Kartais klausiama – kodėl menininkai pamažėliais ėmė ir pritilo, mažiau reiškiasi viešajame gyvenime, tarsi jau šalinasi visuomenės tribūno funkcijos? Mano kartos žmonės prisimena, kad buvo laikai, kai menininko žodis visais gyvenimo klausimais buvo fetišizuojamas, menininkui buvo suteikiamas jeigu ne šventojo, tai bent raitelio, nešančio liepsnojantį tiesos fakelą, instancijos statusas. Tiesą sakant, nereikėtų labai stebėtis, kad toks menininko sureikšminimas dominavo nelaisvės sąlygomis, nes čia, iš vienos pusės, okupacinė valdžia tikslingai siekė panaudoti talentus režimo pašlovinimui, o, iš kitos, tauta meno simboliniuose užšifravimuose, šioje kuždesių ir šnabždesių sferoje, siekė išgirsti kažką panašaus į laisvės pažadą.
Tačiau, kur pasidėti menui, kai viskas stoja į savo vietas, kiekvienas užsiima savo reikalais ir menininkui staiga nelieka pareigos užsikrauti meta-politiko, istorijos kvazi-teisėjo ar nelicencijuoto pranašo naštą? Gal išties teisus buvo Platonas, sakęs, kad poetus reikėtų vyti iš tobulos valstybės? Tačiau tai, kad menas neužsiima tokio pavyzdžio pavadavimo funkcija, o menininkas su dideliu palengvėjimu nusiima žynio kaukę, nesumenkina meno reikšmės, bet kaip tik leidžia apibrėžti meninės refleksijos savitumą jos prigimtinėje vietoje, įpareigoja grįžti prie meno šaknų.
Laisvės pažadas, kurį teikė menas nelaisvės sąlygomis, palaikė žmogaus integralumo idėją, nes be tokio pažado žmogus lieka atidalintas, prakiuręs, išbarstantis savo esmę.
Tačiau net ir politiškai laisvas žmogus, tarkime, gyvenantis tobuloje (?) valstybėje, gali būti atskirtas nuo savo esmės, jeigu išsibarsto duotose gyvenimo aplinkybėse, sutampa su laiku be likučio, lieka įkalintas betarpiškų poreikių.
Kita vertus, reikia pasakyti ir tai, kad tas pats žmogus nevalkioja su savimi esmės kaip naštos, greičiau yra taip, jog ta esmė yra surenkama kiekvieną kartą iš naujo idealybės sferoje, atsimenama, menama ne tiek sunkiai dirbant kiek pumpuravimo ore, nuodėmingo lengvumo būdu, pataikant į meno esmę.
Įdomiausia tai, kad tokiam meno forsuotam sureikšminimui pretekstą teikia tas pats Platonas, kuris ką tik sakė, kad poetus reikia išvyti iš tobulos valstybės.
Ilgai gyvenat šiame pasaulyje vis labiau stebina Platono idealizmo realistinės įžvalgos, šios doktrinos realistinis potencialas, leidžiantis įsitikinti, kad ideali esmė ir yra realioji realybė, tikroviškoji tikrovė, būtiškoji būtis, Platono žodžiais tariant – to ontos on, o tokios esmės pagava, kai mes jau mename pačią esmę ir siekiame įminti gyvenimo užmintą mįslę sielos surinktumo duotybėje, lietuvių kalboje yra vadinama menu.
Iki skutų per amžius interpretacijose sudėvėta Platono sielos praegzistencijos teorija, o gal žaismingas mitas apie tai, kad neva siela prieš susijungdama su kūnu gyveno idealių esmių pasaulyje, o dabar gali prisiminti tą esmę iš šio pasaulio reiškinių teikiamų užuominų grožio pavidale, byloja apie mūsų gyvenimo pulsaciją, kai siela pagal natūralią gyvenimo ritmiką yra linkusi išsibarstyti, nupulti, bet menantis menas pastoviai kreipia sielą surinktumo linkme, leisdamas mums laisvai pursloti būties pertekliaus laiptais iš apačios į viršų, pažeidžiant visus gravitacijos dėsnius.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokia meno patirtis yra svarbesnė nei, tarkime, išsilavinimas ar kultūrinis išprusimas su negyvų žinių bagažu ir užkimšta siela, kai mokslingoje, bet apsunkusioje nuo vienpusiškumų visuomenėje kartais žmonės praranda paskutinius atvirumo tikrovei likučius.
Pasakojama, kad antikos laikų filosofas Diogenas iš Leartos, priešui apsupus miestą, su baisiu užsidegimu ritinėjo savo legendinę bačką į įkalnę ir atgalios, o paklaustas, ką jis čia daro, paaiškinęs, kad šiuo metu, kai visi pluša, įrenginėdami miesto gynybinius įtvirtinimus, būtų gėda sėdėti rankas sudėjus. Dabar pagalvojau ir apie tai, kad vis dėlto buvo verta neišvyti poetų iš tobulos valstybės, nes, kas ne kas, o poetas visados primins, kad dėl tėvynės gynybos reikalo žmogus privalo susirinkti visa savo siela ir kūnu į esmę, o tėvynainiai susitelkti į vieną kumštį.
Šią vasarą atostogaudamas kaime mačiau kaip mano kaimynė, visiškai pražilusi senučiukė, tikriausiai niekados ir negirdėjusi to Platono vardo, tąkart sustingusi kaip druskos stulpas stovėjo už namo užburta klaikaus saulėlydžio grožio Lietuvoje, purpurinio dangaus spektaklio, kol visiškai ištirpo tamsoje. Nuščiuvusioje naktyje pramaišiui su pelėdos klykavimu dar ilgai girdėjosi kaip ji tylos žodžiais kalbasi su savo esme.
Pasnigus pavasario pradžioje
šiandien
pasnigus
kitaip šviesa tvenkia akis
daugiau mėlynumo pakeleivės
akyse –
nuo dangaus
ir aš
mėtomas
besrovės nuotaikos
kaip
sviedinys
pakeleivis
trumpam
čia čia čia čia
šviežiame sniege
padangų raštai
(guminraštis)
bet dalykinis pasaulis
neįdomus
šuneliukui
jau
ieškančiam pėdų
nuo aukštakulnių
šeimininkės
su
ingredientu
metų
pragaras
mėtosi
gniūžtėmis
nesmagumo
pabaigą
liudija
pavasario
besmegeniai
Čiuldė rašo, – „Mano kartos žmonės prisimena, kad buvo laikai, kai menininko žodis visais gyvenimo klausimais buvo fetišizuojamas, menininkui buvo suteikiamas jeigu ne šventojo, tai bent raitelio, nešančio liepsnojantį tiesos fakelą, instancijos statusas…menininko sureikšminimas dominavo nelaisvės sąlygomis, nes čia, iš vienos pusės, okupacinė valdžia tikslingai siekė panaudoti talentus režimo pašlovinimui..”
„Pakrapštęs pakaušį” ir aš pabandžiau prisiminti kokį nors tarybinį menininką Čiuldei „sureikšmintą iki šventojo, nešančio liepsnojantį tieos fakelą..”..
Eduardas Mieželaitis poetas, publicistas, vertėjas, komjaunimo bei partinis veikėjas tebuvo 1975–1989 m. LSSR AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas, 1962-1970 buvo TSRS Aukščiausios tarybos deputatas..
Vytautas Lansbergis „čiurlionietis”, muzikologas, už didelius nuopelnus tarybiniam menui ir aktyvią visuomeninę veiklą 1982 09 29 LKP CK biuro, su grifu „visiškai slaptai”, nutarimu V. Landsbergiui buvo suteiktas prestižinis Lietuvos TSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas…
Antanas Venclova, 1940 metų liepą išrinktas į Seimą, kaip Liaudies Seimo Įgaliotosios komisijos narys dalyvavo TSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje, ratifikavusioje neteisėtą Lietuvos Respublikos aneksiją, nuo 1941 iki 1962 TSRS Aukščiausios Tarybos deputatas.. Tarybiniais laikais Aukščiausių Tarybų deputatai deputatų atlyginimų negaudavo, deputatais pabūdavo kaip būdavo šaukiamos Aukščiausios Tarybos sesijos…
„Pačiupinėjau” man žinomus žymiausius okupacinius menininkus, tik vienas turėjo aukščiausiai įvertinto menininko vardą, tuometines privilegijas…, bet ir tam iki „švento, ar nešančio tiesos deglą”…, palyginus su šiandienos „tiesos deglų nešiotojais”, yra kaip iki Mėnulio „raitam” ant dviračio…
Su Čiuldės meno „esme”, bent man, „smegeninėje” gaunasi dar didesnė „didelės statinės ritinimo sumaištis”.. Žinant, kad „meno” sąvoka apibendrina žmonių veiklos vieną rūšį, už kurio daugiau žmogus nieko nesugalvojo.., panašiai kaip už „laiko, erdvės..” sąvokų nieko sekančio „kol kas” nėra..
Neradęs ko nors egzistuojančio už „esmės”, nes „esmė” iki šiol buvo laikoma „pagrindų pagrindas”, galutinė ko nors pažinimo stadija…, tikra esmė-galutinis nenuginčijamas įrodymas.., su esmės „menu” mano galvoje „gavosi dar didesnė sumaištis”…
Būtų gerai, kad koks vietinis „proto bokštas” aiškiau „ant pirštų” pademonstruotų kaip atrodo meno „esmė”, ir kokios nors visiems žinomos, paprasčiausios esmės „menas”..
Paskaitęs Čiuldės straipsnelyje esmės „finalą”- „kaime mačiau kaip mano kaimynė, visiškai pražilusi senučiukė, tikriausiai niekados ir negirdėjusi to Platono vardo, tąkart sustingusi kaip druskos stulpas stovėjo už namo užburta klaikaus saulėlydžio grožio Lietuvoje..Nuščiuvusioje naktyje pramaišiui su pelėdos klykavimu dar ilgai GIRDĖJOSI kaip ji tylos žodžiais KALBASI SU SAVO ESME..”-, pagalvoji ar „nepasisekė” paskaityti paskutines dienas durnių namuose leidusio Nyčės „įspūdžių”….
užsikrušk
Dvasingasis filosofas rodo savo tikrąjį veidą 🙂 To ontos on 🙂
Kai kurie pakeičia kai kurie nepakeičia, joks kalbininkai jokio rusicizmo čia neįželgia, taigi tamstai su savo patologijomis beliek tik užsikrušti
„… iš vienos pusės, okupacinė valdžia tikslingai siekė panaudoti talentus režimo pašlovinimui, o, iš kitos…“
Rusicizmas „s odnoi storony, a s drugoi“. Tikrasis lietuviškas posakis yra „viena vertus, kita vertus“.
„antikos laikų filosofas Diogenas iš Leartos“
Iš Laertės miestelio Mažojoje Azijoje arba tiesiog Laertijus. Tiksli jo vardo reikšmė mūsų laikais nežinoma. Yra straipsnis Wikipedijoje.
„Platono sielos praegzistencijos teorija“
Preegzistencijos.
Ačiū už korektoriaus neapmokamą darbą ir tokį titanišką pasišventimą. Teisus buvo S.Freudas, sakęs, kad patologinis smulkmeniškumas rodo, jog žmogus yra užstrigęs analinėje kūdikiško išsivystymo stadijoje. Tamstos veikla yra paradigminis to pavyzdys . Kas be ko, turėjau galvoje Diogeną iš Sinopės ( Sinopietį), juokais tariant, iš statinės, kuri, tiesą sakant, buvo milžiniško dydžio, skirta aliejaus spaudimo darbams didelėse plantacijose, o ne agurkų raugimui, kaip kartais vaizduojama ar įsivaizduojama mūsų padangėje. Apsirikimas dėl Sinopiečio dar kartą primena man, kokia didelė yda yra išsiblaškymas, neatidumas, skubėjimas pakeltomis girnomis…
Tamsta per daug galvojate apie antrą galą. Jei mažiau galvotumėte apie tai, galbūt padarytumėte ir mažiau klaidų. Beje, lietuviškai būtų „įstrigęs“, bet kai kurie žmonės pakeičia priešdėlį į už-, nes rusiškai tos reikšmės žodis turi priešdėlį za- (zastriavšij).
Taip, dideliame moliniame inde („statinėje“) gyveno Sinopietis, o Laertijus apie tai parašė.
Mano atsakymas per neapsižiūrėjimą atsidūrė viršuje, o ne po tamstos komentaro. Ten skaityk, gilinkis, medituok ir konspektuok. Bepigu tam analiniam analitikui, kuris neturi jokio galo.
Edvardas straipsnelyje bando ką nors atrasti „didelio” ir dar nežinomo.. – „Nuo meno esmės iki esmės meno”-, mintyse „ritinėdamas nuo kalno ir į kalną didelę statinę”, o tu prie Edvardo kabinėjiesi dėl smulkmenų.., rusicizmas, rusicizmas…
„Gadini nuotaiką” ir kitiems, panorusiems pasamprotauti (rusicizmas – padumat, padūmyt, parūkyt..) ir suvokti taip pat, kokia gali būti meno „esmė” ir koks „menas gali išeiti” iš esmės…