Į klausimą – kas yra valstybė, DI atsako taip: „Valstybė yra organizuota politinė bendruomenė, turinti aukščiausią valdžią, valdoma tam tikroje teritorijoje, suverenitetą ir pripažinimą iš kitų valstybių, teigia Zodynas.lt ir Istorija Tau. Tai reiškia, kad valstybė turi savo valdžios institucijas, kurios priima sprendimus, įgyvendina įstatymus ir užtikrina tvarką. Ji taip pat turi apibrėžtas sienas ir teritoriją, kurioje galioja jos įstatymai. Be to, valstybė yra pripažįstama kitų valstybių kaip nepriklausoma politinė vienybė“.
Tai – statinis valstybės idėjos nusakymas, atsirandantis sociologinio apibendrinimo būdu, abstrahuojantis nuo valstybės atsiradimo tipų įvairovės. Kita vertus, jeigu tokia abstrakcija yra įteisinama kaip galutinis valstybės apibrėžimas, yra pražiopsomas valstybės funkcionavimo dinaminis pagrindas kaip valstybės atsiradimo šaltinis, kuris skirtingais atvejais gali būti visiškai skirtingas.
Kas be ko, galima sakyti, kad valstybės atsiradimo ir funkcionavimo dinamiškumą apžvelgia istorijos mokslai, tačiau šiuo atveju kalbame apie tokį valstybės atsiradimo ir išlikimo pradą, kuris kaip toks nepraeina, neišnyksta istorijos verpetuose, o yra pačios istorijos gyvastingumo substancinė sąlyga. Todėl čia ir vartojame žodį „šaltinis“, lengvai įsivaizduodami, kad, išdžiūvus šaltiniui, anksčiau ar vėliau nusenka ir miršta iš to šaltinio gyvastinguosius vandenis plukdžiusios upės. Taigi kalbame apie tokią valstybės pradžią, kuri nepraeina kaip pirmoji pakopa, o yra liekamoji istorijoje valstybės pradžia kaip tos valstybės istorinio dinamiškumo, gyvastingumo ir atsparumo erozijai pamatas.
Todėl šalia statinio pravartu būtų bandyti pateikti taip pat ir dinaminį valstybės apibrėžimą, kuris turėtų ne tiek pakeisti, kiek papildyti pirmąjį. Pernelyg nesiginčyčiau, jeigu kažkas pasakytų, kad šiuos du, vienas kitą papildančius valstybės nusakymo variantus galima pavadinti kaip gretintinus šalia vienas kito sociologiniu ir genetiniu valstybės aprašais.
Kaip jau buvo užsiminta, skirtingų valstybių atsiradimo pagrindas neretai būna skirtingas, žinia, tokios genezės stūmokliu gali būti iškilusios dinastijos dominavimo įtvirtinimo infrastruktūros sukūrimo poreikis, užkariavimo rezultatų struktūrinis apipavidalinimas arba, tarkime, valstybės atsiranda kaip to „protingojo egoizmo“, kurio sąlygos yra aptariamos „visuomenės sutarties“ teorijoje oksidacijos rezultatas ir t. t. Savo ruožtu pažadintos „Varpo“ dūžių moderniosios Lietuvos valstybė atsiranda iš lietuvių kalbos, jos substancinis pagrindas yra lietuvių kalba, dar kitaip tariant, moderniosios Lietuvos valstybės ištekėjimo šaltinis yra lietuvių kalbos pritaikymo arba, dar tiksliau tariant, josios prisitaikymo būties apipavidalinimo poreikiui įvykis, kai lietuvių kalba, peržengdama buitinio uždarumo ribas, tampa politologinės refleksijos, filosofinių atodangų, mokslinio skvarbumo ir meninės saviraiškos kalba.
Galima pasakyti ir taip, kad modernioji Lietuvos valstybė užgimsta iš knygos, rašto ir pasaulio lietuviško apipavidalinimo, tačiau tokia aplinkybė jokiu būdu nereiškia, kad moderniosios Lietuvos valstybė yra mažiau tikroviška (neva „knyginė“) nei užkariavimų ar kitų tautų engimo pagrindu atsirandanti ir savo tęstinumą tokiu būdu įtvirtinanti valstybė, tai veikiau reiškia tokios lietuviškos moderniosios valstybės pirmapradį įsišaknijimą dvasioje, o kita vertus, ir nepraeinamumą, jeigu norite, amžiną elastingumą, nes taip užgimusi valstybė jau paprastai nepradingsta istorijos verpetuose, yra nesunaikinama tokiu laipsniu, kokiu mūsų aptariamu atveju gyva išlieka lietuvių kalba.
Kas be ko, tokia iš būties prakalbinimo lietuviškai atsirandanti valstybė negali būti nusiginklavusi valstybė jau vien dėl to, kad mes suprantame, kokią nelygstamą ir neatstojamą vertybę privalome apginti iššūkių kupiname pasaulyje, kaip atrodo, tai yra savaime suprantamas dalykas, ne kitaip, taigi čia svarbiau bus pastebėti tą faktą, kad visi bandymai apriboti lietuvių kalbos raišką viešajame gyvenime, piktybiškas atsisakymas užtikrinti lietuvių kalbos valstybinį statusą yra tiesioginis ir drauge kraštutinai nešvankus tokios, būtent iš lietuvių kalbos kaip substancinio pagrindo atsiradusios moderniųjų laikų Lietuvos valstybės naikinimas, taigi nesunkiai turėtų būti atpažįstamas ir kvalifikuojamas kaip moderniųjų stribų veikla, ne kitaip.
Ar sakote, kad Šimonytė šiandien yra pirmiausiai ir geriausiai atpažįstama kaip tokios antivalstybinės veiklos vėliavnešys, mūsų laikų stribas Nr.1, XXI a. Lietuvos istorijos toksiškiausias antiherojus?
Nesiruošiu dėl to pernelyg ginčytis, kiekvienas iš mūsų gali turėti savo nuomonę, kita vertus, kad ir kaip norėtųsi, kol kas nepavyksta įpiršti sau įsivaizdavimo, jog štai rinkimus laimėję socialdemokratai jau ims ir netrukus praregės, sugebės išvysti tikrąjį mūsų politinio egzistavimo pagrindą, supras tautinio sentimento reikšmę, o taip pat ir būtinybę saugoti lietuvių kalbos valstybinį statusą kaip savo akies vyzdį, taigi atkerės politinę tikrovę, tapdami socialdemokratais su žmogišku veidu.
O gal jūs galvojate, kad ciniškai išsiviepusios Budbergytės marmūzė ir yra mūsų dienų socialdemokratų klikos Lietuvoje žmogiškasis veidas?..
Lietuvių kalba yra pagrindinis trukdis, pažangos stabdis Lietuvoje, kurio turi nelikti – toks Žečpospolitos ir mūsų plikbajorių sprendimas – karo nugalėtojų sprendimas. LDK Statutai rašyti ne Lietuvių kalba, anot liberoidinių konciervų ir LDDP kviestinių svetelių, todėl jos turi nelikti.
„Šauniai užgyveno” lansberginiame durnių laive plukdomi „išminčiai”, jei jie 21a. klausia dirbtinio „intelekto” kas yra valstybė.. Belieka tokiems „proto bokštams savo intelekto pagilinimui” pasiūlyti paklausti dirbtinio „intelekto”, kaip vadinasi tokie, kurie 21a. nežino ir klausia DI „kas yra valstybė?”..
Senų laikų nepraradęs kvalifikaijos sanitaras tokiems „dvasiniams gigantams”, kurie 21 a. aiškinasi kas yra valstybė, kuriems gamtos duotas žmogui gebėjimas „sava” ar mokamomis kalbomis naudotis kaip tarpusavio bendravimo ar mąstymo priemone…, pasakytų, kad bet kokia kalba skirstoma pagal taip vadinamų lingvistų sugalvotą skirstymą, ir kiekviana kalba yra vadinama pagal atitinkama kalba kalbančios tautos pavadinimą, bet ne į „konstitucinę, ne konstituinę..” kalbas.. Kaip ir kalba – ” tautos, konstituinė vertybė” kiekvienam žmogui yra tokia pati kaip jo turimos regėjimo, klausos… ” tautos, konstitucinės vertybės”..
Jeigu priešas, atsižvelgdamas į lietuvių susirūpinimą, persikeliantiems į Lietuvą gyventi rusams rekomenduos stropiai mokytis lietuvių kalbos, jis tik išnaudos pačių lietuvių pageidaujamą Lietuvos rusinimo galimybę. Kodėl rusams , apsigyvenusiems tarybų Lietuvoje, buvo rekomenduojama mokytis lietuvių kalbos? Tuometiniams specialistams buvo aišku , kad mokantys lengviau ir giliau skverbiasi į lietuviško gyvenimo audinį. Pvz, per mišrias šeimas. „Kas būtų jeigu būtų” yra pradžioje apgalvojama intelektualų , duodančių paskui rekomendacijas praktikams.
Tikrai negirdėjau, kad anais laikais kolonistų minioms buvo prievolė mokytis vietinių žmonių kalbos, nebent atvykėliui iš Rusijos išties buvo keliama kažkokia specifinė užduotis kontroliuoti okupuoto krašto žmonių protus, pažinti čia gyvenimą iš vidaus. Kažkuris iš rusų intelektualų yra išsakęs savo nuostabą, kad rusų kolonistai, pragyvenę visą savo gyvenimą Lietuvoje, nesupranta lietuviškai, tačiau tai nebuvo oficiali pozicija, nesvaikite. Kitas dalykas, kad anais laikais sovietijoje galiojo ideologinė nuostata, kad neva SSRS kultūra yra tarybinė savo turiniu ir nacionalinė savo forma, o tokia formulė buvo savotiškas apsaugos ratas tiems entuziastams, kurie buvo užsidegę puoselėti tautinės tapatybės dvasią. Kas be ko, tikrieji kūrėjai neieškojo jokio pasiteisinimo ir tada, nesidangstė ideologiniais marazmais. Į tai dabar atkreipiau dėmesį tik dėl to, kad turėčiau pretekstą pastebėti, jog štai VU rektorius, Šimonytės aplinkos trubadūras, skelbiantis, kad tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, pranoksta savo marazmatiniu užsiangažavimu net sovietijos laikų oficialiosios ideologijos nutautinimo versijos piršimą. Tačiau šiandien, jeigu neklystu, turime teisę pašlemėką pavadinti pašlemėku. Nepraleiskime tokios progos!
Taip pat man susidarė įspūdis, kad Jūs esate linkęs kanalizuoti esmę į atsitiktines – tikras ar išgalvotas – situacijas…
Kalba svarbi, bet jei atsitiktų kad iš Rusijos į Lietuvą važiuoja visi iš anksto mokėdami lietuvių kalbą, neturėtume dėl ko prieštarauti? O tik džiaugtis dėl lietuvių gausėjimo? Ta priekabė dėl kalbos nemokėjimo, kaip ne keista, buvo beveik legali sovietiniais laikais. Niekas iš valdžios negynė nesimokančių ir nesakė kad rusams išimtis, kad apsigyvenusiems Lietuvoje nereikia mokintis lietuviškai. Mokintis buvo rekomenduojama.
Jeigu būtų taip, kad į Lietuvą atvyktų gyventi tik mokantys lietuvių kalbą, nebūtų blogiausias atvejis, greičiausiai tai būtų lieuviai, grįžtantis gyventi namo iš svetimų kraštų, ar ne? Hipotetinės sąlygos su atsitiktinumio priedais apmąstymas yra įdomus loginis žaidimas, tačiau, kaip atrapdo bent man, toks žongliravimas atsitiktinės galimybės sąvoka negali pakeisti būtinybės substanciniį ryšių sekos.
Pagarbiai,
atsitiktinumo
substancinių