Edvardas Čiuldė. Pažangizmo nusikaltimų juodoji knyga (PNJK)

Pirmiausiai turėtume susitarti dėl terminų, keliant klausimą – kaip derėtų pavadinti tą reiškinį, dėl kurio kontroversiškumo čia kviečiu padiskutuoti? Ar tikslus yra antraštėje įrašytas pavadinimas – pažangizmas ( progresyvizmas, pažangeivizmas ir pan.)?

Kaip atrodo man, techniškai tiksliausias aptariamo dalyko įvardijimui esmės požiūriu yra neomarksizmo pavadinimas.

Ogi su pozityvios reikšmės žodžiu „pažanga“ vadinamasi pažangizmas turi ne ką daugiau bendro nei hitlerinio tipo nacizmas su meile žydams ar Stalino konstitucija su demokratiniu visuomenės valdymu.

Jau esu bandęs keletą kartų atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad vadinamasis pažangizmas neretai mus siekia sugrąžinti į tolimą ikikrikščioniškų laikų arba net ikisokratinės antikos praeitį, čia atrasdamas savo pažadėtąją žemę. Kam dar neaišku, kad vienu iš svarbiausių vadinamojo pažangizmo oponentų yra klasikinė filosofija, apskritai aukštoji kultūra, pažangiečiams ieškant įkvėpimo romantizuotos barbarybės pavyzdžiuose?

Tačiau jų pačių pasirinktas terminas „pažangizmas“ tinka ir mums dėl vis labiau išryškėjančio šio termino ironiškumo, aptariant reiškinio kontroversiškumą. Tokia žaismė tarp nominalios žodžio reikšmės ir jo ironiškų poteksčių pagyvina aptarimą ir suteikia jam naujų atspalvių, tampa papildomos įtampos židiniu.

Nenoriu to balagano pavadinti, kaip neretai daroma, leftizmu, nes, kaip atrodo, kairioji socialinio dialogo politika yra labiau įvairiapusis, nesuvedamas tik į vadinamojo pažangizmo schemas, reiškinys. Neapsiverstų niekaip liežuvis prilyginti pažangiečiams tokias iškilias, didesniu ar mažesniu laipsniu politinei kairei atstovaujančias asmenybes kaip Bronislovas Genzelis, Aloyzas Sakalas ir kt.

Norėčiau, kad PNJK taptų tęstiniu leidiniu, kur kiekvienas iš mūsų galėtume atkreipti dėmesį į pažangizmo ideologijos iniciuotos ar pateisinamos nusikalstamos veikos konkrečius pavyzdžius, kai, tarkime, prioretizuojant homoseksualų interesus, žmogus dėl „netinkamos“ seksualinės orientacijos prarado įgaliojimą kopti karjeros laiptais, buvo nustumtas į pašalį, apribojant jo žodžio laisvę, užginčijant asmens orumą, turėtume galimybę savotiškoje registracijos knygoje „ faktas po fakto“ aprašyti besiveržiančios kaip kilpa ant kaklo cenzūros atvejus, ir t. t., ir pan. Savo ruožtu leiskite pradėti, nepretenduojant į akademinį išsamumą, nuo pažangizmo nusikalstomos esmės pagrindinių, kaip atrodo dabar, kategorijų paryškinimo bent punktyriniu pavidalu.

Pažangizmas yra nusikaltimas vaikams, apskritai yra vaikystės naikinimas.

Translytiškumo propaganda bendrojo lavinimo mokyklose, skatinant chirurginę intervenciją į lytį, kitaip tariant, kaip pažangų pasirinkimą populiarinant kastracijos aktą, yra sunkiausias, kraštutinai šlykštus vadinamojo pažangizmo nusikaltimas. Net pažangiečių pirmtakai komunistai nedrįso taip radikaliai eksperimentuoti su biologine žmogaus prigimtimi, apsiribodami augalų ir gyvūnų rūšių patobulinimo bandymais. Taigi net ne Mičiūrinas, o greičiau daktaras Mengelė mūsų dienų pažangiečiams yra tikrasis autoritetas, ar ne?

Kaip atrodo bent man, tokius ideologiškai motyvuotus vaikų ir paauglių žalojimo eksperimentus privalu kuo greičiau prilyginti vaikų prievartavimo, žiauriausiosios pedofilijos atvejams.

Jau pareitą kartą kėliau hipotezę, kad, kaip atrodo bent man, translytiškumo propaganda mokyklose ir plintanti vaikų lytinės dekonstrukcijos praktika daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu yra susijusi su poreikiu įvaizdinti LGBT interesus aptarnaujančią genderizmo ideologemą, kad neva net biologiniai skirtumai tarp lyčių yra labilūs ir mobilūs, lengvai perstumdami, jeigu kitaip neįmanoma, vienu skalpelio brūkštelėjimu. Tokiu būdu vaikai tampa iliustracine medžiaga ar net ideologinio karo mėsa. Jau praeitą kartą užsiminiau apie tai, kad vadinamasis pažangizmas yra labai priešiškas vaikystės vaizdiniui jau vien dėl to, kad biologinio atsinaujinimo paradigma niekais paverčia visus jų ideologinius užkeikimus, parodo ideologinio konstruktyvizmo mechaninį pobūdį ir negyvybingumą.

Kita vertus, Lietuvos mokyklose per jėgą pradėta diegti Gyvenimo įgūdžių formavimo programa kelia uždavinį labai aiškiai nusakyti, kiek ir kaip tokia programa skiriasi nuo ikisokratiniais senovės Graikijos laikais paplitusių bandymų pateisinti pederastijos praktiką. Kaip matome iš Platono dialogo „Puota“, sofistai pederastiją bandė pateisinti pažangos vardu.

Ar sakote, kad homoseksualumas ir pederastija yra netapatūs reiškiniai? Tikra tiesa, ne kitaip. Tačiau atidesnis žvilgsnis į minėtą laikotarpį leidžia dar akivaizdžiau, nei įprasta šiandien mums kartoti, atskirti, o kartais ir susieti šiuos reiškinius.

Pažangizmas yra nusikaltimas lyčiai, jeigu norite, yra lytinis nusikaltimas

Į šį klausimą išsamiausiai atsako tyrinėtojai, apibrėžiantys vyrą ir moterį kaip papildančias viena kitą lytis, kai toks lyčių papildomumo principas drauge yra suprantamas kaip šeimos sukūrimo pagrindas.

Nuo savęs visai ne akademine maniera pridursiu, kad vardan LBGT bendruomenės geresnės savijautos ir komforto pradėtas karas prieš moteriškumą ir vyriškumą naikina pasaulio grožį ir kosmoso darną, didele dalimi užginčija meno esmę.

Kažkodėl man tai atrodo panašu į draudimą pražysti gėlėms, atsinaujinti, kai norisi, poeto žodžiais tariant, paglostyti vėjo suveltą tulpės galvą.

Taigi genderistinė Stambulo konvencija, be visa ko kito, yra dar ir estetinis nusikaltimas…

Pažangizmas yra nusikaltimas žmogaus rūšiai, yra žmogiškumo esmės naikinimas

Dar K.Marksas tvirtino, kad žmogus yra visuomeninių santykių visuma. Savo ruožtu naujosios konfigūracijos marksistai pažangiečiai užsimojo galutinai ištirpdyti substancinės žmogaus formos pagrindą, viską čia paverčiant socialine pliurze, žmogiena, amorfišku padaru, vadintinu žmoga.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, tik iš dalies yra teisingas tvirtinimas, kad vadinamasi pažangizmas „kovoja prieš biologiją“. Kai toks pažangizmas redukcijos ir kraštutinio abstrahavimo būdu atsigręžia į žmogų kaip į biologinį likutį, čia mato tik žmogiškosios tikrovės gyvulinę pusę, pavaldžią biopolitikos manipuliacijoms. Kas dar nežino, negirdėjo, kad kultūros dehumanizacijos reikalavimas yra įrašytas pažangizmo himne, konstitucijoje ir vėliavoje?

Be visa ko kito, susiklostė labai liūdna padėtis, kai homoseksualų interesų prioretizavimo pretekstu Vakarų politinės kultūros savitumą anksčiau žymėjęs žmogaus teisių konceptas yra nusavinamas agresyvios mažumos naudai ir begėdiškai sukarikatūrinimas.

Pažangizmas nėra tik paprastas humanizmo kaip žmogaus orumo ideologijos atsisakymas, tai greičiau yra toks pasiruošimas antropologiniam perversmui, kuris privers mus sulipti atgal į medžius.

Pažangizmas yra nusikaltimas tautai, yra tautinės tapatybės griovimas.

Apie tautinės tapatybės Lietuvoje puoselėjimo pasmerkimą jau kalbėjome ne kartą. Toks smerkimas ir niekinimas priklauso tam pačiam žmogaus esmės išnaikinimo procesui, nes nėra abstrakčios žmogiškumo esmės, kaip, tarkime, tikrovėje nėra abstraktaus medžio, taigi ir žmogaus esmei atsidengiant tik per konkrečias tapatybes. Išvilktas iš konkrečių tapatumo formų žmogus yra tik socialinės pliurzė arba biologinės liekanos abstrakcija, o iš tokių pradų joks žmogiškumo substratas nesusideda, kad ir iš kurios pusės žiūrėtume.

Kiekvienas iš mūsų turi progą toliau ne tik paminėti konkrečius pažangizmo nusikaltimus, bet ir pratęsti šią pažangistinio gyvenimo apnuodijimo kategorijų lentelę…