Kaip atrodo man, Ingridos Šimonytės aplinkoje kilęs ir labai aiškiai išsakytas požiūris, kad lietuviškos tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis turėtų būti vertinamas kaip radikaliausiasis Lietuvos valstybės prasmingumo neigimas, kai yra forsuojamas planas sunaikinti Lietuvos ateitį ir ištrinti praeitį. Tokio požiūrio realizavimas būtų Lietuvos derealizavimo plano įgyvendinimas, Lietuvą geriausiu atveju paverčiant kitų tautų ir valstybių ateities trąša, o praeitį diskvalifikuojant tuo pagrindu, kad lietuvių tautos istorinis pasakojimas galiausiai niekur nebeatvestų arba, dar tiksliu tariant, atvestų į niekur.
Taigi, jeigu leistumėte spręsti man, šį lietuviškos tapatybės suniekinimo sumanymą pavadinčiau šiukšliniausia vieta šiandienos viešojo diskurso sferoje, labiausiai užterštų ir nešvariausių nuomonių viršūne, nešvankiausių idėjų registro idėja Nr. 1, šalia tokių idėjų ar nuomonių, kad neva karą su Rusija pradėjo Ukraina, Krymas yra Rusijos nuosavybė, egzistuoja beveik 100 lyčių, o pasaulis yra valdomas pagal žydų sąmokslo gaires, todėl svarbiausias lietuvių uždavinys yra ištobulinti sugebėjimą – kaip dar nuodugniau būtų galima išbučiuoti slapčiausiąsias išrinktosios tautos vieteles ir t. t.
Žinia, toks nešvankiųjų nuomonių registras nėra registruotas jokioje dokumentų bazėje (panašiai kaip Lietuvoje taip pat kol kas dar nėra suformuotas lytinių nusikaltėlių ir pedofilų registras), tačiau net dialogo teorija, sureikšminanti diskusijų reikšmę visuomenės pažangai, numato principinio nesusikalbėjimo atvejų galimybę.
Vienas, šiaip gerą vardą turėjęs VU rektorius kadaise nepasiruošusius studijoms studentus (patekusius į universitetą dėl nepagrįstai sumažinto stojamojo balo ar kitais keliais) pavadino šiukšlėmis ne siekdamas kažką sugraudinti moraliniais užkeikimais, o tik pritaikydamas situacijai tinkamą terminą, konstatuodamas realią dalykų padėtį, kad iš šūdo kulkos nenulipdysi.
Savo ruožtu mes net labiausiai nešvankius savo oponentus šiukšlėmis niekados nevadinome ir nevadinsime, tačiau čia aptariamas jų mintis priskirti nulipdytų iš šūdo kulkų kategorijai derėtų, ar ne?
Žinia, lozungą apie lietuviškos tautinės tapatybės reakcingumą paskelbė kitas VU rektorius, Šimonytės lakštingala, toks Petrauskas, kurio buvimo rektoriumi metai, kaip atrodo bent man, yra didžiojo minties šiukšlinimo universitete laikotarpis, be visa ko kito, apsireiškęs išminties išvarža, kad demokratiją reikia įgyvendinti nedemokratinėmis priemonėmis.
Dėmesio verta yra ir atskiroji Petrausko nuomonė, kad geriausiai Lietuva gyveno unijų laikais, nors VU rektorius iki galo nepatikslina – ar buvimas Sovietų sąjungos sudėtyje taip pat yra priskirtinas tokių unijų laikotarpiui, ar nepriskirtinas?..
Grįžtant prie klausimo apie tautinės tapatybės reikšmės esmę, galima taip pat labai trumpai, kraštutinai sutrauktai ir lakoniškai pasakyti, kad lietuvių tautos kaip suvereno, t. y. aukščiausiosios valdžios samprata yra Lietuvos valstybės karkasas, savotiška pakaba arba substancinis pagrindas, be kurio iš Lietuvos valstybės paliktų tik politinių drebučių krūvelė, nepasakius – rudeninių lapų, blaškomų vėjo, sąšlavynas.
Yra ir kitas požiūris, kurį akivaizdžiausiai išsako toks Vinokuras, skelbiantis, kad be Europos sąjungos teisyno Lietuva jam būtų tik žemės gabalas. (žodį „gabalas“ čia, žinoma, suprantamas niekinančia prasme – mano pastaba). Galimas daiktas, kad tas Vinokuras yra virtualios politinė tikrovės „gaudyk vėją laukuose“ gyventojai, o mes vaikštome žeme, „laikomės pagrindo“, saistomi hypokeimenon kaip įsišaknijimo būtyje fenomeno nuojautos.
Taip tarus prisiminkime ir tai, kad per prabėgusius 2,5 tūkst. metų intelektinio kopimo į viršų laikotarpį buvo pamirštos visos imperijos pašlovinimo ištaros, o niekados nesenstančiu, gyvesniu už gyvą, artimiausiu ir geriausiai suprantamu dialogo partneriu lieka Sokratas, kuris sakė, kad jam nieko nėra svarbiau nei gimtieji Atėnai ir tėvynainių rūpesčiai.
Neseniai girdėjau, kaip vienas „kultūrinės revoliucijos“ šiukšlintųjų iš tos pačios universiteto ideologinės kompanijos cypavo, kad bet koks rūpestis tautinės tapatybės puoselėjimu yra dirbtinai išpūstas reikalas, nes esą dar niekada lietuvių kalba nebuvo tokia saugi ir privilegijuota kaip dabar, – taigi melavo neatsipūsdamas tuo metu, kai lietuvių kalbą vėl siekiama išstumt iš būties refleksijos sferos į buities užribį, apriboti jos raiškos sferą.
Esą ne klumpakojis ar panašūs dalykai mums turėtų rūpėti dabar, tokiais dinamiškais lakais, kai viskas keičiasi kiekvieną dieną, neva nereikėtų laikytis įsikibus senų dalykų.
Kita vertus, jeigu mes prarandame supratimą apie tokios dinamikos subjektą, viskas pradeda panašėti į mirties sūkurį, ne kitaip.
Kuo ta lietuvybė yra vertinga, be to, kad lietuviai moka gaminti šaltibarščius, – klausia kitas.
Čia tas atvejis, kai to nesuprantančiam paaiškinti beveik neįmanoma, čia galima suprasti tik tai, ką jau seniai esi supratęs, tačiau racionalizacijos iki galo neracionalizuojamų dalykų prosese dar būtų galima pateikti tokį jau iki begalybės išdėvėtą atsakymą, kad lietuvybė lietuviui yra sugrįžimo namop, kur pražysta būtis, galimybė.
Kita galimybė yra pasilikti gyventi kosmoso kiaurymėje („kosmopolito svajonė“), kur būtis nesikaupia.
Be abejonės, nešvankiausių idėjų registro idėja pati yra kraštutinai nešvanki, tačiau šįkart dirbtinai forsuojamas klausimas apie tokią idėją suteikė pretekstą pakalbėti apie nešvankumą…
Nešvankiausia, ir dar įžūliausia, idėja buvo apkaltinti sąjūdininkus ir jų lyderį gražios mūsų tarybų Lietuvos , jos galingos pramonės ir klestinčių kolūkių sugriovimu , nors panašūs griuvimai tuo metu vyko visose 15je komunistų nuvadovautos ir ,vos pastumta, sugriuvusios SSSR respublikų . Idėjos autoriams šypsojosi sėkmė. Žmonėms buvo blogai, čia ir dabar, ir jie nepuolė tikrinti kaip ten kitose respublikose, išskyrus ir toliau sau pavyzdingai klestinčią tarybų Baltarusiją. Jie (idėjos autoriai) laimėjo 1992 metų Seimo rinkimus; negana, tauta iki šiol neišsižada anuometinės savo pergalės (žiūr. prof Landsbergio reitingus), o kada taip , nereikia stebėtis Šimonytės nuomone apie lietuvių tauta. Aišku, tai ne politikų reikalas tyčia pyktis su savo rinkėjais, bet kad lietuviška šviesuomenė per 3 dešimtmečius nedrįsta susikauti su mužikiška tauta, tik patvirtina Šimonytės nuomonę apie tautą. Nėra kalbos, būtų gerai tokią nuomonę paneigti, bet ne karštai piktinantis, kad tokia yra, o dalykiškai, iki rezultato, padirbėjus su tauta. Ir visų pirma , daug nesiblaškant, dėl tų 1992 metų Seimo rinkimų. Nes jau trisdešimt ir trys metai praėjo , visai pagal Krėvę.
Sąjūdžio metu lietuviai būtų sudraskę už mintį, kad vardan pažangos reikia slopinti lietuvybę. Tačiau nepriklausomas gyvenimas atsimušė į „netikėtas” paveldėto , pažiūrėti galingo, sovietinio ūkio galimybes, į jo produkcijos NEKONKURENTIŠKUMĄ , nepaklausumą rinkose , nuo ko tarybinis lietuvis smarkiai buvo atpratęs planinės komunizmo statybos ir visokio deficito laikais. Kas be ko, ir ištvirkęs, bemaustydamas kvailą, plano vykdymu , o ne darbo rezultatu suinteresuotą direktorių ir pirmininkų valdžią. Akistata su pokomunistine realybe buvo netikėta ir kieta. Prasidėjo kaltųjų paieškos ir, deja, deja, žinome kaip jos baigėsi ir kas laimėjo1992 metų Seimo rinkimus. Ir kas juos pralaimėjo, su visais lietuvybės projektais. Lietuvybė tapo nepaklausia, įkyrių nevykėlių ir neišmanėlių siūloma preke. Gerai dar kad už tai neapstumdomų. Kaip bebuvo, o Lyderiui paskirti sargybinį reikėjo. Ir tas viskas įvyko dar toli toli iki Šimonytės pasireiškimo nuomonių apie lietuvybės ateitį maišatyje.
1918 -1940 periodu lietuvybė niekaip nebuvo stabdys lietuvių gyvenime. Priešingai, buvo aiški pažanga, lyginant su lenkinimo, rusinimo, vokietinimo laikais. Bet tada būta ir noro būti lietuviu, nepaisant atsilikimo nuo V.Europos. Tokio noro buvo ir Sąjūdžio metu, bet gerokai apmažėjo po 1992 spalio rinkimų. Kaip negaila, demokratija parodė lietuviško balasto galimybes lėtinti ir net vairuoti Lietuvos gyvenimą.
Dėl atsilikimo nuo Vakarų Europos- skaičiau, kad Lietuva tuo metu gyveno ne blogiau, nei Vokietija ir geriau negu Suomija.Lietuviškas patriotizmas buvo ugdomas, bet atėjo 1940 metai….Lietuvai baigėsi kitaip, negu Suomijai.
Kuo pamatuoti.Gyvesnis už gyvą Sokratas.Tai,kad ano jau kaulelių nebėra dulkių tarpe.Gyvesnis už gyvą,kaip vienas lietuviškesnis už kitą lietuvį,ar labiau numiręs,už numirėlį.
iki 1992 Seimo rinkimų Šimonytė nebūtų drįsusi net pagalvoti, ne tik taip pasakyti apie pabudusią ir pakilusią skrydžiui tautą. O po tų rinkimų balsavę prieš komunistų grįžimą nežinojo kur dėti akių ir norėjo gyvi prasmegti, kad nejustų gėdos viso nustebusio pasaulio akivaizdoje būti lietuviais. Ar ne tą norą mums primena Šimonytė?O lietuviai nuo tada lyg niekur nieko renka vis naujas, pačių rinkėjų .tuojau ir iškeikiamas valdžias. Ir nejaučia problemų dėl savo lietuviškumo. Tokie ir esame, Dainų šventės lietuviai. Vienodi prie komunisto ir po komunisto.
Šimonytė tuo metu mokykloje mokėsi.
Siūlau vieno istoriko mintį, kurios esmė maždaug tokia- vadinti Vytautą Didįjį Lietuvos karaliumi yra tam tikras sveiko proto praradimas ( straipsnis tv3 eltė 2025-06-24). Susidaro įspūdis, kad tas istorikas galimai nemoka vidurinės vokiečių žemaičių kalbos ( Dutsche sprake arba Sassesche sprake) ir neskaitė vienos viduramžių Liubeko miesto kronikos, kurioje Vytautas vadinamas karaliumi- „Coning Witaut van Lettowen. Coning, arba koningh minėta kalba reiškia „karalius”. Karaliumi buvo vadinamas ir Gediminas- Gedeminne koningh van Lettowen.
Man lietuviška tapatybė yra ne tik „klumpakojis”, bet ir Valdovų rūmų teritorijoje rasta metalinė plokštė su galimai lietuviškų runų raštu ir graikiškų įrašu ‘ Algirdos Basileos’-‘ Imperatorius Algirdas’ . Susidaro įspūdis, kad šis radinys nesudomino nei universitetų, nei Lietuvos valdžios institucijų- nei lėšos, nei intelektiniai ištekliai tyrimams galimai neskiriami. Manau, Prancūzijoje ,Lenkijoje ar kitoje pasaulio šalyje toks radinys galimai būtų paskelbtas pasauline sensacija. ( žiūr. „Neįminta mįslė Valdovų rūmuose.Gal taip galėjo atrodyti pirmasis lietuvių kalbos raštas?” alkas.lt2023-09-20 11:53:52 )
„Taip tarus prisiminkime ir tai“
Rusiška sintaksė. Lietuviškai būtų „taip tarę“. „Taip tarus“ nesurusėjusiam gimtakalbiui lietuviui reiškia, kad turėtume kažką prisiminti, kam nors kitam tai tarus.
„dialogo partneriu lieka Sokratas“
Rusiškas linksnio vartojimas. Lietuviškai būtų „dialogo partneris lieka“.
„prabėgusius 2,5 tūkst. metų“
Delfio žurnalistų rašyba. „2,5 tūkst.“, žinoma, daug prašmatniau nei tiesiog „2500“ 🙂
„yra kraštutinai nešvanki“
Kalbant visai atvirai, toks „kraštutinai“ vartojimas yra pažodinis vertimas iš „krainie“.
Straipsnio mintims iš esmės pritariu, ypač tai, kad Rimvydėlis yra paauglystėje įstrigęs („užstrigęs“, autoriaus stiliumi tariant 🙂 ) nesubrendėlis.
Skaitytojas yra vedamas gyvulinio pasaulio giluminio impulso, kad tai ką norėtum turėti, kam pritari, tą reikia apšlapinti, apšlapintas daiktas gyvuliniame pasaulyje yra suprantamas kaip nuosavybės arba beveik nuosavybės objektas. Tokio Skaitytojo poza – stoviu vieną koją pakėlęs.
Kasdieninėje kalboje dažniau yra vartojami natūralesni sinonimai, pvz.:
labai, itin, ypač, perdėm, nepaprastai.
Tačiau mokslo, politinės analizės, filosofijos tekstuose, „kraštutinai“ yra visiškai tinkamas, kai norima pabrėžti kraštutinumą kaip savybę:
Jo požiūris buvo kraštutinai konservatyvus.
Kraštutinai dešiniosios partijos laikosi radikalių pažiūrų.
Yra net tokia žymė politologijoje:
Kraštutinės dešinės partija.
Ir t. t
Sustabarėjęs įterpinys taip tarus, kuris jau nebeatlieka veiksnio reikšmės, yra taip pat tinkamas ir vartotinas kaip ir įterpiniai kitaip tarus, kitaip tariant.
Daugelis iš mūsų esame kalbos diletantai, nepretenduojantys į etaloninį išmatymą, tačiau to nežinoti lituanistui, kuris dedasi didžiuoju kalbos ekspertu, šviesmečiais pranokusiu kitus lituanistu ir kalbininkus, yra baisi sarmata. Ar anonimo kaukė padės išvengti tokios gėdos? Arba iš tiesų šlapimas jau visiškai užspaudė tamstos smegenis ir jokios dilemos čia nėra.
Kitą kartą surašykite savo pageidavimus dar labiau išretintu šriftu, drauge nurodydamas visus žodžių sutapimus du delfi.lt vartojamais žodžiais, tokiu atveju tikrai pasijusite parašęs traktatą, ne mažiau.
nebeatlieka veiksmo reikšmės
Reikia išmėginti kiekvieną galimybę apsieiti be rusiškų idiomų ir kalbos konstrukcijų vertinių, net išrodančių visai lietuviškai ir praturtinančių mūsų kalbos išraiškos priemones. Priekabiautojams , kad ir sukandę dantis, turime tik dėkoti. Net jei taisytojas neteisus, jis duoda galimybę pasitikslinti, atsikratyti automatiško abejotinų dalykų kartojimo..
Visiems priekabiautojamas, net ir sukandę dantis, turime dėkoti, o ypač žemai nusilenkti privalome seksualiniams iškrypėliams, kurie mums padeda įsivaizduoti: patirti organizmą galima įvairiai, taip pat ir netradicinaiais būdais, pavyzdžiui, šlapinantis ant kito žmogaus galvos. Ką reiškia „išnaudoti galimybę”, gal geriau būtų sakyti – „pasinaudoti suteikta proga”, „pasinaudoti galimybe”. Jeigu seksite Skaitytojo pavyzdžiu, susigadinsite gerą būdą ir prigimtinę intuiciją…
abejojau komentaro posakio „išmėginti galimybę” tikslumu
patirti ne organizmą, o orgazmą 🙂
Skirtumas tarp „užstrigęs“ ir „įstrigęs“ lietuvių kalboje yra subtilus, bet reikšmingas. Abu žodžiai kilę iš veiksmažodžio „strigti“, tačiau priešdėliai „už-“ ir „į-“ suteikia šiek tiek kitokį atspalvį.
Reikšmės skirtumas:
Įstrigęs
– reiškia, kad kas nors pateko į ką nors ir liko įstrigęs viduje; įlindo, įkrito ar įsmuko ir nebegali pajudėti.
– dažnai nurodo fizinį ar vaizdinį „įėjimą“ į ką nors.
Pavyzdžiai:
Įstrigo raktas spynoje.
Įstrigo kulnas plytelės tarpuose.
Daina man įstrigo galvoje (perkeltine prasme – „įstrigo“ atmintyje).
„Įstrigti“ dažnai reiškia patekti į vietą ar būseną ir likti ten.
Užstrigęs
– reiškia, kad kažkas sustojo, nustojo veikti ar judėti dėl kliūties; procesas nutrūko.
– dažnai nurodo sustojimą ar veikimo trikdį.
Pavyzdžiai:
Kompiuteris užstrigo.
Durys užstrigo – neatsidaro.
Užstrigau rašydamas – nebežinau, ką toliau rašyti.
„Užstrigti“ dažnai reiškia sustoti dėl kliūties ar neveikti kaip reikia.