Edvardas Čiuldė. Paminklo nepastatytiems paminklams projektas

Kai praeitą kartą kalbėjau apie galutinį sprendimą (terminas iš nacių ideologinio žodyno) pašalinti Salomėjos Nėries paminklą iš Vilniaus miesto erdvių, kaip refrenas mano mintyse skambėjo klausimas – o ar miestiečiai, apskritai Lietuvos gyventojai rinktųsi ginti paminklo nuo tokio neprotingo sprendimo, jeigu juos į protesto akciją pakviestų kokia nors visuomeninė organizacija, kūrybinė sąjunga, poezijos mylėtojų susivienijimas ar, tarkime, Vilniui vaduoti draugija?

Tada susilaikiau nepasakęs, kad abejingumas šiam klausimui būtų savotiškas rodiklis, kad apskritai mūsų ryžtas apsiginti yra sumenkęs iki pavojingos išlikimui ribos, nes tauta vidujai kapituliuoja ir dezintegruojasi jau tada, kai pasiduoda neprotingiems valdžios sprendimams, tapdama bežade minia.

Tačiau gerai suprantu, kad ryžto apginti poetės, kuriai kabinama išdavikės etiketė, paminklą nuo sunaikinimo prilyginimas žmonių nusiteikimui ginti šalies nepriklausomybę nuo mirtinų pavojų, būtų spalvų sutirštinimas, jeigu ne šventvagystė.

Kita vertus, jeigu žiūrėtume į tai apsigynimo nuo agresyvaus bukumo požiūriu, minėti atvejai gali būti atpažinti kaip nutolę vienas nuo kito per begalinį atstumą, be galo skirtingi, tačiau kaip tos pačios skalės, taigi iš esmės vienarūšiai reiškiniai.

Kaip jau esu kita proga bandęs priminti, nesugebėjimą pritaikyti bendros taisyklės atskiram atvejui I. Kantas vadina bukumu*, o čia labai akivaizdžiai pasimato kad ta taisyklė, kuri tiko ir prašėsi pritaikoma baibokų nuo Žaliojo tilto ir Cvirkos paminklo nukėlimui, tikrai yra nepritaikoma S. Nėries paminklo atveju. Apskritai nereikėtų pasikliauti įsibėgėjimo inercija, ar ne?

Taigi, mano pasiūlymas yra labai paprastas: atlaisvintoje nuo S. Nėries paminklo vietoje Vilniaus mieste būtų prasminga pastatyti paminklą Bukumui, kaip gyvojo priekaišto įpaminklinimą, kuris mums visados primintų tai, ko neverta daryti.

Tiesą sakant, aš pats neturiu jokios tokio paminklo kompozicinės idėjos, tačiau gal iš tiesų Vilniaus centre, išlaisvintame nuo S. Nėries paminklo, reikėtų užveisti žiemą vasarą žaliuojančių bukų giraitę?

Daug geriau išsivaizduoju tai, kaip turėtų būti įamžintas atminimas tų veikėjų, kurie padarė viską, kad Vilniuje neatsirastų paminklai Vyčiui, Justinui Marcinkevičiui, Antanui Smetonai…

Kaip atrodo bent man, tai turėtų būti balvono skulptūrinė kompozicija, vaizduojanti užpakalį su giliai įstatytomis ir drauge elektrifikuotomis, dieną naktį mirksinčiomis kiaulės akutėmis – vieni čia galimai atpažintų -ašiaus, kiti -unsko, dar kiti -atkos veido bruožus, – tokia štai būtų Vilniaus iliuminacijos, vainikuojančios paminklų nužudymo dar įsčiose praktiką, idėja.

_____________________

*Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale I. Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados nurodys tik kvailumo triumfą.

Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio“, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakotojui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.

Čia dažniausiai pasakojama apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a“ į tašką „b“, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus lėtai judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.