Edvardas Čiuldė. Kas jis yra kaip toks – naujosios konfigūracijos perversmininko tipažas?

Arūnas Gelūnas buvo labai nepatenkintas, kai kažkas jį pavadino perversmininku ar net perversmo organizatoriumi. Jeigu neklystu, šis ponas pasižadėjo kreiptis į teismą, kad apgintų savo – „neperversmininko“ – reputaciją.

Kas be ko, niekas neabejoja, kad politinius tikslus dabar labai akivaizdžiai iškėlusios vadinamųjų kultūrininkų grupės veiklą koordinuojantis centras jokiuose savo veiklos turinį nusakančiose protokoluose nesivadina perversmo štabu, sukilimo komitetu ar sąmokslo organizavimo asamblėja. Žinia, toks centras dabar yra pasivadinęs Kultūros asamblėja ar kažkaip panašiai. Tačiau ar to pakanka, kad būtų galima sakyti, jog klausimas išspręstas, čia galima dėti tašką ir galiausiai belieka tik atsiprašyti p. Gelūno dėl jam sukeltų moralinių kančių, pavadinus jį tuo, kuo jis nėra, kai be jokio teisėto pagrindo buvo bandoma anajam uždėti ne tik žydo, bet ir perversmininko karūną?

Kita vertus, pažvelkime į netikėtai mus užklupusius vadinamųjų kultūrininkų protestus kiek platesniame kontekste, pabandydami šįkart aptarti tokio sujudimo pirmaprades ištakas, gilesnius nei įprasta matyti, žvilgsniui nuslystant paviršiumi, impulsus. Metas tam pribrendo.

Labiau negu reikia čia neeksploatuosiu tarsi ir besiprašančios temos plėtotei „šliaužiančio perversmo“ sampratos, numatančios pilnavertės struktūros nebuvimą, neatsisakydamas tos pavadinimo galimos konotacijos, kad čia aptariamo perversmo tipas yra glitus reikalas, – toks perversmą neateina į mūsų gyvenimą kojomis, o atvinguriuoja, palikdamas glitaus padaro atšliaužimo pėdsakus…

Jeigu dar nepastebėjote, pats priminsiu, kad jūsų nuolankus tarnas (kompiuteris prieš mano valią buvo parašęs – tranas) jau ne vieną kartą Šimonytės and Co valdymo metus yra apibrėžęs kaip užsitęsusio politinio pučo sunkmetį.

Neabejoju, kad ne vienas pagalvos, kad, nepaisant nieko, vis dėlto autorius, taip sakydamas, nesaikingai sutirština spalvas, nes per aptariamą laikmetį stipriai pasistūmėjome į priekį, apskritai Lietuva padarė neįsivaizduotiną pažangą, jeigu lygintume su kitomis, kadaise sovietinėmis vadintomis respublikomis, o ypač su Kirgizija.

Tačiau, kaip atrodo man, jeigu atidėtume į pašalį dėmesį blaškančias detales, kiekvienam iš mūsų nesunku bus pastebėti, kad Šimonytės valdymo metai ne be pagrindo gali būti pavadinti antikonstitucinio perversmo laikotarpiu, kai konstrukciniu politinės valios fokusavimo principu tapo konstitucinės normos, jog Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta, nepaisymas, taigi, iš esmės imta ir pradėta veikti prieš lietuvių tautos kaip suvereno sampratos ir taip orientuotos politinės kultūros imperatyvumą, kai galiausiai tokios veiklos ideologiniu pateisinimu tapo pasikinkytas lozungas, kad neva lietuvio tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis. Kaip kitaip pavadinti tokį piktybišką veikimą, kai vienu iš svarbiausių Lietuvoje veikiančios valdžios imperatyvu tampa antilietuvizmas, jeigu ne politine šizofrenija, nebent, siekdami logizuoti tokio veikimo sampratą, sakytume, kad tai yra perversmo instrumentalizacija ir išdavystės institucionalizacija?

Trumpai tariant, visi globalizacijos iškovojimai nėra verti nė nago juodymo, jeigu jie užstoja tikros dalykų padėties vaizdą ir trukdo Lietuvai atrasti savo prigimtinę vietą pasaulyje.

Kita vertus, tai, ką vadintume daugiau ar mažiau prasimušančiomis į paviršių globalizacijos tendencijomis, Lietuvoje yra taip be proto suintensyvinama papildomų veiksnių, kad galiausiai globalizacijos tendencijų samprata įgyja kraštutinai groteskišką pavidalą.

Ne pagrindinis iš tokių veiksnių, bet ypač nesmagiai nuteikiantis politinės veiklos stilistikos faktorius yra tai, kad anos, su Šimonytės vardu siejamos koalicijos metais politinė nuotaikos toną politinei sistemai paprastai suteikdavo nelietuviškose šeimose užaugę veikėjai.

Kas be ko, nekorektiška taip sakyti, be to, tokia pastaba yra tik fono kolorito paryškinimas, o ne svarbiausias temos plėtotės požiūriu dalykas, kurį savo ruožtu jūsų nuolankus tarnas jau nuo seno vadina „tarptautine lietuviškos tapatybės verte“, kai lietuvio antilietuviškas nusiteikimas įgyja stulbinančią komercinę sėkmę arba, kitaip tariant, už lietuvybės viešą atsižadėjimą kitų tautų pašlovinimo fone yra dosniai apmokama.

Tai, ką mes vadiname šiandienine Lietuvos kultūra ar „kultūra“ iš dalies yra suformuota tarptautinių kapitalo fondų, kurie, nesunku bus įsivaizduoti, toli gražu nėra nusiteikę „patręšti pinigais“ nuo tautos šaknų neatitrūkusios, tautos idėjos gyvastingumą palaikančios kultūros. Kita vertus, nesunku įsivaizduoti, kad tokioje tarptautinių kapitalo fondų pinigais prisodrintoje terpėje užgimusios kultūros ar „kultūros“ kultūrininkai yra lengviausiai mobilizuojami perversmo tiesų įgyvendinimui kultūros rekrūtai.

Tiesą sakant, galima pasakyti dar radikaliau, kad didele dalimi mūsų sąmonė jau yra nupirkta, už mūsų sielas brangiai sumokėta. Tai ypač akivaizdžiai, pernelyg akivaizdžiai matosi didžiąja vadinamoje žiniasklaidoje, dominuojančiame politologijos diskurse, apskritai kultūrologine dvaro aplinka paverstoje viešojoje erdvėje. O dabar pabandykite įsivaizduoti vaizduotės ribas pranokstantį dalyką, kad tokioje vienpusiškai sutirštintoje atmosferoje netikėtai rinkimus į valdžios postus laimi „ne tie“. Tai – disonansas arba net plyšys tikrovėje, kitaip nepasakysi.

Kaip mes toliau išgyvensime su tokiu disonansu, a?

Kol kas man atrodo, kad „ne tie“ nėra tokie apgailėtini kaip „tie“, nors – prisipažinsiu – dorai nežinau, kaip tie „ne tie“ dar pasirodys ateityje, jau pradžioje pridarę tiek daug klaidų. Lieka nedaug optimizmo, tačiau galutinai neišsižadu vilties tuo pagrindu, kad tautos idėjos artikuliacijos požiūriu jau negali būti blogiau nei ką tik buvo.

Mūsų čia aptarta perversmininko iš kultūrininkų figūra yra dvigubas perversmininkas, kai jis bando sugrąžinti išsprūdusią iš rankų tikrovę į kadaise jau įvykusio perversmo ideologemų ratą, jis tampa tikru kultūrinės revoliucijos kariu, kai nori iš atminties ištrinti įvykusį faktą tuo pretekstu, kad jo neleidžia pripažinti parduota kultūrininko sąžinė.

Jie kitaip nebemoka ir nieko naujo nebeišmoks. Tikriausiai net didžiausias optimistas iš užingridų jau nebesitiki, kad jų patronė vėl galėtų sugrįžti į valdžią teisėtų rinkimų keliu, todėl Šimonytės aplinka iš esmės jau yra užprogramuota veikti išimtinai tik pagal permanentinio perversmo logiką.

Taigi, nesunku nuspėti, kad perstumdymai Lietuvos kultūros ministro poste vis dėlto neišblaškys įsižiebusio ir jau permanentinį pobūdį įgyjančio maišto žarijų, neužgesins pradėjusių dygti kultūrinės revoliucijos gaisrų…