Dar suspėjau išgirsti, kad išlipantis iš troleibuso žmogelis mestelėjo savo bendrui, su kuriuo diskutavo kelionės metu apie vadinamųjų kultūrininkų kuriamą sumaištį ir „kovas už laisvą žodį“, jog visa tai yra pašvinkęs reikalas.
Kadangi jau antrą kartą per keletą savaičių cituoju troleibuso bendrakeleivius, privalau perspėti, kad tai nereiškia, kad važinėju miesto transportu tik dėl to, jog galėčiau susipažinti su tautoje gyvuojančiomis nuomonėmis ir prietarais, pažinti liaudies mąstyseną iš vidaus kaip tas išprotėjęs kalifas. Čia veikiau yra kaip tik tas atvejis, kai neišgirsti tiesos žodžių neįmanoma net dardančiame troleibuse, kai išmintis mūsų padangėje visur liejasi laisvai.
Kartais išties taiklus posakis ar metafora pasako daugiau, atidengia akis labiau nei tuščias sąvokas dauginantis, gremėzdiškas traktatas arba, kaip yra pasakyta kita proga, būna net taip, kad viena eilėraščio eilutė tampa iškalbingesnė už sunkiasvorį, rašytojo prakaitu permirkusį romaną.
Iš tiesų, nugirstas pokalbis priminė, kad mūsų nuodėmingoje žemėje morališkai pasenę, visiškai atgyvenę dalykai kartais iš inercijos, o gal dėl kažkokių kitų priežasčių, tarkime, dėl likimo kaprizų tęsia savo vaiduoklišką gyvenimą, nepaisant to, jog jų būtis loginiu požiūriu yra neįmanoma, nelegali, absurdiška, pagal sveiko proto kanonus – visiškai neįtikėtina.
Dar žymiai anksčiau nei mūsų amžiaus pradžia imperijos ideologija tapo visišku nonsensu, o bandymai dabar ją atgaivinti įgyja neįtikėtinai bjaurų pavidalą dar ir dėl to, jog tokią groteskiškai pasenusią, po galiojimo laiko idėją įgyvendinti užsimojo feldfebelio mentaliteto žmonės su musės kakos dydžio smegenėlėmis. Atrodytų, kad patekome į siurrealistinio pobūdžio sapną, bet čia su didėjančiu pagreičiu liejasi tikras nekaltų aukų kraujas, didėja žvėries skriaudų žmogui sąrašas, pasaulis visiškai realiai priartėjo prie visaapimančios moralinės katastrofos slenksčio, nekalbant šįkart apie fizinio išlikimo galimybę.
Garsus vizionierius, teosofas Emanuelis Swedenborgas yra skelbęs, kad pasaulio pabaiga įvyko dar 1759 metais, o likęs laikas neva skirtas tik tam, kad falšas išryškėtų galutiniu pavidalu, taptų lengvai atpažįstamas.
Tačiau, kaip atrodo, nėra taip lengva atpažinti blogį net ir po pasaulio pabaigos nes žvėris turi daug veidų, o hidra daug galvų, blogis yra daugeriopas kaip tas pats rūšine prasme dalykas skirtinguose įpakavimuose, be to, blogis vis dar vengia pasirodyti tarp žmonių savo tikruoju veidu, dažniausiai viešumoje dėvėdamas gėrio kaukę.
Kaip sako garsusis teologas, velnias yra Dievo beždžionė.
Kita vertus, kaip skelbia pranašavimo dovaną turintis poetas: tai, ko nenurėžė pjautuvas, galiausiai nudauš kūjis.
Tai, ko nepavyko pasiekti visiems Lietuvos priešams kartu sudėjus, šiandien bando įgyvendinti supuvusio veido leftizmas, šįkart užsidėjęs kultūrininkų ir kovos už žodžio laisvę kaukę, nors savo esme tai yra cenzorių ir kultūros naikintojų, bandančių vietoj kultūros iškišti savo lėkštumą ir degradacijos laipsnį, sambrūzdis.
Tai banali išvada, kurią aš pats išsakau ne pirmą kartą.
Tačiau tas išvados banalumas labiausiai ir džiugina, nes primena, kad tokio ypatingai pašvinkusio lietuviško leftizmo esmė yra visuotinai atpažįstama be kaukės, kai net dauguma šio sambrūzdžio veikėjų jau gerai supranta, kad jie meluoja ir kaunasi toli gražu ne dėl tiesos ar Tėvynės, bet dėl valdžios, privilegijų ir postų išsaugojimo.
O dabar atsakykite jūs – kam mums yra reikalingi tie dvėselienos kalnai, išstatyti vitrinose?
Gaila. Panašu, kad kai kam geriau išmesti ne paaukoti į Maisto banką. Beje, ir Rimi laiko iki paskutinės minutės, nukainodami tik paskutinę dieną. Ryte jau naudoti negalima.
kodėl Čiuldė „negirdi” tų, kurie vanoja šitą valdžią? Apkurto kur nereikia?