Kaip atrodo bent man, antisemitizmas, švelniai tariant, yra ne mažiau kontraversiškas reiškinys nei antilietuvizmas, tačiau šiandieninės Lietuvos intelektinį skurdą ir moralinį nusmukimą akivaizdžiausiai vis tik parodo ta aplinkybė, kad antisemitizmas yra įtrauktas į oficialiai smerktinų reiškinių sąrašą, o antilietuvizmą vis dažniau yra siekiama apibrėžti kaip pageidautinos, pažangios, kritinės ar net labai išlavintos sąmonės požymį.
Žinia, čia vadovaujamasi mums jau gerai žinoma, marmuro plokštėje iškalta formule, kad lietuviškos tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, o sugebėjimas išsižadėti tokios savo tapatybės neva parodo žmogaus sugebėjimą kritiškai reflektuoti.
Tačiau štai stebint tokią disproporciją tarp tikro ar tariamo antisemitizmo pasmerkimo ir visokeriopai skatinamo antilietuvizmo, vis dažniau tarsi ir nevalingai pagalvoju, kad čia ne tik mane, nevalingai tebegalvojantį, bet drauge ir visus mano tautiečius kažkas ruošiasi kraupiai apkvailinti arba, kaip sakoma, vienu ypu išdurti…
Pastarosiomis dienomis taip sutapo, kad lrt.lt portale pasirodė du skirtingų autorių, kalbančių skirtingomis temomis, tekstai, kurie savo išvadomis galiausiai supanašėja iki tokio lygio, kad tampa beveik neatskiriami.
Žydų tautybės poeto ir publicisto Sergejaus Kanovičiaus straipsnyje aptariamos lietuviškos dirvos ypatybės, parankios antisemito užderėjimui, o Zigmas Vitkus, prirašęs visą paklodę, apžvelgia kaip Genocido ir rezistencijos centro išprievartavimas, atsiprašau, „genialiųjų konservatorių“ sugalvoti struktūriniai pokyčiai veda prie tobulo prasmės apturėjimo išpildymo, tačiau abu paminėtus autorius vienija tas pats įsitikinimas, kad tik visiškas tautinės lietuvio savimonės išplovimas gali užtikrinti sėkmę. Kam?
Kategoriškai savo tiesą bylojančio S. Kanovičiaus pavyzdys dar kartą primena, kad iš žydų mums visiems reikėtų pasimokyti žvėriško tautinio egoizmo ir dar mokėjimo apsimesti durneliu, negirdinčiu kitos pusės argumentų, kai tai yra naudinga vienpusės ir mechaniškai sudurstytos tiesos primetimui.
Dialogas čia yra mažiausiai pageidaujamas! Tokia pat lengva ranka kaip andai Zimanas skubėdavo apkaltinti beveik visus iš eilės lietuvius nesugebėjimu atsikratyti buržuazinio nacionalizmo prietarų, pernelyg neapsunkindamas savo sielos Kanovičius apdalija kiekvieną, pasitaikiusį po ranka, antisemito etikete pagal principą „viskas yra antisemitizmas. o tu esi niekas“.
Tačiau neužmirškime, kad išsakyti kažkam kaltinimai antisemitizmu mūsų padangėje yra kažkas panašaus į paraginimą pradėti šlubo velnio medžioklę be taisyklių ir humanistinių prietarų, taip tarsi ir pratęsiant pokario laikų tradiciją, kai žydų tautybės NKVD tardytojai savo ideologinius priešininkus, pavadintus liaudies priešais, imdavo ir iškastruodavo, nepabijoję susitepti rankų.
Taigi šiandien man jau atrodo, kad pernelyg dažnas kaltinimas antisemitizmu bent jau Lietuvoje yra įgijęs tokią odiozinę reikšmę, jog atėjo laikas jį demitologizuoti ir pamatyti, kad toks tikrovės paženklinimas neretai yra susijęs su teritorijų ir nuomonių užvaldymo taktika, pritraukiant pinigų srautus naujų klastočių tiražavimui.
Kas be ko, jeigu mes ir toliau toleruosime tokias klastotes, po metų kitų antisemitu bus pavadintas žmogus, viešumoje prabilęs lietuviškai, nekalbant apie tokį įžūlumą, kad jis dar užsimanytų giedoti tautines giesmes ar turėti savo tautinį epą bei istorinį pasakojimą.
Ponas Kanovičius straipsnyje užsimena ir apie tai, kad pasirengimas Lietuvoje įkurdinti vokiečių karių brigadą gali paskatinti prisiminti neretai nutylimus klausimus.
Aš taip pat manau, kad pats laikas būtų ta proga Čmilytei-Nielsen atsiprašyti už savo tankistą senelį, „varinėjusį draugystes“ su tikriausiai didžiausiu XX a. išsigimėliu, žydų tautybės rašytoju Ilja Erenbugu, kuris karo pabaigoje iš radijo stoties Vilniuje ragino rusų kareivius negailestingai prievartauti vokiečių moteris, žaginti jas visur su visu savo tarybinio kareivio sadistiniu atsidavimu, tokiu būdu įgyvendinant rasinį vokiečių pažeminimą.
Kiekvienas turi teisę viską suprasti savaip, bet man, prisipažinsiu, nešvankiausiu dalyku pasirodė čia minimo teksto beapeliacinis tonas, grubi Kalno pamokslo stilizacija, kai Lietuvoje gimęs ir užaugęs žmogelis kreipiasi į savo žemiečius kaip į žemės kirminus, kurie neturi jokių atpažinimo požymių nei pagal žmogišką prigimtį nei juolab kaip kažkokios bendruomenės, tautos ar tautelės atstovai. Kodėl – taip?
Tarkime, Kanovičiaus prisiimta stilistinė poza ir prasikišančios forsuoto indeferentiškumo kalboje intonacijos parodo, kad jis pats bent iš dalies supranta, kad kalba neaiškiu adresu, byloja į vakuumą, tačiau svarbiausia, jog mums nepersiduotu tokia vakuumų nuotaika, nepalaikytume savęs neatpažįstamais padarais iš niekieno žemės, nes niekieno žemė niekam nerūpi, neįmanoma būtų įtikinti žmones ginti niekieno žemę.
Kaip jau buvo užsiminta, savo ruožtu Z. Vitkaus tekstas parodo, kad net beribio žodžių padauginimo ir pernelyg užsitęsusių stiliaus pratybų pavyzdys gali menkai koreliuoti su tiesa.
Čia nacionalpopulistais pavadintas Nacionalinis susivienijimas ne kartą yra pastebėjęs, kad save gerbianti valstybė paprastai skiria didesnį ar mažesnį dėmesį ir istorinės atminties politikos išplėtojimui, o Genocido ir rezistencijos tyrimų centras anksčiau ne kartą bent jau už akių būdavo pavadinamas istorinės atminties institutu, ar ne?
Ar sakote, kad p. Vitkus tokiam nekritiškam užsiangažavimui siekia priešpriešinti objektyvistinį, moksliškai pagrįstą požiūrį, a?
Tačiau man nesunku įsivaizduoti, kad net atskridusi iš Marso, taigi visiškai neužsiangažavusi būtybė būtent savo neutraliomis akimis lengvai ir greitai pastebėtų, kad šioje Genocido ir rezistencijos centro pertvarkymo byloje žaidžiama į vienus vartus, pirmiausiai siekiant apžaisti Lietuvą ir lietuviškos populiacijos interesus, o pasakojimą apie tai, kad atsilikusį ir konservatyvų požiūrį į Centrą galiausiai pakeitė pažangus ir labiau subalansuotas požiūris, pavadintų pasakomis mažiesiems.
Tačiau norite – tikėkite, norite – ne, net savo mintyse šįkart šio naujosios kartos tyrinėtojo nepavadinau pigiai parsiduodančiu paramokslininku, visas savo mintis pamatuojančiu pagal daromos karjeros lūkesčius ir įkainių lentelę.
Greičiausiai čia yra tas atvejis, kai konjunktūrinis pasišventimas ir karjeristinis nusiteikimas jau yra tapęs instinktu, kai nėra jokio reikalo kiekvieną kartą viską permatuoti iš naujo.
Kai perskaitau tokius straipsnelius, toli gražu nepamatau jokio objektyvistinio pasaulio prašvitimo, bet subjektyviai jaučiu, kad diena vis sunkiau išaušta, o už nugaros stovi tik nesmagumas, kaip beprotis pasiruošęs tave kuo greičiau pasmaugti…
Antisemitizmas yra priešiškumas žydams. Taip bent suprantamiau. Bet iš tikrųjų, kas gi vyksta? Po teisybei, Lietuvoje turime priešiškumą lietuviams. Ir skelbiamasis priešiškumas žydams yra tiktai priešiškumo lietuviams priedanga. Pažvelkime, kas gi vyksta Lietuvoje. Galabijami Lietuvos miškai, niekinama valstybinė lietuvių kalba, turime 150 tūkstančių bedarbių, bet vietoj to, kad į darbą priimti vietinius, iš jų tarpo ir lietuvius, yra įsteigta 30 atstovybių tolimose saulėtose šalyse imigrantams kviesdintis į darbą Lietuvoje. Ir įvažiavę jau 220 tūkstančių, o iš jų dirbančiųjų tik pusė. Vietoj uolaus lietuvių kultūros puoselėjimo ir sklaidos, diegiamas genderis. Viešai nutylimas Birželio sukilimas, raunamos arba kūjais nudaužomos nuo pastatų sienų lietuvių didvyrių atminimo lentos.
Panašu, kad tas Kanovičius yra Kuchliansky sėbras? Kuchliansky irgi buvo spec. tardytoja. Kaip ji elgėsi su disidentais?
Kam nepatinka Lietuva ir lietuviai važiuokit velniop iš Lietuvos ir nesmirdėkit čia . Stalinizmo smarvė dar neišsivėdino, pasirodo.
Nėra Lietuvoj lietuvio šeimos,kuri nebūtų nukentėjusi nuo Stalino saulės, kurią atvežė įvairios saliamutės su petriukais. Būkit prakeikti
Lietuvos amžini priešai .
saulė buvo numatyta i r pairašyta ir be salimutės su petru, rybentropo su molotovu
rusams priklauso – jie čia tikri ponai
landsbergis bandė atiduoti žydams, bet nelabai jam sekėsi – rusų daugiau
Sionistų įsisiautėjimas sukelia antisemitizmą kaip atsaką
„S. Kanovičiaus pavyzdys dar kartą primena, kad iš žydų mums visiems reikėtų pasimokyti žvėriško tautinio egoizmo.”
Čiuldei -„Kai perskaitau tokius straipsnelius, toli gražu nepamatau jokio objektyvistinio pasaulio prašvitimo, bet subjektyviai jaučiu, kad diena vis sunkiau išaušta, o už nugaros stovi tik nesmagumas, kaip beprotis pasiruošęs tave kuo greičiau pasmaugti…- užsilikęs kvalifikacijos nepraradęs sanitaras pasakytų- „išsilaisvinę ir nepriklausomi” eurosojūzinio lansberginio durnių laivo runkeliai krenta „kaip musės” per daugiaaukščių langus, nuo tiltų, nuo krantų į upes, mirtinai prasiskelia galvas miškuose į medžius… kaip dar nebuvo niekados per visą Lietuvos istoriją.. Tad „laikykis brolau, nepasiduok..”, nieko nepadarysi.., lansberginio durnių laivo sunkai „vakarietiškai besicivilizuojantiems” runkeliams už jų „nuopelnus tautai ir valstybei” tokią -„nesmagumas, kaip beprotis pasiruošęs tave kuo greičiau pasmaugti ” būseną skyrė ir skiria pats ponas Dievas..
o kokios Lietuvos tu norėjai po komunistinio eksperimento su žmonėmis? Prasidejusio nuo žmonių atrankos, nuo stalininio pačių iškiliausių prieškario lietuvių persekiojimo, trėmimo ir naikinimo .Komunistams reikėjo kiauliašerių, tuos ir paliko gyventi.Šmikis esi jei sugebi dėl to kaltinti pačius lietuvius.
Nori pasakyti, kad daugiau kaip šimtas metų prie Rusijos caro buvo lengviau, kai iš tiesų draudė lietuvišką raštą, tuometinis lietuviškas „elitas” kalbėjo lenkiškai, lietuvių kalba iš tiesų tebuvo mužikų kalba buvo „carinis eksperimentas” lengvesnis.. O kur dar bene 150 metų lenkų „eksperimentas” su lietuviais Žečpospolitoje… Kaip ir pokario ir tarybinių laikų 75 metams įslaptintus „iškiliausius” lietuvius šiandieniniai „vertintojai” vertina labai jau pasirinktinai…, pagal neaiškius „politinius” kriterijus.. Kaip ir matomai iš šiandieninės istorijos ar šiuolaikinių „grybauskaičių su lansbergiais..” težinai kokie buvo lietuviai „kiauliašėriai”, Lietuvos teritorijoje buvusiuose mokslinių tyrimų institutuose ir laboratorijose, tokiose sąjunginės reikšmės gamyklose kaip Kauno „radijo” gamykla, Vilniaus staklių gamykla, didžiausias vakarinėje TSRS dalyje Alytaus medvilnės kombinatas ir t.t. Taip kad kaltinti gali gorbačiovinių laikų daug pigiau nei buvo parsidavę Maskvai, perparsidavusių JAV „tautiniams” profesionaliems komunistams ir75 metams įslaptintiems KGB -ams ir KGB informatoriams.. Taip sakant, statantiems „gerovės valstybę” profesionaliems kolaborantams…
Visoje SSSR komunistinė tvarka žlugo dėl nepataisomai didėjančio atsilikimo technologijose ir gaminio nekonkurentiškumo pasaulio rinkose. Viena tik Lietuva klestėjo ir ją sugriovė Landsbergis.
75 metams įslaptintam beretiniam runkeliui nelabai tinka taip „patriotiškai” nusismulkinti.. Tautos „patriarchas, tautinės minties galiūnas, 1990 metais buvęs – Lansbergis yra Lietuva, Lietuva yra Lansbergis..” , kuris dar pokario laikais, kai partizanai nuo NKVD-istų bėgiojo „pyškindami” po miškus, būdamas Konservatorijos komjaunimui vadovaujančio biuro nariu, pradėjo „griauti”, o 1990 baigė griauti „atsilikusių techjnologijų, be jokios konkurencijos..” Tarybų Sąjungą. Beje, kurios, dar labiau „nekonkurencingos’ Stalino Tarybų Sąjungos, nepajėgė sugriauti tuometinė super puper ekonominė galia, nukariavusi Europą ir padariusi tuometinį sau pavaldų eurosojūzą Hitlerio Vokietija.. O tu užgiedojai, kad pripažintas kartu su Ramanausku-Vanagu, Baltarusijos namų šeimininke Tichanovskaja „buvusiu valstybės vadovu” Lansbergis sugriovė klestėjusią Lietuvą, Lietuvos pakraščiuose paveldėtų sklypų persinešimais prie Vilniaus, barškindamas ant klepo Čiurlionį, dainuodamas dainą „o kam man tos garbės, jei Lietuvos žmonės kentės..” ir t.t.
…nelabai manyc,kad kas nors su tavim labai noretu broliautis….
…..man jau ima rodytis,kad,atidares saldytuva,isvysiu susirietusia kuk kuk kuklianska,tiesiancia sielvartingai rankas ir snabzdancia…ui vei,nu khodiel tu manis nemyli,ghojau,ghi cia as,tavo mhotina……..
ant palinkusio karklo visos ožkos lipa, tie zimano klonai tikriausiai tikisi eilinės perlaidos iš Lietuvos mokesčių mokėtojo kišenės (ir geriausia, kad paduodamas pinigus dar atsiklauptų)
Ne mes lietuviai pakėlėme Rusijoje bolševikinę revoliuciją; bent jau žydų vaidmuo buvo žymiai reikšmingesnis. Tolesnis mėginimas įpūsti pasaulinį gaisrą iššaukė antibolševizmo, ir – netikėtai? – antisemitizmo pliūpsnį nacistinėje Vokietijoje. Kaip veiksmas iššaukia atoveiksmį. Įvyko dviejų Pasionarijų susikirtimas WWII pavidalu, į kurį buvo įtraukta ir Lietuva su lietuviais. Pirmi okupantai buvo Rusijos bolševikai,o vietiniai komunistai (lietuviai ir žydai) vaidino naudingų kolaborantų vaidmenį. Kartu sudėjus jų buvo keli tūkstančiai, bet okupacija ir prasidėjusios represijos sukirštino abi bendruomenes, ir po sekančios, jau vokiečių okupacijos , nauja situacija pasirodė pragaištinga žydams. Visiems. O naujo šaukimo kolaborantų vėl buvo apie procentą, o kerštaujančių (neišmanėliškai) žydų žudikų ir dar mažiau. Beje,kas žino patikimus skaičius? Net apytikriai labai svarbu žinoti, kad kiekvieną kartą nepradėtume nuo priešpastatos „žydai – lietuviai” .
Lietuva neturi suvereniteto – mus valdo karo nugalėtojų statytiniai ir dezi LRT.