Taip traktuojant su pagreičiu nuo pakalnės riedančius įvykius, hibridinė taika, žinoma, būtų geriausia išeitis.
Tačiau pradėkime nuo pradžių.
Tikrai nemanau, kad „Nemuno aušra“ su Žemaitaičiu priešakyje buvo sugalvota I. Šimonytės chebros, iš anksto numatančios politinių šachmatų lentoje daugybę ėjimų į priekį, tačiau tik aklas šiandien nesugebėtų pastebėti, jog kilusiu skandalu dėl Kultūros ministro iš Žemaitaičio partijos gretų paskyrimo tikslingiausiai ir efektyviausiai pabandė pasinaudoti kaip tik vadinamieji konservatoriai, keldami sau nepalyginti fundamentalesnius tikslus nei tik Žemaitaičio nuvainikavimas.
Tarkime, kad visi Žemaitaičiui iš visų pusių išsakomi priekaištai yra visiškai teisingi, niekas čia nieko neperspaudžia, spalvų nesutirština, yra galbūt net dar blogiau nei išdrįstama viešai pasakyti. Tačiau – kas iš to? Anas dabar su savo brolija teisėtai yra Seime pagal rinkėjų pageidavimą ir taip paprastai jo iš barščių neišmesi. Vis dėlto daug įdomiau tai, tas pats Žemaitaitis, manding, yra tik puolimo pretekstas arba apgaulingas manevras, kai čia iš tiesų yra medžiojamas daug stambesnis žvėris, nes, kaip atrodo, „konservatoriai su Šimonytės uodegėle“ yra nusitaikę į po vasaros truputėlį apšlubusį, klaidelių pridariusį prezidentą Nausėdą ir Lietuvos demokratinę tvarką, kuri kaip tokia neleidžia „konservatoriams“ prisikasti prie vadžios.
Nieko nėra nuostabaus, kad politikai kovoja dėl valdžios, tačiau, kaip atrodo bent man, apsišaukėlių „konservatorių“ kova dėl įtakingų valdžios postų pastaruoju metu vis labiau įgyja nelegalų pobūdį galimai dėl to, jog pagal teisėtas demokratinio žaidimo taisykles jie jau nebeturi jokių šansų laimėti iki pasaulio pabaigos. Taigi, jeigu anksčiau, „konservatorių“ valdymo metu buvo siekiama išstumti Nausėdą iš posto atvirai kriminaliniu būdu, begėdiškai klastojant faktus, dabar, pasinaudodami aplinkybėmis, jie stumia visuomenę į sumaištį, kuri – neduok Dieve! – gali pasibaigti ir pilietiniu karu.
Vadinamasis kultūrininkas Lietuvoje šiandien dėvi kostiumą, pasiūtą su politiniu pamušalu, prisimenant ta proga, kad istorijoje tokios konfigūracijos kultūrininkai buvo vadinami chunveibinais (dar anksčiau – „opričnina“).
Jeigu andai Leninas skelbė, kad revoliucija prasideda nuo pašto, telegrafo ir geležinkelio stoties paėmimo, I. Šimonytė, regis, nusprendė instaliuoti permanentinę antisąjudinę kontrrevoliuciją, susodindama į viešųjų įstaigų, o ypač valdiškų kultūrinimo institucijų vadovų postus savo žmogeliukus, kurie, atėjus laikui, pakviečiami veikti.
Neslepiu savo išankstinio užsiangažavimo, kad labiausiai nerimauju dėl to, jog neprisikeltų iš mirties patalų I. Šimonytės režimas, kuris, kaip atrodo bent man, buvo lietuvių tautos žiaurios moralinės priespaudos, lietuvybės išniekinimo, kovos prieš lietuvių kalbos ir etnokultūros teises, taigi tuo pačiu ir svetimųjų valios primetimo sunkmetis.
Gyvenau toli nuo kultūros, kuri man netrukdė ir aš jai, kaip atrodo, taip pat netrukdžiau, tačiau štai vieną dieną pasipylė į gatves žmonės, pasivadinę kultūrininkais, kurie staugė, rėkė, žviegė, kalbėjo nesąmones, kraupiai pažeminančias intelektą, kol visa tai vis labiau pradėjo panašėti į įsisiautėjusią žmogaus lėkštumo fiestą ir kvailybės mugės realybės šou, kuris iš uždaros patalpos prasiveržė į viešąją miestų erdvę, ir niekas jau nežinojo – kas bus toliau?
Savo ruožtu jūsų nuolankus tarnas labai aiškiai žino bent tai, kad tokių kultūrininkų veiklos svarbiausias principas yra Hierarchija, rišanti į vieną visumą kelis politikos banditus ir tobulų kvailių minią.
Taigi neapsigaukite dėl nekaltai skambančio žodžio „kultūrininkas“: jeigu leisite tokiems kultūrininkais pasivadinusiems švonderiams užsisėsti sau ant sprando, anksčiau ar vėliau jie pasibels į jūsų buto duris, kad paklaustų – ką veikėte sumaišties metu, kurią pusę palaikėte, kaip galiausiai atpirksite savo tikrą ar tariamą nelojalumą?..
Vakar viena iškili dama iš Kauno pasidalijo su manimi savo įspūdžiais apie tai, kad neva vadinamųjų kultūrininkų protestai gatvėse jai vis labiau pradeda priminti violetinės revoliucijos konvulsijas. Iš pradžių nesutikau su tokiu tarsi ir skirtingų dalykų sugretinimu vien dėl jų panašaus isteriškumo kolorito, pastebėdamas, kad įvykiai Garliavoje rutuliojosi pagal socialinės psichologijos išvaržos logiką, kai savo ruožtu dabar keliama sumaištis gatvėse yra leftistinės, fiziologinio antilietuvizmo ir svetimųjų valios primetimo ideologijos inspiruotas reiškinys, bet greitai prisiminiau, kad „kultūrininkų sąjūdis“ iš tiesų prasidėjo garsiojoje Klonio gatvės sodyboje, kur anuomet gausiai rinkosi dainininkai, šokėjai, deklamatoriai… Kitas klausimas – kur dingo mergaitė?
Kartais sau pagalvoju, kad ta mergaitė galimai yra Ingrida Šimonytė, inkognito užauginta Jakilaičių šeimoje.
O gal visa esmė susiveda tik į atspalvį, kai, tarkime, violetinę revoliuciją galiausiai pakeitė žydrųjų maištas?
***
kiekvieną rytą
atplaukia
naivus ir žydras
debesis
ir
sudraskytas
žiūri:
ką veikia
anas
antilaureatas
naivus
kaip
reta
nudriskęs paukštis
pro šakas
Paskutinių rinkimų nugalėtojai kibo prie Šimonytės dėl „ne taip” nuo Covid skiepytos tautos. Ir dėl pačiu laiku prieš rinkimus į Dubajų paskraidžiusios ministrės . Žodžiu, tokią valdžią būtina buvo keisti: blogiau tikrai nebus. O dėl tikrai nepriimtinos šimtatūkstantinės rytų kaimynų migrantų bangos rinkimų nugalėtojai Šimonytei nepriekaištavo. Jiems tai buvo puikus precedentas ateičiai – ir netiesioginė reabilitacija už sovietinio meto kolaboravimą, sukeičiant Lietuvos gyventojus.
O jis tikrai ne slaptasis Konservatorių partijos patarėjas, neturėjęs jokių ryšių su šia partija? Jis nepatarinėjo įtakingiems konservatoriams kaip partijoje atsikratyti netinkamų narių?
Blogai, kad autorius visas socialdemokratų ir Nausėdos klaidas priskiria konservatoriams.
Aš irgi stebiuosi. .Atrodo didžiausia Lietuvos nelaimė nuo Sąjūdžio meto, kad šalia gero gerbiamiems Lietuvos žmonėms linkinčių brazauskininkų atsirado Lietuvos kiršintojai konservatoriai.