Edvardas Čiuldė. Genderistai siekia nususinti ne tik lyties sampratą, bet ir mokslo vardą
Principinio konflikto esmė labai akivaizdžiai yra nusakyta Ramūno Aušroto straipsnyje „Siekiama užtikrinti, jog akademiniame diskurse lytiškumo ugdymo srityje figūruotų tik viena ideologizuota nuomonė“. Kaip matote, užrašiau visą straipsnio pavadinimą, nes jis yra labai iškalbingas, iš anksto pranešantis, kad čia bus kalbama apie genderistų planus visiems primesti savo luošą nuomonę, kai drauge dar jie stengiasi išstumti alternatyvų problemos supratimą. Kitas klausimas, kaip jie tai daro, kokias priemones naudoja, siekdami įtvirtinti savo nusususį požiūrį lytinio ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje klausimais?
Taigi grįžkime prie diskusijas sukėlusio įvykio, dar kartą aptariant tai, kas papiktino mūsų oponentus. Ogi atsitiko taip, kad dėl Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos (GĮUP) kvalifikacijos kursų mokytojams pravesti Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) be ideologinių tarnybų primestos kraštutinės ideologinės indoktrinacijos lektorės pasikvietė taip pat žinomą dėl savo įdirbio šioje sferoje profesorę, galimai turinčią labiau subalansuotą požiūrį į mokinių ugdymo lytiškumo plotmėje užduotį ir čia iškylančias problemas. Dėl to tarp leftistų ir Laisvės partijos aktyvistų kilo kažkas panašaus į kiaulių choro žviegimą. Ypač čia įsisiautėjo tokia Morgana Daniela, skelbianti, kad alternatyvus lytiškumo refleksijos sferoje leftistiniam požiūris nė iš tolo negali būti vadinamas kažkokia dėstymo alternatyva, nes esą toks požiūris yra akivaizdžiai nemokslinis.
Šių eilučių autorius toli gražu nėra įsigilinęs į GĮUP peripetijas taip kaip R. Aušrotas ar kiti diskutantai šiuo klausimu, tačiau čia aš, jums leidus, norėčiau pasukti temos plėtotę truputėlį kitu rakursu – kodėl pastaraisiais metais, parazitiškai suvešėjus leftistiniai subkultūrai, mokslo vardas vis dažniau yra pavartojamas būtent nešvankiausių ideologinių sumanymų pridengimui? Kodėl mokslo vardą, kurio nereikėtų vartoti be reikalo, vis dažniau ima vartoti intelektinio išsivystymo plotmėje labiausiai atsilikę asmenys? Kam dar būtų paslaptis, kad mokslo vardu bandanti pridengti savo labai nesimpatingą ideologinį užsiangažavimą, M. Daniela apie mokslą (kas tai yra kaip toks – mokslas) išmano ne daugiau nei kiaulė apie debesis.
Štai M. Danielė rašo: „Universitetas šiuose mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursuose teigia pristatantis du lytiškumo ugdymo požiūrius – grįstą žmogaus teisėmis ir krikščioniškąja pasaulėžiūra – ir palieka apsispręsti patiems mokytojams, kuris yra tikslingas. Kyla klausimas, ar universitetas, dėstydamas fizikos paskaitas, kviečia ir tuos, kurie tiki plokščios žemės teorija? Kur yra riba tarp „kito požiūrio“ ir sąmoningos dezinformacijos? Grįžusi ketinu šaukti Seimo reprodukcinės sveikatos grupės posėdį ir tikiuosi išgirsti VDU atstovų vertinimą šiam turiniui“.
Krinta į akis, kad Morgana Danielė (vis dar nesuprantu, kas čia yra vardas, o kas – pavardė, iš pradžių toks pavadinimas primena mechanizmo specifikacijos įvardijimą), kaip koks visu ūgiu regeneravęs Švonderis, grasina nubausti universitetą dėl nepakankamo ideologinio sąmoningumo, užmiršusi, kad gyvename tarsi ir kitoje epochoje, kai bent iš pažiūros yra toleruojamas universiteto autonomijos principas, ar ne? Kita vertus, reikia pastebėti, kad M. Danielės spekuliacijos mokslo vardu atsiranda ne tuščioje vietoje, bet išties užgimsta marksistų gerai išpurentoje dirvoje, nors ji, be jokios abejonės, tokius užkeikimus vartoja nepalyginamai grubiau, pateikia labiau primityvia maniera nei jos ideologiniai pirmtakai.
Karlas Marksas įrodinėjo, kad ankstesnės ideologijos buvo ne mokslinės, o jo tikslas esą yra suteikti ideologijai mokslinį pagrindą. Priminsiu, kad tokia „mokslinė ideologija“ buvo pavadinta moksliniu komunizmu. Kur tokia mokslinė doktrina nuvedė – visi gerai žinome.
Kita vertus, negaliu pamiršti dar ir to, kad sovietiniais laikais marksistai-leniniečiai įrodinėdavo, kad neva netiesa, jog komunistinė santvarka draudžia nuomonių įvairovę, esą čia visos mokslinės teorijos yra didesniu ar mažesniu laipsniu toleruojamos, o atmetamos – tik nemokslinės.
Ar apskritai teorija mūsų laikais turi teisę būti nemoksline, a?
Kas be ko, mokslas yra įvairiapusis, kintantis kultūros reiškinys, o kultūrologinė refleksija neleidžia fetišizuoti net ir moderniojo mokslo metodų taip tarsi jie būtų visiems laikams duoti, invariantiški, nekintantys mokslinio tyrimo būdai ir priemonės.
Kita vertus, istorikui, kultūrologui, filosofui svarbu yra išryškinti mokslo dabartine to žodžio reikšme skiriamuosius bruožus, nes ypač dramatiškai, galingai ir drauge prieštaringai mokslas apsireiškė būtent moderniaisiais laikais. Taigi – kuo moderniųjų laikų mokslas arba, kitaip tariant, mokslas dabartine to žodžio reikšme skiriasi nuo episteme ir doctrina, t. y. nuo antikoje ir viduramžiais savaip kultivuotų mokslinio pažinimo standartų?
Mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimas yra apspręstas objektinio gamtos priešpriešinimo žmogui kaip veiklos ir pažinimo subjektui. Tikrovė naujaisiais amžiais jau tarsi suskyla į aiškiai iš žmogaus pozicijų atspindimas subjekto, t. y paties žmogaus ir objekto, t. y. visų pirma gamtos sferas.
Tokia subjekto ir objekto priešprieša yra ryškiausias naujųjų amžių įvykis, įgalinantis, kaip sakyta, mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimą ir to mokslo naująjį turiningumą, pasireiškiantį objektyvumo siekimu. Būtent tik įsisąmonintoje subjekto ir objekto priešpriešoje iškyla žinojimo objektyvumo idealas, suprantamas kaip pažintinė orientacija į tokią dalykų padėtį, kokia ji yra pati savaime, nepriklausomai nuo pažįstančiojo subjektyvumo.
Kaip sako Martinas Heideggeris, visais laikais mokslas buvo suprantamas kaip realybės teorija, tačiau moderniųjų laikų mokslo apimtyje realybė yra įspraudžiama į objektiškumą, taigi yra suvokiama objektinėje perspektyvoje. Kita vertus čia privalome labai aiškiai pažymėti, kad toks realybės įstatymas į objektiškumą nėra koks nors tos realybės adekvatumo iššaukimas, nėra jos absoliutumo išraiška, tarkime, panašiai kaip ankstų vasaros rytą mes atidarome langą į švytintį sodą.
Dar daugiau, – galima sakyti net taip, kad mokslinio pažinimo objektas yra žmogaus sąmonės konstruktas griežčiausia to žodžio reikšme. Šiuolaikinis mokslinis pažinimas yra pažintinis pasaulio konstravimas, tampantis efektyviomis technologijomis, o technikos pažangos poreikiai lemia, jog toks konstrukcinis pradas įsivyrauja žmogaus sąmonėje ir pasaulyje. Žinoma, tai galiausiai lemia, kad moderniųjų laikų objektyvuojančios nuostatos mokslinis pažinimas atplyšta nuo realios būties, tapdamas prigimtinę tikrovė nutikrovinančiu faktoriumi, tačiau mainais už tokį nutikrovinimą žmonija įgyja technikos pažangą. (Jau ne kartą buvo kalbėta, jog mokslas pažįsta tik tai, ką gali išardyti, o, kaip suprantame, gyvos būtybės atveju toks išardymas yra nugalabijimas. Jeigu neklystu, būtent Arvydas Šliogeris yra pasakęs, kad mokslas pažįsta tik lavonus, taigi, nuo savęs galėtume pridurti, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas yra lavoninės produktas. Jeigu norėtumėte sušvelninti toną, būtų galima pasakyti taip – mokslinio pažinimo objektas yra iškastruota būtis. Laimingo atsitiktinumo dėka turime pavaduojantį terminą „žmoga“, taigi būtų galima patobulinti apibrėžimą, tvirtinant, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas tampa žmoga, t. y. antropologiniu likučiu be lyties, tautybės ir kitų žmogui svarbių parametrų).
Mokslo dabartine to žodžio reikšme forsuojamas objektyvumo idealas be visa ko kito reiškia, kad toks moderniaisiais laikais atsiradęs mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi, t. y atplyšta nuo žmogaus spontaniškumo tiesioginės raiškos.
Be jokios abejonės, aptartas mokslo dehumanitarizacijos atvejis yra svarbus pažangos rodiklis, nes tik tokia mokslo dehumanitarizacijos seka užtikrina pažangiųjų technologijų išplitimą. Kita vertus, kyla klausimas – ar aptarto tipo dehumatirizuota mokslo patirtis, pasiteisinusi gamtos pažinime, drauge tinka ir visuomenės, istorijos bei žmogaus tikrovės pažinimui? Išryškėjus moderniojo mokslo laimėjimams gamtos pažinimo sferoje, ne kartą buvo bandoma įrodyti, kad tą mokslo patirtį, kuri pasiteisino gamtos pažinime, reikia perkelti į žmogaus tikrovės pažinimą (marksizmas yra labiausiai tipiškas tokio pasirinkimo pavyzdys), nors, kaip atrodo, labiau teisūs yra tie tyrinėtojai, kurie skelbia, jog mokslas gali būti dviejų tipų ir siekia išryškinti savitus žmogaus tikrovės pažinimo metodus.
Kiek atsimenu, viena GĮUP programos paruošimo kuratorė, kartojosi apie būtinybę realizuoti programos paruošime mokslinį požiūrį, buvo biologijos mokslų, taigi gamtamokslio atstovė. Tačiau gyvenimo ir istorijos ironija viską sudėliojo taip, kaip gamtamoksliniu požiūriu mokslingiausi, jeigu galima taip pasakyti, aptariamoje ugdymo sferoje yra 2 tokie faktai, t. y. 1) kad lytys yra dvi, o 2) empirinis sociologinis tyrimas, kuris vykdomas pagal gamtamokslio, neįsileidžiančio subjektyvumo, standartus, nustato jog dauguma šalies gyventojų nepritaria leftistinėms iniciatyvoms moksleivių ugdymo sferoje, t. y, yra tai, ką leftistinės ideologijos fanatikai, tokie kaip morganos danielos, visų pirmiausiai ir atmeta.
