Edvardas Čiuldė. Ką Lietuvoje veikia raganos?

– Ta, Davidonytė, apdergusi vyskupą Kaunecką, yra tikra ragana, – sako troleibuso keleivis, sėdintis priekyje.

– Ne ragana, o karvė, – jam atitaria kitas keleivis.

„Vienas kitam netrukdo“, – dar turiu laiko pagalvoti aš, lipdamas iš troleibuso sustojimo aikštelėje.

Tikriausiai ne vienas esate savo kailiu išbandęs tą apmaudų nesusipratimą, kai išsiruošusį į pokylį su naujai išsinuomotu fraku ir jau žengiantį pro paradines daugiabučio duris į lauką, jus iš aukštai, drastiškai bei begėdiškai ima ir apšika koks nors paukštis. Paprastai tai būna balandžių populiacijos, įsikūrusios devintojo aukšto pastogėje, labiausiai apipešiotas atstovas.

Ogi, žiūrėkite, kad ir koks anas būtų nupiepėlis, dabar jis, nusilengvinęs, burkuoja su paūmėjusiu intensyvumu, o vargšui žmogeliui belieka guostis nebent tik paplitusiu ne iš gero gyvenimo mūsų visuomenėje posakiu, kad neva būti apšiktam paukščio yra geras ženklas. Tačiau guoskis nesiguodęs, žala – akivaizdi, o sėkmės pažadas yra daugiau nei juokingas.

Kita vertus, visai ne juokinga būna, kai įkalinimo įstaigose su iš sovietinių laikų paveldėta ir toliau sėkmingai klestinčia kalinių subkultūra vienas iš likimo draugų yra piktavališkai iš aukštesniosios padėties, tarkime, nuo stalo arba iš antrojo aukšto lodžijos savo kolegų apipilamas šlapimu, tokiu būdu nustumiant nelaimėlį į patį kalinių hierarchijos dugną, kur gyvenimas su „gaidžio“ stigma tikrai nėra saldus.

Civiliniame gyvenime mūsų platumose su žmonėmis labai panašiai elgdavosi žemiausiojo rango raganos, vadinamos „karvėmis“, kurios sunkiai atsiplėšusios nuo žemės ir kyburiuodamos minutę kitą virš praeivių siluetų, išnyrančių drumsto oro lietingais pavakariais, pasistengdavo pernelyg neuždelsusios, ilgai nieko kito nelaukdamos, apšlapinti vyro galvą, tokiu būdu paverčiant jį savo belaisviu.

Kartais vakarais matydavosi mėnulio taku traukiančios tokių belaisvių voros. Kur jie keliaudavo, taip apiplėšti, be orumo, proto ir vilties palikti žmonės? Gal jie buvo išvedami į Skeltanagijos šalį medicininių bandymų ir organų donorystės poreikiams tenkinti, o gal paskutiniu momentu būdavo paliekami čia, šiapus pasienio zonos kaip organinė trąša raganų daržininkių ūkiuose?

Ar buvo galima kaip nors pasipriešinti, išvengti tokių žemiausiojo rango raganų, priskiriamų karvių porūšiui, išpuolių, pabėgti iš padidėjusio pavojaus zonos, laimėti akistatą su ragana pagal principą – kas greitesnis? Tokių galimybių nebuvo arba beveik nebuvo, nes turėjai veikti neįtikėtinai greitai, pralenkdamas raganą laike, pralenkdamas patį laiką, nelegaliai išbėgdamas į dar tik būsimos ateities tiesę, palikdamas su pakeltais padurkais nusišlapinimui sustingusią raganą dabarties praeityje.

Žinia, žmogaus norai neišmatuojami, kitas, žiūrėk, užsimano, išbandydamas savo jėgas, pasigauti į glėbį zuikį, nurūkusį į laisvąsias ganyklas. Ar – realu? Lietuvių liaudies išmintis byloja, kad zuikį galima pasigauti tik tada, kai jį pasivijęs užbarstai druskos ant anojo uodegos, tada esą ilgaausis pats iš baimės įšoka į žmogaus glėbį. Nieko daugiau nesu girdėjęs apie tokį zuikių gaudymo meną, nieko daugiau… Kita vertus, buvo atsargių pasakojimų apie tai, kad didesnį ar mažesnį imunitetą raganų nuodams suteikia įsiskaitymas į Plutarcho „Biografijas“, žadinančius likutinę vyrų savigarbą, jog neva tokie tekstai yra nelyg savotiška detoksikacijos priemonė, padedanti susigrąžinti žmogišką orumą laikais su išplitusia raganų prievarta. Tačiau, kaip jau buvo užsiminta, apmyžtajam raganos, savo likimą reikėdavo gelbėti labai greitai, panašiai kaip ir įkandus gyvatei, kol nuodai dar nepasiekė kraujo latakų, o Plutarcho „Biografijų“ budinantis poveikis net ir aukštųjų technologijų amžiuje nebuvo įgijęs cheminio preparato, kurį, kaip priešnuodį, būtų galima nedelsiant įšvirkšti po oda, pavidalo. Be to, kalbamuoju momentu jau visos Plutarcho „Biografijos“ buvo sudegintos, paliekant jaunosios kartos auklėjimui tik privalomą V. T. Raskevičiaus biografijos pavyzdį.

Bėgant laikui, raganų karvių veikla įgijo sisteminį pobūdį, patobulėjusios karvės jau buvo išmokusios savo nuodus platinti per švietimo įstaigas, besiremdamos žinomu centrifugos principu, papildomą dėmesį dabar sutelkdamos į atskirus užsispyrėlius, nepasiduodančius raganų karvių sukeltam isteriškam entuziazmui. Kita vertus, dar buvo gyvas ir įtarimas, kad visuomenėje iš rankų į rankas keliauja bent vienas Plutarcho „Biografijų“ egzempliorius arba kas nors deklamuoja senovės autoriaus tekstus atmintinai savo pasidrąsinimui, todėl raganų karvėms tarnaujančios slaptosios tarnybos plušėjo dieną naktį, siekdamos atskleisti laisvės dvasios užkrato pėdsakus.

Karvizmas šioje šalyje jau buvo tapęs įsitvirtinusia, tvirtai kaip kirviu į galvą įkirsta naujosios edukologijos doktrina. Filosofijos kursai universitetuose buvo pakeisti Lyčių lygybės studijų kursais su praktiniu lyginimo priemonių išbandymu ir ritualiniais Platono muliažo apipjaustymais. Išties, čia nebuvo apsiribojama tik Prokrusto lovos vieninteliu išbandymu praktinių užsiėmimų metu, išlygintieji taip pat būdavo testojami ir dėl pagiežos laipsnio suvešėjimo tam pačiam Platonui, kuris neva taip ir nesugebėjo, bėgant amžiams, iki galo atsikratyti homofobijos prietarų.

Ten papuolęs ir aš, laikmečio liudininkas, buvau užmanęs parašyti mokslinį traktatą apie raganų tarpusavio santykius, – mane ypač domino jų tarpusavio hierarchijos principų teorinis pagrindimas, – tačiau kažkokie burtai dar ir dabar neleidžia tinkamai susikaupti, nukreipia dėmesį pro šalį. Nepadeda tokiam tyrinėjimui tinkamai nusiteikti taip pat ir tai, kad dar nežinome – kokiai mokslo krypčiai būtų galima priskirti sudėtingos raganų hierarchijos subtilumų tyrinėjimus, t. y. demonologijai ar greičiau sociologijai? Jeigu kalbame apie atskirą raganų karvių atvejį, tai čia, manding, praverstų taip pat ir zoologo kompetencija.

Žinia, aukščiausiojo rango raganos, skirtingai nei raganos-karvės, vis dėlto buvo tikros damos. Apie jas kartas nuo karto prasisunkdavo nuogirdos ir į žmonių gyvenimą, nes raganų aukštuomenės reprezentantės nevengdavo subtilių seksualinių žaidimų su tam reikalui atrinktais tinkamos fizinės ir intelektinės formos vyrais. Štai su taip išsirinktaisiais jos leisdavosi į kontaktinį pabendravimą, skirtingai nei žemiausiojo rango raganos, vadinamos karvėmis, kurios seksualinį pasitenkinimą patirdavo išimtinai tik nuotoliniu būdu per atstumą apšlapindamos vyriškos padermės asmenis, kai ypač tam tikslui čia buvo vertinami Bažnyčios atstovai.

Kas be ko, aukščiausiojo rango raganos taip pat buvo beširdės būtybės, tačiau empatijos trūkumą ir teisingumo jausmo nepakankamumą joms atstodavo sugebėjimas kvatotis kaip užsivedus. Ironijos supratimo sugebėjimas aukščiausiojo rango raganoms buvo duotas kaip savotiškas neišsivysčiusios širdies protezas, kaip kompensacinis užuojautos neturėjimo mechanizmas, kaip žmogiškos šilumos simuliakras, o teisingumo trūkumą galiausiai imdavo pavaduoti abipusis raganos ir žmogaus pasitenkinimas kontaktinio susidūrimo metu, kai jokių pretenzijų vienas kitam nelieka. Koks dar gali būti teisingumas seksualiniuose žaidimuose, a? Galiausiai aukštosios raganos suprato bent tai, kad normalus seksas yra elito privilegija. Kita vertus, mums, žmonėms, kartais vis dėlto būdavo gaila aukštesniojo rango raganų niekinamų raganų-karvių, t. y. tų spuoguotų ir labai negražių, liesų kaip kartys, kvailų per visą pilvą furijų, dažniausiai tarnaujančių iki begalybės pasidauginusiose po paskutinės pasaulinės katastrofos žmogaus teisių gynimo visuomeninėse organizacijose.

Tai išties buvo labai ironiškas metas, kai žmogaus teisių gynėjai iš esmės buvo beteisės būtybės. Todėl ir mes, vedami pačių geriausių sumanymų, pradėjome raginti pažangiąsias visuomenės jėgas imtis iniciatyvos ir pradėti steigti raganų teisių gynimo institucijas visuose pasaulio pakraščiuose. Tačiau, kaip tikriausiai jau žinote, iš pradžių kilo nedidelė techninė problema dėl to, kad ne visos raganos buvo linkusios prisipažinti esančios raganomis! Įsivėlėme į koliziją – kaip gali būti užtikrinamos ir ginamos prigimtinės subjekto teisės, jeigu anas nepripažįsta savo tapatybės net kaip objektas? Tačiau viskas stojo į savo vietas, kai praktinės savo veiklos pagrindu pasirinkome iš naujo atverstą fundamentalųjį Renesanso epochos veikalą „Raganų kūjis“, kur yra detaliai aprašytos pagrindinės tardymų ir kankinimų procedūros, įgalinančios per trumpiausią laiką nustatyti raganos raganišką prigimtį ar net užuomazginės stadijos proraganišką polinkį į raganavimą. Dabar jau esame beveik tikri, kad anksčiau ar vėliau visų raganų visos teisės bus apgintos.