Edvardas Čiuldė. Lietuviškų matrioškų žaidimas

Matrioška vadinama medinė lėlė, kurią atidarius randama tokia pat, bet mažesnė lėlė, pastarąją išpakavus – dar mažesnė, nėra tik paprastas žaislas, dažnai tokia iš vidaus pasidauginanti lėlė yra laikoma rusų liaudies kūrybos simboliu, kažkas panašaus į tautos mentaliteto išvaržą ar vizitine kortele.

Ar matrioška išties yra toks reikšmingas, prasimušantis iš gelmės rusų tautos energetikos psichosomatinis simbolis, – nesu pernelyg kompetentingas spręsti, kažką daugiau apčiuopiamo pasakyti.

Tokia matrioška apskritai gali būti laikoma redukcijos, kai didesni dalykai paaiškinami per mažesnius, simboliu. Tačiau jeigu pasiduotume pagundai daugiasluoksnės lėlės pavyzdyje atrasti tautos mentaliteto pagrindą atspindinčią pridėtinę simbolio vertę ir užsispyrę tvirtintume, kad matrioška reprezentuoja rusų tautos dvasios melagingą prigimtį, drauge turėtume pripažinti ir tą aplinkybę, kad toks medinis simbolis taip pat nurodo ir tai, kad rusų tiražuojamas melas paprastai būna vienataktis, neišradingas, pasikartojantis pagal tą patį principą, visais laikais toks pats.

Kitas dalykas, kad savo ruožtu matrioškos žaidimas yra populiarus dalykas lietuviškos politikos pasažuose su ta išlyga, kad čia atidarius vieną lėlytę randama kita lėlytė neretai dėvi skirtingą veidą ir t.t. Dar kitaip tariant, lietuviška politinė lėlė neretai būna tikras labirintas. Kaip atrodo bent man, lietuviškoje padangėje toks matrioškų matrioška yra Andrius Kubilius, tikras medinės lėlės čempionas.

Nenuvertinkime šio politiko bėgant laikui, būtų didelis nuostolis lietuviško mentaliteto istorijai, jeigu kažkur užkulisiuose pasimirštų jo daugiasluoksnis tipažas, daugiaveidiškumo talentas. A. Kubilius neabejotinai yra labiau spalvinga asmenybė nei pastaruoju metu linkstama manyti.  Ką reiškia vien tik A.Kubiliaus legendinė veikla, įdėtos pastangos, užtikrinant Lietuvos energetinį ne/savarankiškumą, jo išradingumas nepastatytos Lietuvoje atominės elektrinė statybose.

Atidarius A.Kubilių statytoją, randame Andrių Keliautoją po Baltarusijos miškus, ieškantį ir nerandantį jokių ženklų, kad AE ketintų statyti kažkoks A.Lukošenka.

Tikriausiai Andrius Keliautojas tuomet keliavo ant medinės kumelaitės, o jo liudijimai iš tokių kelionių didele dalimi lėmė Astravo AE atsiradimą Vilniaus pašonėje. Kas be ko, tai kraupiausias Lietuvos pralaimėjimas nepriklausomybės laikais, kitaip nepasakysi.

Ar turime teisę skandalingai trivializuoti problemą, tarkime, teigiant, kad, atidarius Astravo AE pavadinimą, randame Astravo Andriaus Kubiliaus garbės vardo AE pavadinimą?

Atidarius A.Kubilių statytoją, randame Andrių Keliautoją po Baltarusijos miškus, ieškantį ir nerandantį jokių ženklų, kad AE ketintų statyti kažkoks A.Lukošenka.

Tikrai nepuoselėju sąmokslo teorijų, kad neva tuometis konservatorių sąjungos pirmininkas ir premjeras parsidavė rusams ar A.Lukošenkai, ogi didžiausia laisvamanybė, kurią leidau sau tuomet, kai visa tai vyko, – tai daugiakartinis viešas abejonės išsakymas tik dėl to, jog premjeras A.Kubilius galimai nėra pakankamai principingas savo įtakingų partijos narių, kurie tuo metu plėtojo rusiškos elektros energijos pardavimo Lietuvoje tarpininkų verslą, atžvilgiu. Tų rusiškų tarpininkų teisininkai tąkart per redakciją perdavė paskutinį perspėjimą autoriui dėl baudžiamojo persekiojimo, jeigu tema bus tęsiama.

Savotišką medinės lėlės virtuoziškumą tas pats A.Kubilius pademonstravo varžytuvėse dėl partijos pirmininko posto su Irena Degutiene, kai, iškilus pralaimėjimo grėsmei, anas pasiūlė partijos vadu rinkti Gabrielių Landsbergį, minimu laikotarpiu per keletą šviesmečių nutolusį nuo partijos reikalų jaunąjį Europos parlamento narį. Tai buvo ne šiaip pasilakstymas su medine kumelaite, o reikšmingas ėjimas arkliu, lėmęs, jog, atidarius A. Kubilių, randame G.Landsbergį (pirmasis dar ilgai nesudėjo ginklų, siekdamas pavairuoti nuo galinės sėdynės).

Ar kažkas dar galvoja, kad karališkasis infantas, t. y. anūkas G.Landsbergis dėl jaunystės ir nepatyrimo nėra toks pakankamai rūstaus veido herojus, jog būtų galima patikėti, kad jam pavyks atlaikyti visus frontus?

Dėl to labai nenusimename, žinodami, kad, atidarius G.Landsbergį, rasime piktą lėlytę taškuota suknele su Ingridos Šimonytės veidu.

O ką jūs tikitės rasti, atidarius I. Šimonytės skafandrą, nejaugi Aušrą Maldeikienę?

NeduokDie, neduokDie! Kita vertus, kas galėtų paneigti, kad, atidarius A. Maldeikienę, rasime Maldeikį? Tai yra loginės pabaigos hipotezė ir siurrealistinės vaizduotės užganėdinimas!

Kai praeitą kartą atidarėme Ramūną Karbauskį, radome Saulių Skvernelį. Taip tikrai buvo, visi tai matė, ar ne?

Tačiau ar dabar nebus taip, kad, atidarę S.Svernelį, rasime tik ateivį su išsprogusiomis akimis?..