Edvardas Čiuldė. Kol kas – tai doriausias Gitano Nausėdos viešas pasirinkimas

Garsioji žiniasklaidos objektyvumo undinė, dama su Meška Rita Miliūtė atkreipia dėmesį, kad G. Nausėda į prezidento postą iššovė tiesiai iš SEB pirmininko patarėjo posto, o tai, kaip leidžiama toliau tyliai ir garsiai suprasti, žemina šį žmogų prezidento poste ir galimai užtraukia didelius pavojus mūsų šaliai ir dar nežinia kam.

Kas be ko, bankininkai Lietuvos žmonėms, o ypač šių eilučių autoriui kelia tik alergiją, nieko daugiau, tačiau nebūčiau tikras dėl to, kad darbas banke turėtų būti kvalifikuojamas kaip karjeros dėmė, nors, kaip atrodo, R. Miliutė yra įsitikinusi, kad daug garbingiau būtų tapti prezidentu, pakilus iš gatvės prostitutės posto nei delsus kažkur, dalijant ekonomisto patarimus.

Kad ir kaip ten būtų, niekam nėra didelė paslaptis, kad šios žurnalistės visos simpatijos priklauso Lietuvoje žiauriai suvešėjusios politinės prostitucijos pusei, taigi tokia yra ir anosios objektyvumo paslaptis. Ne taip lengva buvo šiai „pusei“ atrasti žmogų, kuris būtų pasiryžęs niekinti ir dergti net oponento šeimos narius, bet štai atsirado objektyvuolė R.Miliūtė ir viskas stojo į savo vietas.

Žinoma, į politiką G. Nausėda pateko ne tiek kaip ekonomistas ar finansų guru, kiek kaip visuomenės veikėjas, dažnai viešai išsakantis savo nuomonę skirtingais visuomenės gyvenimo reikalais ir galimai atkreipęs žmonių dėmesį dėl bandymų pateikti savo subalansuotą požiūrį.

Kitas dalykas, kad profesija vis tik uždeda žmogui atspaudą, pats esu atkreipęs dėmesį į tai, kad G. Nausėdos kaip finansų eksperto prie banko patarimai būdavo apriboti profesinio užsiangažavimo, tačiau drauge būtų nuodėmė nutylėti, kad, tapęs prezidentu, anas ne tik skrupulingai vengia net interesų konflikto regimybės dėl savo buvusios tarnybos, bet savo naujame amplua sugebėjo užsirekomenduoti greičiau jau kaip humanitarinės mąstysenos nei ekonominio redukcionizmo atstovas.

Tačiau dėl tokių niekų nepradėčiau diskusijos, tikrai dėl to nebūtų verta vėl grįžti prie politinio susipriešinimo skandalų temos. Tačiau štai tame pačiame straipsnyje R.Miliūtė skelbia, kad G. Nausėda padarė mirtiną nuodėmę, neatvykęs į laikinosios komisijos apklausą ir neatsakęs į tokios komisijos komisarų suformuotus klausimus. Esą taip neišdrįso pasielgti joks kitas Lietuvos prezidentas, kai juos taip pat bandydavo prigriebti tokių pat galimai tendencingų komisijų rankomis.

Kaip visada, R. Miliūtė pameluoja, kartais net ne sąmoningai, o iš įpročio.

Visų pirma, jeigu Seimas susideda pozicijos ir opozicijos, laikinoji komisija negali būti vadinama Seimo komisija, jeigu ją suformulavo išimtinai valdančiųjų partijų frakcijos. Izoliuojantis nuo Sauliaus Skvernelio kaip niekam nepriklausančio žmogaus, kuris vaikšto pats vienas, atvejo, visos Seimo instancijos, pradedant valdyba ir komitetais, užbaigiant suformuotomis komisijomis, privalo proporcingai atstovauti visam politiniam Seimo spektrui.

Galimas daiktas, prezidentas buvo provokuojamas išsižadėti savo deklaruotų planų atsakyti į vadinamosios specialiąja komisija klausimus, dėl to, kad pirmininkas Bakas viešai pareiškė, jog komisijos išvados jau baigiamos rašyti, drauge yra ruošiamas klausimynas prezidentui. Kam yra reikalingi atsakymai, jeigu išvados jau yra suformuluotos pagal iš anksto kažkieno nustatytą planą, a? Tačiau nė iš tolo nėra taip, kad neva prezidentas apsižioplino ir pateko į jam paspęstus spąstus, greičiau yra atvirkščia, komisarai pirmiausiai patys įkrito į kitam iškąsta duobę, iš kurios nė vienam iš jų tikriausiai nepavyks sveikam išsikapstyti (pamatysite, kad dabar bus kaip toje lietuvių liaudies pasakoje, kai sukritę į duobė gyvuliai nusprendžia gelbėtis pjaunant vienas kitą pagal regresijos seką – kas silpniau subliaus).

Be visa ko kito, neužmirškime dar ir to, kad LR prezidentas pagal Konstitucijos 86 straipsnį turi absoliutų imunitetą nuo atsakomybės už atsisakymą bendradarbiauti su Seimo laikinąją tyrimo komisija, o aptariamu atveju, kaip matėme, entuziastų būrelio net negalima pavadinti Seimo komisija, taigi pasakojimai apie tai, kad neatsakydamas į apsišaukėliškos komisijos klausimus prezidentas pažeidė konstituciją, yra begėdiškas akių muilinimas, nusitaikius į lengvatikius ir mulkius. Pastaraisiais metais durnių paieškos sportas Lietuvoje suklestėjo kaip nei viena kita čia kultivuojama sporto šaka.

Tačiau girdisi balsai, kad, nežiūrint nieko, geranoriški prezidento atsakymai būtų leidę išsklaidyti baltarusiškų trąšų kvapą.

Kas tai yra tas baltarusiškų trąšų kvapas – niekas dorai nežino, pagal liūdnos patirties pasufleravimus nesunku nuspėti, kad tai – mitologema, tačiau tikras dalykas yra tai, kad nuo tų balsų pusės vėjas atpučia tokį intensyvų neperdirbtų organinių trąšų, kitaip tariant, mėšlo dvoką, permušantį visus kvapus, kad su jais vienoje patalpoje išbūti normalių refleksų žmogui yra neįmanomą, ką ir kalbėti apie bendravimą, nuomonių apsikeitimą ar diskusiją.

Galiausiai man net ne tiek svarbu, kas laimės – Vėgėlė ar Nausėda, tačiau pastarajam kaip pilietis esu dėkingas, kad anas nesudalyvavo mėšlių surengtoje puotoje, kur buvo kviečiama atvykti į šūdo valgymo iš porcelianinių indų akciją, tai nevalyvai pavadinus demokratijos procedūrą.

Jeigu G.Nausėda būtų sudalyvavęs tokioje šūdo puotoje, atsakinėdamas į pseudokomisijos klausimus, būčiau apsivėmęs iš pasišlykštėjimo.

Nereikėjo R.Miliūtei lyginti nesulyginamų dalykų, nes Lietuva niekados anksčiau nebuvo nusiritusių iki tokių politinės kultūros žemumų kaip vadinamoje VSD pranešėjo istorijoje, suformuojant profesionalų intrigantų pseudokomisiją ir su jų pagalba faktiškai panardinant šalį į srutų duobę. Jeigu šis iškrypėliškas precedentas nebus užginčytas akivaizdžiausiu pavidalu, nesunku nuspėti, kad ir prieš kitus ateityje vyksiančius rinkimus, kaip taisyklė, puse metų iki jų pradžios, bus organizuojamas gyvuliškos politinių konkurentų kompromitavimo orgijos.
Su G.Nausėda aš pats, o taip pat mano šeimos nariai neturime jokių, net tolimos empatijos ar ideologinio panašumo santykių, tačiau nutylėti tai, kad Lietuvoje buvo surengtas anksčiau niekados nematytas padugnių išpuolis prieš veikiantį prezidentą ir kitas institucija, nutylėti negaliu, nors, žinoma, galima kelti klausimą, kas yra labiau pasiligojęs – šis vis dar burbuliuojantis, negalintis niekaip ta tema nutilti autorius ar olimpiškai tylinti dauguma?

Kaip atrodo bent man, apie vakarietiškas vertybes ir parlamentarizmo idealus besiliejantis, apskritai visus idealus kompromituojantis Bakas, visokie žalimai, taip pat minima LRT autorė (nors šioje televizijoje dirba taip pat ir krūva nuostabių talentų) Lietuvai daro didesnę žalą nei sugebėtų prikiaulinti net kelios NKVD divizijos. Tegu mane nuteisia ir sušaudo už tokią nuomonę. Tebūnie! Tačiau jeigu man pavyks išnešti sveiką kailį, o Lietuvoje niekas nesikeis, strimgalviais emigruosiu iš tokios pradedančios pūti žalimų šalies, kur pasilikusi tylinčioji daugumą turės progą ir toliau uostyti susikaupusį dvoką, o aš vaikštinėsiu kitoje pasaulio pusėje po kaitria Egipto saule.

Pabandykime įsivaizduoti, kad Seime negalėjo atsirasti daugiau tokių gražuolių, net ir ieškant dienos šviesoje su žibintu, kaip minėtosios komisijos liaudies tarnai. Įsižiūrėkime į šį gražuolių paradą, nes tikriausiai Lietuvos politinėje padangėje tokių daugiau nematysime:

V.Bakas,
L. Kasčiūnas,
R.Lopata,
M. Maldeikis,
B.Matelis,
V.Mitalas,
A.Vyšniauskas.