastas kitokios konfigūracijos dinamitas, patogus valstybės išsprogdinimui. Tai akivaizdžiai šiandien parodo perversmo organizatorių kalbos apie tai, kad reikia išplėsti protesto bazę, pritraukiant žmonių minias iš kultūros lauko užribio, ypač vienijantis su valstiečiais, kurie neva atvyks į sostinę užkūrę savo traktorius (distrofiko svajonė apie raumenis), šiandien jau tvirtinant, kad dėl prasidėjusios sumaišties kalčiausi yra net ne Nemuno aušra, o socialdemokratai valdžioje.
Taip pat jau ne kartą esu atkreipęs dėmesį, kad Ingridos Šimonytės valdžia arba, kitaip tariant, vadinamasis triummoteratas (jūsų nuolankaus tarno andai nesėkmingai bandytas pridaiginti terminas) savo esme buvo išplėtota pagal perversmo logiką net tada, kai turėjo legalistinę išvaizdą, nes tokios valdžios kelrode žvaigžde buvo antilietuvizmas, forsuotas tyčiojimasis iš lietuviškos tapatybės ir lietuvių tautos kultūrinių aspiracijų, veikimas prieš LR Konstitucijos, kuri skelbia, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta, pagrindus.
Todėl galima sakyti, kad šiandieninis užingridų pasistumdymas dėl valdžios yra bandymas susigrąžinti tokią perversmo logiką jau be „legalistinių prietarų“, o jų plėtojamas perversmas gali būti pavadintas dvigubu perversmu arba perversmu be ribų.
Tačiau skaudžiausia vis dėlto tai, kad į šį nešvarų žaidimą yra įpainiojamas kultūros vardas, kol dar nesugebame atskirti – kas iš tiesų yra kultūra, o kas – tik kultūrinio lauko atliekos, surogatiniai pavidalai, šiukšlės.
Kaip atrodo man, vadinamųjų kultūrininkų su šiandien įsigaliojusia to žodžio neigiama aura atstovaujama kultūra yra tik plastmasinis kultūros muliažas, geriausiu atveju „žaidimas kultūra“, panašiai kaip ekonominio profilio žaidimas „Monopolis“ menkai siejasi su šalies ekonominiu gyvenimu dėl realumo laipsnio atotrūkio.
Tokia ant užsienio fondų stiklo pluošto užauginta, radikaliai atsiribojusi nuo tautos idėjos „kultūra“ yra mažų mergaičių gyvenimo ir žaidimo porceliano lėlėmis subkultūros dalis, mažai ką turinti bendro su suaugusių žmonių kultūra, ar ne?
Wo mist, da Christus (Jakobas Bėmė).
Pagarba ir begalinė padėka gerb. Čiuldei, kuris nenuilstamai krutina lietuvio smegenis. Nepatenkinti prabudusieji puola rašyti komentarus ir urgzdami su klaidomis rašo savo trumpučius tekstukus. Jie išima žodį iš konteksto ir vartalioja, ir sukioja, ir Autorių keiksnoja. Tokiems rašeivoms visada primenu, kad parašytų savo straipsnį, o tada savo kailiu kai ką ims ir patirs. Nors pabandykit, didieji kritikai! Perfrazuojant lotynų posakį, būtų galima pasakyti : „Gydytojau, pasigydyk pats”.
Lietuvių kalbos ir lietuvybės gynėjams aukštesni reikalavimai. O suklydus geriau yra prisipažinti kad, SSSR laikais beskaitydami rusiškas knygas, „pasąmonėje” prisirinkome ir rusų kalbos konstrukcijų , kurias nejusdami naudojame kalbėdami ar rašydami lietuviškai.
Ar esate visiškai tikras, pone, kad tie „rašeivos“ nerašo savo straipsnių? Ir beje, tai yra ne „lotynų posakis“, o citata iš Naujojo Testamento lotyniško vertimo (Vulgatos), Luko 4:23 (galite pažiūrėti lietuvišką vertimą iš biblija.lt).
„Gydytojui: pasigydyk pats”
„advokatu ar pseudoadvokatu“
„advokato ar pseudoadekvato naštą“
„neprašytas advokatas ir pseudoadekvatas“
Koks iš tikrųjų turi būti antrasis žodis (ir ką jis reiškia)?
„resentimento“
Regis, supratau, iš kur autorius gavo šį žodį. Jį vartojo Nietzsche, paėmęs iš prancūzų kalbos (ressentiment). Šiaip tai yra naudingas žodis, ir ne rusicizmas, tik kol kas lietuvių kalboje sunkokai suprantamas.
Sujudę dabartiniai kultūrininkai primena liūdno atminimo prieškarinius „pažangius” inteligentus, Cvirką ir Co, artėjant prieškarinės Lietuvos galui ypač suaktyvėjusius smerkti „kruviną fašistinį diktatoriaus Smetonos režimą”.. Ne jie nulėmė Lietuvos likimą, bet okupacijos ir Lietuvos įjungimo į SSSR apiforminimui pasirodė naudingi. Ir greitai patys galėjo palyginti du diktatorius, pas kurį buvo geriau.
„Ingridos Šimonytės valdžia” ™ tai Dievulio bausmė mums, (po)sovietiniams bijotojėliams ir kentėtojėliams, už tai kad visko bijome. Net savo renkamų ir išlaikomų tarnautojėlių.
Niekas tiek nepadarė žalos lietuvių savigarbai ir savimonei kaip komunistų laimėti 1992 Seimo rinkimai. Ir juk iki šiol jokios atgailos nei iš laimėtojų komunistų, nei iš tautos pusės. Šimonytė matote jiems kalta.. Po Landsbergio ir Kubiliaus trečia kaltoji.
Šėmonytė nekalta. Kalti tie, kas pokvailei mergai buhalterės išsilavinimu skyrė PM pareigas.
Kaip tik prie tos „buhalterės” ekonomika pastebimai ūgtelėjo aukštyn ir Lietuva pagaliau aplenkė svajonių Estiją
brongei prisikolinom pinigų ir už skolintus pinigus pasiauginom BėVėPė. Skolos augimu aplenkėme ne tik Estiją, bet ir Latviją kartu. Svajonė išsipildė, o kvailai to nesupranta ir skundžiasi.
Jei Autorius dešinių pažiūrų, tai turėjo palaikyti mūsų komunistus-socialistus-kapitalistus nuo AMB laikų, po nepriekaištingai įvykdytos Lietuvos turto prichvatizacijos . O konservatoriai, po 1992 metų pralaimėjimo komunistuojančiai tautos daugumai, nuo komunistinio tautiškumo ugnelės kūrenimo iš tikro pasuko į Vakarus ir susikoncentravo į tolesnį ekonominių reformų skatinimą Lietuvoje. Ingrida pasirodė savo vietoje, o tautiškumo palaikymu paliko užsiimti pačiai tautai. Ką, be Ingridos vieniems neišeina ?