Dar ne taip seniai „konservatorius“ Ž. Pavilionis tvirtino, kad mes privalome kuo skubiau, daug nesimuistydami, perleisti Vilniaus kultūros ir sporto rūmus žydams, nes kitaip neva užrūstintume JAV. Kaip supratau ne iki galo suformuluotą Pavilionio mintį, toks yra nuolankumo testas lietuviams, tiriant populiacijos nusiteikimus ir pasiryžimus.
Ko galima tikėtis iš nuolankumo žydų derybininkams, akivaizdžiausiai parodė dviejų Niujorko žydų, t. y. toksiškojo Vitkofo ir Trumpo žento paruoštas 28 punktų vadinamasis Taikos planas, kurio kitaip kaip Ukrainos išdavystės planu pavadinti netinka (trečiasis, o būtent Rubio čia buvo, regis, tik dėl akių, ką matome ir iš to, kad derybos pasisuko visai kita kryptimi, kai sutarties parengimui iš JAV pusės pradėjo vadovauti Rubio, atsiribojęs nuo „vitkofų“).
Jau esu jus perspėjęs, taigi nėra čia ko, grąžant rankas, stebėtis, kad prieš pasaulio pabaigą mano ir pono R. Valatkos mąstysenos gali skaudžiai supanašėti, žinia, tai būtų vienas iš artėjančios pasaulio pabaigos požymių.
Štai ką R. Valatka šiandien rašo apie 28 punktų „Taikos“ plano projektą: „Jei šitas beraštis vertimas iš tokio pat beraščio rusiško originalo būtų priimtas (nepamirškim, jis geriausiu atveju Padėkos dieną bus tik atidėtas), po metų kitų Vitkoffas perskaitys tokį pat ultimatumą Lietuvai, Latvijai ir Estijai, o vėliau Lenkijai ir Suomijai“.
Neturiu ką pridurti esmės požiūriu, nebent, be visa ko kito, dar pastebėtume, kad ten, kur žengia toks Vitkoffas, sudygsta baisi smarvė. Neatsitiktinai anas ilgai TV ekranuose vaidenosi užsivilkęs skaisčiai geltonos apsividuriavusio nuo guliašo žmogėno spalvos paltą, pakeitęs į maskuojamosios spalvos paltą tik pastaruoju metu. Tai šlykštumo čempionas, kitaip nepasakyti. Praeitą kartą išsakiau pasiūlymą, kad anksčiau ar vėliau Europoje tas apsidirbęs iki ausų Vitkofas turėtų būti paskelbtas persona non grata, viliuosi, kad pasiūlymas tebegalioja.
Ta pačia proga pasiaiškinsiu, kaip iš tiesų reikėtų suprasti mano kelis kartus neatsargiai išsakytą mintį, kad Lietuva galimai jau yra projektuojama kaip atsarginis Izraelis.
Visados perspėdavau, kad tai yra fantasmagorinis, neįtikėtinas, visiškai nutolęs nuo realybės spėjimas, kuris yra išsakomas tik dėl to, kad sapnų košmarai neišsipildytų.
Tačiau tokiai fantasmagorinei idėjai x vaizduotėje, kad Lietuvoje yra purenama dirva galimam Izraelio perkėlimui, peno gali suteikti prieš metus kitus vykęs nuožmus Lietuvos moralinis užpuolimas, paskelbęs, kad tai lietuviai sukėlė Holokaustą visame pasaulyje, kaskart pasigirstantys balsai, kad žydai iškovojo nepriklausomybę Lietuvai arba Jakilaičio užuominomis peršama falsifikacija, kad neva tik dėl kažkokio paslaptingo žydo užtarimo Lietuva buvo priimta į NATO.
Vaje vaje…
Kas ne kas, o biblijinė tauta, turinti perspektyvos pojūtį, tikrai sugeba toli žiūrėti į priekį, tarkime, gerai įsivaizduodama, kas dėsis spartėjančios klimato kaitos pasaulyje, kai prasidės naujasis tautų kraustymasis…
Esu girdėjęs vieno išmintingo žydo papostringavimus, kad Lietuva dėl savo klimato ir geografinės padėties yra ypač patogi šalis gyventi.
Savo ruožtu nesunku įsivaizduoti, kad dėl forsuotai vykdomos autochtonų lietuvių nutautinimo politikos, šalis gali anksčiau ar vėliau tapti itin patogi gyventojų tautinės sudėties pakeitimui ir naujakurių apgyvendinimui teritorija.
Niekam nėra jokia paslaptis, kad Izraelis šiandien ir pasaulinė žydų bendruomenė visais laikais svarbiausiu dalyku laikė populiacijos tautinės sąmonės puoselėjimą ir pasigausinimą, kai savo ruožtu Lietuvoje Šimonytės valdymo metu suburtos pajėgos bandė ir tebebando įpiršti lietuviškai populiacijai įsivaizdavimą, kad lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, o lietuvių tautinė kultūra yra reakcingas reiškinys, be to, ypač nejaukiai nuteikia, nesmagumo nutvilko tai, kad tokios antilietuviškos ideologinės veiklos, suklestėjusios per šimonmetį, pirmeiviu jau tapo Vilniaus universitetas.
Ne mažiau liūdina ir tai, kad LSDP neturi net užuomazginiu pavidalo tokio dalyko kaip tautinis sentimentas.
Gal dėl to nereikėtų stebėtis, kai kalbame apie leftistinę partiją jau pagal nominalų pavadinimą, tačiau Stepono Kairio pavardė iš anksčiau ir Bronislavo Genzelio dar karštas atminimas šiandien leidžia įsivaizduoti, kad ši partija, palankiai susiklosčius aplinkybėms, gali supumpuruoti neįtikėtinai vaisingomis idėjomis, praplečiančiomis veiklos arsenalą.
Kas be ko, šiandien LSDP kaip politinė partija išgyvena kraupaus nuosmukio laikotarpį, ypatingai nepalankios aplinkybės šiai partijai susiklostė dar ir dėl to, kad ji negali tesėti savo specifinių socialdemokratinių pažadų perstumdyti visuomenė gyvenimą socialinės demokratijos linkme, nes dabar, išaugusios karinės grėsmės sąlygomis, didesnė būtinybė yra gynybos pajėgumų stiprinimas nei gyvenimo sąlygų staigus pagerinimas.
LSDP šiandien tikrai neturi jokio tautinio sentimento ir tai yra jos neįgalumo šaknis, tačiau net ir tokia socialdemokratų partija dabartinėje Lietuvoje yra mažesnis blogis nei partija, kuri bando politinėje sistemoje sudaiginti ir po to užauginti dangoraižio dydžio antilietuviškumo sentimentą. Net jeigu LSDP šiandien būtų tapusi visiškai bergždžia, neturinti savaiminės vertės partija, ji vis dėlto gali pasitarnauti lietuviškai populiacijai kaip Šimonytės kirpimo konservatorių susigrąžinimo į valdžią bet kokiomis sąlygomis blokas, ar ne?
Didysis „kultūrininkų“ mitingas parodė, kad susirinko į vieną krūvą minia, kurioje nebuvo nei kultūros žmonių, nei menininkų tikrąja šio žodžio reikšme.
Ar sakote, kad nereikėjo jų vadinti perversmininkais, nes po šio mitingo nieko neįvyko, niekas nepasikeitė?
Taip atsitiko tik dėl to, kad žmonės iš esmės rinkosi vangiai, po to labai sparčiai išsiskirstė, nepatikėję neįtikėtinai lėkštomis organizatorių kalbomis, nepaisant tokių ištarmių revoliucinio įkarščio.
Tai buvo grandiozinė karikatūra, dar labiau apgailėtina yra tai, kad jie, organizatoriai, tokio savo karikatūrinio pobūdžio nesupranta. Kai šiandien matau dalyvį, tebesegintį švarko atlape nevykėlių perversmininkų simboliką, jis man yra panašus į žmogų, kuris vaikšto pasikabinęs po kaklu varpelį, perspėjantį apie kvailio priartėjimą.
Vadinamųjų kultūrininkų sujudimas vien dėl tos aplinkybės, kad jis tautiškumo požiūriu buvo visiškai sterilus aktyvizmas prašosi pavadinamas parakultūrininkų sambrūzdžiu, kai priešdėlis „para“ čia nurodo paralelinį tikrovei vyksmą, kuris su tikrove neturi nieko bendro arba geriausiu atveju yra vertintinas kaip parazitinė tikrovės atauga.
Turėjau galvoje daugumos prisitaikymą. Kuri net ir negalėjo neprisitaikyti. O prisitaikiusi į galą netgi mažumą ištvirko, bemaustydama kvailą „brežnevinę” valdžią. Pyktelėjęs kartai pasakau apie daugumos sukomunistėjimą, bet , žinoma, tai buvo prisitaikymas. Nelengvas buvo prisitaikymas, o atpratimas ir naujas prisitaikymas, jau prie rinkos , darbo jėgos ir gaminių rinkos, irgi buvo nelengvas. Laimei, galima palyginti su pokarinio prisitaikymo sunkumais. O bėda, socdemai , užuot padėję žmonėms suprasti kas dėl ko, negarbingai ėmė pūsti pirmos nekomunistinės Lietuvos valdžios „klaidas”‘, kaip naujo prisitaikymo sunkumų vos ne svarbiausią priežastį.
…Dėl poetų lietuviškumo, jokiu būdu jo neneigsiu, ir ne man tą daryti, tik pastebėsiu, mūsų „tarybinių” poetų socialinė laikysena, poezijoje juntamos gaidos, aiškiai siejasi su XIXa demokratine tradicija ,t.y. užuojauta vargšams. Kurią iš poetų brutaliai perėmė , nors ir ne visiškai nusavino, komunistai . Išties, kodėl poetai turėjo jos atsisakyti, tai nebuvo juk blogis, ta užuojauta. Bet, komunistinei valstybei žlungant, iš naujo atgimusi užuojauta vargšui jau buvo bent kiek archajiška. Trukdanti suprasti gerokai linksmesnę nei XIX amžiuje žmonių išnaudojimo realybę. Moderniškos išnaudotojiškos santvarkos sukurtas perteklius rimtai pagelbėja ir didžiausiems tos „naujos” tvarkos nevykėliams. Prašom įsitikinimui apsilankyti kad ir Humanos parduotuvėse. Bet ką čia šneku, naujausios kartos Lietuvos poetai tą seną socialinę poeto priedermę jau bus ir pamiršę. Iš ko nemaži nuogąstavimai – o kas tuomet lieka iš jų poezijos lietuviškumo? Reikia juos už tai prižiūrėti ir lenkti prie lietuvybės besispardančius.
Raginu nežydišką Ukrainą kariauti dar kokius tris,keturis metus kol pagal čiuldnews ateis nežydiška JAV valdžia:),jokių sutarčių nereikia.Vienas žuvęs ukhrainietis,tragedija. 5 milijonai nežydų žuvusių tik statistika.
LSDP išgyvena nuosmukio laikotarpį?? Tai ta pati Iš AMB komunistų surankiota „socialdemokratų” partija, sujaukusi lietuviams protus apie Landsbergio sugriautą gražią mūsų tarybų Lietuvą? Tik tam kad susigrąžintų valdžią ir įvykdytų Lietuvos prichvatizavimą? Ir pasirodo šitokia partija dar gali degraduoti… Tiesa, po laimėtų 1992 rinkimų partija galėjo pasukti Lietuvą ir baltarusišku keliu, mandatą iš tautos faktiškai buvo gavusi.. Bet AMB, kaip jį bevertinti, iki to vis tik nebuvo kolūkio pirmininkas….
Kaip atrodo bent man, dar baisiau nei socialdemokratų degredacija yra žengimas Šimonytės klikos, VU rektoriaus Petrausko ir, tarkime, Gritėnų parodyta kryptimi, kuri veda tik į žarijų duobę.
Šimonytė reikšmingu būdu pasirodė arenoje palyginus neseniai. Ir ko ji tikrai neturėjo daryti, tai užtvindyti Lietuvą migrantais iš Rytų, ir dar rusinančiais, pokarį primenančiais kiekiais. Nekalbant kad visus juos Maskva laiko savo žmonėmis. Jei tai būtų ir Maskvos priešai, Maskva visada pasiruošusi juos apginti, jei ne „genocido”, tai kokiu kitu pretekstu. O dėl replikos kad lietuviška kultūra trukdo, tai čia matyt ataidi atkūrus nepriklausomybę paaiškėjęs skandalingas lietuviškos daugumos prisitaikymas prie 50 metų trukusios komunistiškai rusiškos i r rusiškai komunistiškos tvarkos. Prisitaikymas, paveikęs ir lietuvišką kultūros šerdį.
Ar Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Jono Juškaičio poetinė kūryba ar tarkime, Saukos tapyba (paminėjau pirmiausiai į galvą atėjusias pavardes) yra tik 50 vykusio pristaikymo prie komunistiškai rusiškos ir rusiškai komunistinės tvarkos, išaiška? Kažkodėl negaliu tuo patikėti…