Sapnavau, kad laimėjau konkursą užimti budelio pareigas ir, panaikinus mirties bausmės panaikinimą šalyje, manęs laukė sunkūs darbai Tėvynės labui.
Didelio džiaugsmo dėl to, kad pasirinko mane, nepajutau, nes iškart prislėgė atsakomybės našta ir kankinantis nerimas – ar pateisinsiu pasitikėjimą?
Žinia, tai buvo ne tiek techninė pareigybė, kiek ideokratinė pareiga padėti apsivalyti populiacijai nuo baisių padarų perversmininkų, kurie sukėlė mirtiną pavojų šalies nepriklausomybei, žmonių saugumui ir demokratijai.
Labai tikėtina, į mano sapnus jau buvo prasiskverbusi kadaise budėjimo metu perskaityta kažkokio Gritėno mintis, kad už demokratiją reikia kovoti nedemokratinėmis priemonėmis.
Kaip nesunku nuspėti, nejaučiau jokio gailesčio šiai padugnių gaujai, tačiau tai nereiškia, kad juos naikindamas patyriau kažkokį orgazminį pasitenkinimą ir laimės konvulsijas, tiesą sakant, kiekvieną rytą kėliausi ir ėjau į darbą truputėlį prisiversdamas, vedamas nuobodžios, iš doro žmogaus orumo jausenos kylančios kasdieninės pareigos dvasios.
Tautos taryba buvo nusprendusi, kad šlykštūs išdavikai nėra verti nė kulkos, todėl kaip pigesnė ir tinkamesnė prigimtinės daiktų tvarkos atkūrimui priemonė buvo pasirinktos Kartuvės.
Dirbau kaip tobula mašina, tačiau į atmintį įstrigo keblesni atvejai.
Dar tik pradėjęs dirbti Tėvynės labui, aš nevalingai tikėjausi, kad mano pirmas klientas bus Ingrida Šimonytė iš Tėvynės sąjungos, tačiau Budelio kontorai paskubomis buvo pranešta, kad Šimonytė pasikorė pati, neatlaikiusi sąžinės graužaties.
Gleivėtas ir slidus kaip žaltys Gelūnas slydo ir slydo iš rankų, o šis sapno fragmentas kažkodėl kartojosi kaip užstrigusi plokštelė be pabaigos.
Kažkas sapne tvirtino, kad Gelūno kūną po jo mirties pjaustantys medicinos fakulteto studentai pamatė daug įdomių dalykų: neva akies dugne aptiko susikaupusias žalčio žvilgsnio nuosėdas, dvylikapirštėje žarnoje atrado įsisenėjusią nuo praeito amžiaus opą, tačiau sąžinės veikimo pėdsakų čia neaptiko net studentai, būsimieji medikai, kurie skersai išilgai preparavo kūną.
Ar Gelūnas buvo bent iš dalies apipjaustytas anksčiau, – sapnas apie tai nepateikė jokių aiškesnių užuominų.
Niekaip negalėjau, irdamasis rankomis, prisikasti iki Masteikaitės. Galimai sapno logika tokiu būdu siekė išsaugoti sapno požiūriu stebuklingai kvailos ir atstumiančios išvaizdos moters pavidalą nepaliestą nė piršteliu, kaip labiausiai atitinkantį bukos minios personifikuoto įvaizdinimo poreikį gyvąjį veidą-ikoną.
Prabudau sunkia galva, po to dar ilgai gulėjau įbedęs akis į lubas, prislėgtas užslinkusios virš sielos tuštumos.
Taigi, mano patarimas yra toks: jeigu tik galite, nesapnuokite tokių sapnų…
…Kartais kyla įspūdis, kad socialdemokratai Lietuvoje valdžios atitekimą jiems supranta kaip stichinę nelaimę, kaip staigiai užgriuvusią sniego laviną. Žinoma, kai kurie iš jų (visų dar nežinome), valdžios vadžių perėmimą supranta kaip puikią galimybę pasipelnyti visomis teisėtomis ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau, kaip atrodo bent man, didelė dalis socialdemokratų, užimančių vadovaujančias pozicijas partijoje ir visuomenėje, yra linkę atsikratyti valdžios prie pirmos progos, perduodami ją savo oponentams, kurie tikrai žino, ką su ta valdžia būtų galima daryti, kokių niekšybių dar prikrėsti.
Kita didelė bėda yra tai, kad pastaraisiais metais socialdemokratų partijos vadovaujančių pajėgų intelektinis nususimas bado akis, čia, kaip atrodo, tokie kaip Genzelis ar Sakalas jau nebesiveisia ir nežinia kada prisikels iš pelenų.
Neičiau su socialdemokratu grybauti į mišką, nes toks tikrai pabėgtų, sutikęs vilką, palikdamas tave vieną pavojaus akivaizdoje.
Kitas dalykas, kad alternatyva socialdemokratams yra dar baisesnė, nes užingridų gauja naikina Lietuvą paspartintais tempais, taigi, su kiekvienu tokios gaujos pasirodymu bet kokiu – net pseudo kultūros ar pseudo laisvės – pavidalu Lietuvos Lietuvoje lieka vis mažiau ir mažiau, galiausiai mano Tėvynė tampa jau sunkiai beįžiūrima šalimi migloje ir pūgoje…
Praeitų metų įvykiai parodė, kad jie, siekdami pribaigti Lietuvą iš vidaus, į priekį stumiasi daug sparčiau nei rusų okupantai, siekdami sudoroti Ukrainą įsiveržimo iš išorės keliu.
Tuo galimai pasireiškia užpuolimo iš vidaus taktikos pranašumas prieš išorės įsiveržimą.
Ta pati Masteikaitė metų pradžioje, jos apdovanojimo už nuopelnus šalies naikinimui proga pareiškė, kad šiais metais chunveibinų išpuoliai tęsis, o TV reportažuose buvo galima matyti, kaip po provinciją landžioja visokie glitėtai, organizuodami naujas puolimo prieš Lietuvą pajėgas.
Kažkoks proto aptemimas, kitaip nepasakysi.
Nejaugi provincijoje neatsiras nė vieno šviesuolio, kuris imtų ir paaiškintų aplinkiniams paprastus dalykus, kad užingridų gauja savo veiklą grindžia ne kartą gaujos vadeivų išsakyta mintimi, tapusia kelrode žvaigžde visai išdavikų kohortai, kad neva lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, o tautinė lietuvių kultūra yra reakcingas reiškinys.
Niekada nesugebėsiu atsakyti į klausimą – kaip save kultūros žmogumi laikantis individas galėjo susidėti su tokia bjauria kompanija ir, indoktrinuotas, tarnauti pikto sėklos padauginimui?
Jei žmonės išrinko kaip tik tokią valdžią, kodėl valdžia po išrinkmo turi būti kitokia(geresnė) negu buvo išrinkta? Galima šito klausti ir klausti valdžios kritikų, ypač tų kurie, kritikuodami, išsirenka pritvojančius žodžius bemaž iš dabartinių kultūrininkų arsenalo
‘..valdžios vadžių perėmimą supranta kaip puikią galimybę pasipelnyti visomis teisėtomis ir neteisėtomis priemonėmis.” Tai puikiai atspindi 95% tautos,kombinatorių ,vagių,melagių,alkoholio garbintojų,liežuvautojų,sava agresija,tikra ar tariama fizine jėga,dirbtiniu grožiu,paviršutiniškumu,materializmu prieš kitą besipuikuojančių litovcų keista šalis.
Nevertinant visos tautinės kulūros, politinė tautos kultūra yra tragiška. O gal tiesiog elementari , poeto žodžiais, kaip karvės mūkimas. Tas pasimatė per 1992 Seimo rinkimus . bet pasimatė ir per užpernykščius. Padorūs, išmanantys žmonės nežino kaip susikalbėti su papaikusia tauta ir tiesiog neina į politiką. O laisvas vietas užima ne tokie padorūs, kurie betgi išmano kuo gera valdžia, net jei rinkėjai savo išsirinktą valdžią ir keikia. Bet ar būna kitokių tautų?
Čiuldė ” sapnavo, kad laimėjo konkursą užimti budelio pareigas ir, panaikinus mirties bausmės panaikinimą šalyje, Čiuldės laukė sunkūs darbai Tėvynės labui.”.. Kituose savo straipsneliuose, padaręs „transcendentinį judesį”, Čiuldė „išėjo iš savo kūno” ir „panarstė” savyje, kas yra per „substancija” siela.. Kitas Lietuvos „mokslo bokštas”, pasitelkęs į pagalbą JAV ir kitus vakarų ” mokslo gigantus”, straipsneliuose pasakoja, kaip „pajautė”, kad visa Visata, įskaitant ir save patį, tėra ” kvantų virpesiai nieke”….
Belieka „pavydžiai” psicho guru Čiuldės, kaip ir kitų „pajautusių”,kad jie tėra ” kvantų virpesiai nieke”, kukliai paklausti – ko ir kokią porciją surūko, ko ir kiek nurija, ko ir kiek suuosto per nosį …, kad tiek „nuostabaus” šiame pasaulyje pamato… Kai kiti tautiečiai ir prie geriausių norų, prie didžiausių pastangų negeba pamatyti nei sapnuose, nei po daugiadienių , kai „balti arkliai laksto”.., nors truputį to, ką „pamato, pajaučia..” Čiuldė ar nepaminėtas „kvantų virpesys nieke”…
Manau aš esu ne vienas, yra ir daugiau „mokslinių smalsuolių”, kurie būtų labai dėkingi, jei ką nors tokio, ką „žino” Čiuldė…, sužinotų…
Gerb. Prašalieti, nesikuklink, kokių porcijų reikia apturėti, kad parašyti šitokį komentarą?:
Prašalietis 2025-12-16 , 10:58
„…kalbam ne apie semantika, o rasyba.”..
Belieka pasiūlyti, mokykliškai panagrinėti ne iš „gramatinės pusės”, o „iš semantikos pusės” Čiuldės straipsnelį… Pamatysi, kad į, kaip visada.., Čiuldės „semantiškai suparptą žavų” straipsnį, kuriame yra panaudota „skaitytoją žavintis ir užburiantis” Antikos „epas” PASIREIŠKIANTIS(atsiprašau už „rusiškumą”) Čiuldės: „sokratišku iškalbingumu”, „semantinės” Platono dialogo formos panaudojimu.., „įmantriomis metafizinėmis proto vingrybėmis” kaip – ” Ketinau prašyti savo artimųjų, kad ant mano antkapio būtų iškaltas paauksuotas užrašas: „Čia ilsisi žmogus, kuris neužtraukė pasauliui pabaigos“…-, „stumiant išradingam, giliai esmę suprantančiam”.. skaitytojui „užburiantį”.., savo „įmantrų, giliai dvasiškai išgyvenamą dūrą”.. Čiuldės straipsnelį atitinkančiam, mano komentaro „semantikos sustiprinimui” buvo panaudota kažkada seniai girdėta, senų žmonių taikyta „išminties konstrukcija” – „grĄsinosi”.. Taip kad gramatikos su semantika „kompozicija” šiandiena tegali būti „gera”, kai rašinėjimai turi(rusiškumas-„lietuviškiau būtų”-rašinėjimuose panaudojama…”) tik „donelaitiškai, pagal Jablonskį..”, jokiu būdu ne pagal šiuolaikinės „lietuvių kalbos rusiškumo žinovą” „Skaitytoją”, tokį ” semantiškai epinį efektą”, kai lietuviško- nelietuviško, ne gramatiško… žodžio-„grasinosi”-, „gramatinis pastiprinimas”- „Ą”, vietoje „A”….. ”
Aš tokių komentarų nesugebu” išspausti” nei su Pliskom, nei su uogų vyneliais.
Čiuldė vis dar sapnuoja… Nebudinkite – tegul…
Dažnai sakome: keičiantis laikui žmonės keičiasi. Tiesą sakant, žmonės nesikeičia. Situacijos keičiasi. Keičiasi poreikiai, baimė, pelnas, mąstymas ir prioritetai. Kai viskas gerai – mintys dosnios. Ateina krizė – tas pats žmogus atrodo žiauriai arba savanaudiškai. Valdžioje – mąstymas kitaip. Kovoje – mąstymas kitaip. Tai reiškia, kad mintys nestabilios. Specialioji reliatyvumo teorija sako: laikas ir pozicija nėra absoliuti. Jie priklauso kur stovi ir kokiu greičiu žiūri. Pakeiskite aplinkybes – keičiasi mintys. Nuomonė priklausoma nuo situacijos. Moralė = priklausomas nuo patogumo. Esate saugūs – kalbėsite teisingumu. Esate krizėje – kalbėsite apie susitarimą. Asmuo tas pats. Mąstymas pasikeitė. Nes pasikeitė jūsų socialinių koordinačių sistema. Kadangi laikas ir vieta Visatoje nėra stabilūs, panašiai mintys ir vertybės visuomenėje nėra stabilios.
Vargu , ar taip galima apibendrinti, Štai mūsų disidentai, kovotojai už Lietuvos laisvę- Nijolė Sadūnaitė, Alfonsas Svarinskas, Algirdas Patackas, Antanas Terleckas, Balys Gajauskas, Julius Sasnauskas ir kiti – ar jų nuomonė buvo „priklausoma nuo situacijos”? Ar jų moralė buvo „priklausoma nuo patogumo”? Nemanau.
Būrelis toli nuo statistinio vidurkio ir tai ne atsitiktinumas
Žmonių pasauliui taikytini Niutono fizikos dėsniai, ne kvantinės. Tiesa tėra viena (kaip ir moralė, nors apie pastarąją atskira kalba, ne dabar). Tiesos ir klasikinės fizikos sąsaja yra tokia, kad tiesa yra tai, ką tikrovė parodo esant teisinga.